Atsiimkite savo sandorų palaiminimus

Seserys, kaip nuostabu vėl būti su jumis.

Neseniai susipažinau su moterimi, kuri ruošėsi krikštui. Tą sekmadienį ji tris kilometrus brido per klampų purvą ir atėjo į bažnyčią. Nedelsdama nuėjo į tualetą, nusivilko purvinus drabužius, nusiprausė ir apsirengė švariais sekmadieniniais rūbais. Per Paramos bendrijos susirinkimą ji pasakojo apie savo atsivertimą. Buvau sujaudinta jos nenusakomo troškimo būti švaria ir tyra per atgailą bei apmokančiąją Gelbėtojo auką ir atsisakyti „senojo gyvenimo“ tam, kad sudarytų šventas sandoras su Dangiškuoju Tėvu. Ji išsiskyrė su savo vaikinu, stengėsi įveikti priklausomybes, kad gyventų pagal Išminties Žodį, metė sekmadieninį darbą, kad galėtų lankyti bažnyčią ir pranešė apie savo ketinimą pasikrikštyti artimiesiems, nors dėl to prarado jų draugystę. Ji nepaprastai troško atsikratyti visų savo nuodėmių, kad tik taptų švariai nuplauta ir pajustų apmokančiąją Gelbėtojo meilę. Tą rytą buvau įkvėpta jos troškimo tapti švaria tiek fiziškai, tiek dvasiškai.

Žinome, kad daugelis iš jūsų turėjote panašiai aukotis, kai pajutote Šventosios Dvasios liudijimą ir troškote atgailauti, krikštytis bei tapti švarios. Turbūt jokiu kitu metu mes nejaučiame tiek dieviškos Gelbėtojo meilės, kaip tuo metu, kai atgailaujame ir jaučiame Jo rankas, ištiestas mus apkabinti ir patvirtinti mums savo meilę bei pritarimą.

Prieš keletą sekmadienių klausydama sakramento maldos, buvau sujaudinta kiekvieno jausmingai ištarto kunigo žodžio. Vėliau paskambinau tam kunigui, kad padėkočiau už tai, kad padėjo man ir susirinkusiesiems giliai dvasiškai pajusti sakramentą. Jo nebuvo namuose, tačiau jo mama pasakė: „O, jis bus labai laimingas, kad paskambinote! Jis pirmą kartą laimino sakramentą ir mes tam ruošėmės kartu: kalbėjome apie sakramento reikšmę ir kaip svarbu vertai atnaujinti savo krikšto sandoras su Gelbėtoju.“ Esu labai dėkinga šiai brangiai mamai už tai, kad mokė savo sūnų apie krikšto sandorų galią, ir kaip jis gali padėti skyriaus nariams pajusti tą galią.

Kita mano pažįstama mama su keturiais savo mažamečiais vaikais ilgus metus bažnyčioje sėdėdavo viena . Retai galėdama sutelkti dėmesį į Gelbėtoją sakramento metu, ji sukūrė planą. Dabar kiekvieną šeštadienį ji stengiasi skirti laiko ir apžvelgti praėjusią savaitę, apmąstyti savo sandoras ir tai, dėl ko ji turėtų atgailauti. „Tada, – sako ji, – nesvarbu, kaip pavyksta man su vaikais sutelkti dėmesį sekmadienį – aš esu pasiruošusi priimti sakramentą, atnaujinti savo sandoras ir jausti apvalančiąją Apmokėjimo galią.“

Brangios seserys, kodėl Gelbėtojas laiko sakramentą tokiu svarbiu? Kokį vaidmenį mūsų gyvenimuose turi kassavaitinis krikšto sandorų atnaujinimas? Ar suvokiame Gelbėtojo galią kiekvieną savaitę mus visiškai apvalyti, kai vertai ir pagarbiai priimame sakramentą? Prezidentas Boidas K. Pakeris liudijo: „Tai yra Jėzaus Kristaus Evangelijos ir Apmokėjimo pažadas: <…> kad [gyvenimo] pabaigoje galėsime praeiti pro uždangą, jei būsime atgailavę už [savo] nuodėmes ir švariai apiplauti Kristaus krauju.“¹

Mūsų prezidentūra labai džiaugiasi, kai mūsų seserys ir jų šeimos sudaro sandoras ir jų laikosi, bet mums skauda širdis dėl tų iš jūsų, kurios patiriate didelį pasipriešinimą savo gyvenime dėl sandoras laužančių artimųjų. Nefio broliui Jokūbui Viešpats pavedė kalbėti savo broliams dėl tų laikų teisių moterų bei vaikų. Liudiju, kad jo žodžiai buvo išsaugoti būtent mūsų dienoms. Jis kalba mums tarsi pats Gelbėtojas kalbėtų. Jokūbas buvo „slegiamas daug didesnio <…> susirūpinimo“ liudydamas vyrams ir tėvams:

„Mane liūdina tai, kad turiu taip tiesmukai kalbėti <…> prieš jūsų žmonas ir vaikus, daugelio kurių jausmai Dievo akyse nepaprastai švelnūs ir skaistūs, ir trapūs. <…>

Jų širdžių kukčiojimai kyla pas Dievą. <…> Daugelis širdžių mirė, pervertos gilių žaizdų.“²

Sandorų besilaikančioms anų ir mūsų dienų moterims ir vaikams Jokūbas pažada:

„Žvelkite į Dievą su proto tvirtumu ir melskitės jam su begaliniu tikėjimu, ir jis nuramins jus jūsų suspaudimuose. <…>

Pakelkite galvas ir priimkite maloningąjį Dievo žodį, ir sotinkitės Jo meile.“³

Seserys, liudiju, kad malda yra stipri ir galinga, kai išsakome savo giliausius skausmus bei troškimus mūsų Dangiškajam Tėvui; liudiju, kad gauname atsakymus, kai „sotinamės“ Raštais bei gyvųjų pranašų žodžiais.

