Nuolat tvirtai laikykimės

Mano tėvas galėtų pasakyti konkrečią dieną, netgi valandą, kada jo šeima – tėvas, motina ir keturi vaikai – paliko Bažnyčią. Daugelis jų šiame gyvenime taip niekada ir nesugrįžo. Būdamas 13-os jis buvo diakonas. Tais laikais šeimos dalyvaudavo sekmadieninėje mokykloje ryte, o sakramento susirinkime – po pietų. Vieną gražią pavasario dieną jie grįžo namo iš rytinių sekmadienio garbinimo susirinkimų, o vidurdienį šeimai pietaujant jo motina atsisuko į tėvą ir paprastai paklausė: „Na, mielasis, ar, tavo manymu, po pietų turėtume eiti į sakramento susirinkimą, ar, pasiėmę šeimą, važiuoti į užmiestį?“

Mano tėvui į galvą niekada nebuvo atėjusi mintis, kad vietoje sakramento susirinkimo galėjo būti kitas pasirinkimas, tačiau jis ir kiti trys paaugliai vaikai sėdėjo ir atidžiai klausėsi. Tą sekmadienio popietę išvyka į užmiestį tikriausiai buvo maloni šeimos pramoga, tačiau šis regis nežymus sprendimas tapo kitos, naujos gyvenimo krypties pradžia, kuri galiausiai nutolino jo šeimą nuo Bažnyčios, suteikiančios saugumą, tvirtumą bei palaiminimus, ir nuvedė kitu keliu.

Tiems, kurie šiomis dienomis gali būti gundomi pasirinkti kitą kelią, pamoka galėtų būti regėjimas, kuriuo Mormono Knygos pranašas Lehis pasidalino su savo šeima: „Aš mačiau nesuskaičiuojamus būrius žmonių, daugelis iš kurių veržėsi pirmyn, kad pasiektų kelią, vedantį prie medžio, prie kurio [aš] stovėjau.

„Ir <…> jie atėjo ir patraukė keliu, kuris vedė prie medžio.

Ir <…> pakilo tamsos migla; <…> netgi tokia, kad tie, kurie patraukė keliu, pametė savo kelią, nuklydo ir pasimetė.”¹

Tada Lehis pamatė antrąją grupę, „[besiveržiančią] pirmyn; ir jie atėjo, ir nusitvėrė geležinės lazdos galo; ir veržėsi pirmyn per tamsos miglą, tvirtai laikydamiesi geležinės lazdos, kol atėjo ir valgė medžio vaisiaus“. Deja, „užvalgę medžio vaisiaus, jie apsižvalgė aplink lyg gėdytųsi“, nes tie, kurie buvo „didžiuliame ir erdviame pastate“ „tyčiojosi ir rodė pirštais į tuos, kurie priėjo ir valgė vaisiaus“. Tada šie žmonės „atpuolė į uždraustus kelius ir pasimetė.“² Jie negalėjo, o gal nenorėjo ištverti iki galo.

Dar buvo trečia grupė, kuri ne tik sėkmingai pasiekė gyvybės medį, bet ir vėliau neatkrito. Raštai pasakoja, kad pastarieji „veržėsi savo keliu pirmyn, nuolat tvirtai laikydamiesi geležinės lazdos, kol atėjo ir puolė žemėn, ir valgė medžio vaisiaus“.³Šiai grupei žmonių geležinė lazda atstojo vienintelį saugumą ir užtikrintumą, kurį jie galėjo surasti, ir jie jos nuolat tvirtai laikėsi; jie netgi atsisakė tokio nekalto dalyko kaip popietinės sekmadienio išvykos į užmiestį

Apie šią žmonių grupę vyresnysis Deividas A. Bednaris mokė: „Svarbiausia šios eilutės frazė yra „nuolat tvirtai laikydamiesi“ geležinės lazdos. <…> Galbūt ši trečioji žmonių grupė nuolat skaitė , studijavo ir tyrinėjo Kristaus žodžius. <…> Tai grupė, prie kurios mes turėtume stengtis prisijungti.“⁴

Tie iš mūsų, kurie šiandien yra Dievo Bažnyčios nariai, sudarėme sandoras sekti Jėzumi Kristumi ir paklusti Dievo įsakymams. Per krikštą pasižadėjome būti Gelbėtojo liudytojais,⁵ pagelbėti silpniems ir stokojantiems,⁶ laikytis Dievo įsakymų ir pagal poreikį atgailauti, kaip apaštalas Paulius mokė: „Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės.“⁷

Kiekvieną savaitę turime galimybę dalyvauti sakramento susirinkime, kur galime atnaujinti šias sandoras per sakramento apeigas priimdami duoną ir vandenį. Šis paprastas veiksmas leidžia mums atnaujinti įsipareigojimą sekti Jėzumi Kristumi ir atgailauti, kai suklystame. Už tai Dievas pažada mums Jo Dvasios vadovavimą ir apsaugą.

Iš Skelbti mano evangeliją vadovo mūsų misionieriai mokosi, kad apreiškimas ir liudijimas ateina, kai dalyvaujame mūsų sekmadieniniuose Bažnyčios susirinkimuose: „Dalyvaudami Bažnyčios susirinkimuose ir drauge garbindami, mes stipriname vienas kitą. Mūsų bendravimas su draugais ir šeima atgaivina mus. Studijuojant Raštus ir daugiau sužinant apie atkurtąją Evangeliją, stiprėja mūsų tikėjimas.“⁸

Gali kilti klausimas, kam reikalingi trys skirtingi susirinkimai sekmadienį. Leiskite trumpai apžvelgti šiuos susirinkimus:

• Sakramento susirinkimas suteikia galimybę dalyvauti sakramento apeigose. Atnaujiname savo sandoras, stipriau pajaučiame Dvasią ir būname papildomai laiminami Šventosios Dvasios vadovavimu ir ugdymu.

• Sekmadieninė mokykla suteikia mums galimybę „mokyti vienas kitą karalystės doktrinos“,⁹ kad visi galėtų būti ugdomi ir džiūgautų drauge.¹⁰ Kai suprantame atkurtos Evangelijos doktrinas, ateina didelė galia ir asmeninė ramybė.

• Kunigystės susirinkimai yra laikas vyrams ir jaunuoliams „mokytis savo pareigų“¹¹ ir „tobuliau [išmokti]“.¹² Paramos bendrijos susirinkimas suteikia Bažnyčios moterims galimybę „sustiprinti savo tikėjimą <…>, šeimas ir namus, padėti stokojantiems“.¹³

Mūsų merginos ir vaikai turi savo susirinkimus ir pamokas, kur mokosi Evangelijos ruošdamiesi būsimoms svarbioms pareigoms. Kiekviename šių skirtingų, bet susijusių susitikimų mokomės doktrinos, pajaučiame Dvasią ir tarnaujame vienas kitam. Nors dėl atstumo, kelionės išlaidų ar sveikatos gali būti išimčių, visgi turėtume stengtis dalyvauti visuose mūsų sekmadieniniuose susirinkimuose. Pažadu, kad laikydamiesi trijų valandų sekmadieninio susirinkimų tvarkaraščio patirsime didelio džiaugsmo ir ramybės palaiminimus.

Mūsų šeima pasiryžusi dalyvauti visuose sekmadieniniuose susirinkimuose. Mes pamatėme, kad tai stiprina mūsų tikėjimą ir gilina mūsų Evangelijos supratimą. Kadangi grįžę namo toliau švenčiame šabą, pastebėjome, kad gerai jaučiamės pasirinkę dalyvauti visuose mūsų Bažnyčios susirinkimuose. Netgi atostogaudami ar keliaudami mes dalyvaujame visuose sekmadieniniuose susirinkimuose. Viena mūsų dukra neseniai parašė, kad lankėsi bažnyčioje mieste, kurį ji aplankė keliaudama, ir pridūrė: „Taip, tėti, aš dalyvavau visuose trijuose sekmadienio susirinkimuose.“ Mes žinome, kad už šį teisingą pasirinkimą ji buvo palaiminta.