Beveik prieš trejus metus niokojantis gaisras nusiaubė numylėtą istorinio tabernakulio interjerą Provo mieste, Jutoje. Jo praradimą miesto bendruomenė ir Bažnyčios nariai laikė didele tragedija. Daugumas svarstė: „Kodėl Viešpats leido, kad tai nutiktų? Juk Jis galėjo apsaugoti nuo ugnies arba sustabdyti jos naikinimo darbą.“

Po dešimties mėnesių, 2011-ųjų spalio visuotinės konferencijos metu susirinkusieji choru aiktelėjo, kai Prezidentas Tomas S. Monsonas pranešė, kad beveik sunaikintas tabernakulis taps šventa šventykla – Viešpaties namais! Staiga galėjome suprasti tai, ką Viešpats visada žinojo! Jis nesukėlė gaisro, bet leido ugniai įsisiautėti viduje. Jis matė tabernakulį kaip didingą šventyklą – nuolatinius šventų bei amžinų sandorų sudarymo namus.⁴

Mano brangios seserys, Viešpats leidžia mums būti išbandytoms ir patikrintoms, kartais iki mūsų galimybių ribų. Skausmingai stebėjome, kaip artimųjų, o gal net mūsų pačių gyvenimai, metaforiškai tariant, sudegė iki pamatų, ir svarstėme, kodėl mylintis ir rūpestingas Dangiškasis Tėvas leido, kad tai nutiktų. Bet Jis nepalieka mūsų pelenuose; Jis stovi ištiestomis rankomis, meiliai kviesdamas ateiti pas Jį. Iš mūsų gyvenimų Jis stato didingas šventyklas, kuriose Jo Dvasia galėtų gyventi amžinai.

Doktrinos ir Sandorų 58:3–4, Viešpats sako mums:

„Dabartiniu metu savo prigimtinėmis akimis jūs negalite matyti jūsų Dievo sumanymo apie tai, kas įvyks vėliau, ir šlovės, kuri ateis po daugelio suspaudimų.

Nes po daugelio suspaudimų ateina palaimos. Todėl ateina diena, kai būsite apvainikuoti didele šlove.“

Seserys, liudiju, kad Viešpats turi planą kiekvienos mūsų gyvenimui. Kas benutiktų Jam nėra netikėta ar stebėtina. Jis yra visa žinantis ir visa mylintis. Jis nori padėti mums, paguosti mus ir palengvinti mūsų skausmą, kai pasikliaujame Apmokėjimo galia ir gerbiame savo sandoras. Mūsų patiriami sunkumai ir išbandymai gali būti būtent tai, kas skatina mus ateiti pas Jį ir laikytis savo sandorų, kad galėtume grįžti Jo akivaizdon ir gauti visa, ką turi Tėvas.

Pernai man reikėjo ir norėjau stipriau jausti Viešpaties meilę, gauti asmeninį apreiškimą, geriau suprasti savo šventyklos sandoras ir kad mano naštos būtų palengvintos. Kai meldžiau šių palaiminimų, jaučiau Dvasią, skatinančią mane eiti į šventyklą ir atidžiau klausytis kiekvieno man ištarto palaiminimo žodžio. Liudiju, kad, kai klausiausi įdėmiau ir bandžiau panaudoti savo tikėjimą, Viešpats buvo gailestingas man ir palengvino mano naštas. Jis padėjo man pajusti didelę ramybę dėl maldų, į kurias dar nebuvo atsakyta. Viešpats yra įpareigotas laikytis savo pažadų, kai mes laikomės savo sandorų ir panaudojame savo tikėjimą.⁵ Ateikite į šventyklą, brangios seserys, ir atsiimkite savo palaiminimus!

Norėčiau paminėti kitą būdą, kuris gali suteikti mums pasitikėjimo ir tikėjimo. Kartais mes, moterys, linkusios būti labai savikritiškos. Tokiomis akimirkomis turėtume ieškoti Dvasios ir klausti: „Ar tai yra tai, ko Viešpats nori, kad galvočiau apie save? O gal tai Šėtonas nori mane nugalėti?“ Prisiminkite prigimtį mūsų Dangiškojo Tėvo, kurio meilė yra tobula ir begalinė.⁶ Jis nori mus ugdyti, ne žlugdyti.

Kaip Bažnyčios narės, kartais galime jausti, kad turime derintis prie „tobulos PDŠ šeimos“, kad būtume priimtinos Viešpačiui. Kai manome, kad netinkame tam šeimos paveikslui, jaučiamės per prastos ar nepritampančios karalystėje. Brangios seserys, kai viskas bus pasakyta ir padaryta, mūsų Dangiškajam Tėvui terūpės tai, kaip gerai laikėmės savo sandorų ir kaip stipriai stengėmės sekti mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.

Liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Dėl Jo apmokančios aukos galime tapti švarios kiekvieną savaitę, vertai priimdamos Jo sakramentą. Kai atnaujiname ir gerbiame savo sandoras, mūsų naštos gali tapti lengvesnės, o mes pačios galime būti nuolat apvalomos ir stiprinamos, kad savo gyvenimo pabaigoje būtume vertos gauti išaukštinimą ir amžinąjį gyvenimą. Apie tai liudiju mūsų mylimo Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.