Kiekvienas iš mūsų turime padaryti daugybę pasirinkimų, kaip švęsime Šabo dieną. Visada bus kažkokia „gera“ veikla, kuri gali ir turėtų būti paaukota vardan geresnio pasirinkimo dalyvauti Bažnyčios susirinkime. Tai iš tiesų yra vienas iš būdų, kada priešininkas „apgauna [mūsų] sielas ir atsargiai nuveda [mus] [nuo kelio]“.¹⁴ Jis naudoja „geras“ veiklas kaip pakaitalą „geresnėms“ ar net „geriausioms“ veikloms.¹⁵

Nuolatinis tvirtas lazdos laikymasis reiškia, kad, kai tik įmanoma, dalyvaujame visuose mūsų sekmadieniniuose susitikimuose: sakramento susirinkime, Sekmadieninės mokyklos ir kunigystės arba Paramos bendrijos susirinkimuose. Mūsų vaikai ir jaunimas dalyvauja jiems skirtuose susirinkimuose: Pradinukų organizacijos, Vaikinų organizacijos ir Merginų organizacijos. Niekada neturėtume rinktis arba spręsti kuriuose susirinkimuose dalyvausime. Kai garbiname ir dalyvaujame visuose mūsų šabo susirinkimuose mes paprasčiausiai tvirtai laikomės Dievo žodžio.

Nuolatinis tvirtas lazdos laikymasis reiškia, kad stengiamės laikytis visų Dievo įsakymų, kasdien asmeniškai ir su šeima meldžiamės ir kiekvieną dieną studijuojame Raštus.

Kaip mokoma Mormono Knygoje, nuolatinis tvirtas lazdos laikymasis yra dalis Kristaus doktrinos. Panaudodami tikėjimą Jėzumi Kristumi, atgailaujame už savo nuodėmes, patiriame širdies permainą, tada sekame paskui Jį į krikšto vandenis ir gauname patvirtinančią Šventosios Dvasios dovaną, kuri tarnauja mums kaip vadovas ir guodėjas, o tada, kaip mokė Nefis, veržiamės pirmyn, sotindamiesi Kristaus žodžiu iki pat savo gyvenimo pabaigos.¹⁶

Mano broliai ir seserys, esame sandoros žmonės. Kai noriai sudarome ir laikomės sandorų, mums pažadėtas palaiminimas, kad gausime „viską, ką turi <…> Tėvas“.¹⁷ Jei mes, laikydamiesi savo sandorų, nuolat tvirtai laikysimės lazdos, būsime sustiprinti atlaikyti pasaulio pagundas ir pavojus. Sugebėsime sėkmingai keliauti po šį žemiškajį gyvenimą su visomis jo problemomis, kol galų gale pasieksime medį, „kurio vaisius yra pats vertingiausias ir trokštamiausias iš visų kitų vaisių“.¹⁸

Mano tėvui pasisekė vesti gerą moterį, kuri paskatino jį sugrįžti į jo jaunystės bažnyčią ir iš naujo pradėti tobulėjimą šiame kelyje. Jų ištikimas gyvenimas palaimino visus jų vaikus, kitos kartos vaikaičius, o dabar jau ir provaikaičius.

Kaip paprastas sprendimas dalyvauti ar nedalyvauti susirinkime vieną šabo dieną padarė didžiulę įtaką mano senelių šeimos gyvenime, lygiai taip pat ir mūsų kasdieniai sprendimai turės didelės įtakos mūsų gyvenimuose. Iš pirmo žvilgsnio nežymūs sprendimai, kaip antai: dalyvauti ar nedalyvauti sakramento susirinkime, gali turėti toli siekiančių, netgi amžinųjų pasekmių.

Pasirinkime būti stropūs, gauti didelius palaiminimus ir apsaugą, kurie ateina dalyvaujant susirinkimuose ir laikantis sandorų. Nuolat tvirtai laikykimės geležinės lazdos, vedančios mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdon. Meldžiu šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.