Dvasinės apsaugos raktas

Prezidentas Boidas K. Pakeris

Dvylikos Apaštalų Kvorumo Prezidentas


Boidas K. Pakeris
Ramybė gali įsivyrauti širdyje kiekvieno, kuris gręžiasi į Raštus ir atrakina ten mokomus apsaugos ir išpirkimo pažadus.

Neseniai šventykloje užantspaudavau jauną porą. Šie jaunavedžiai gyveno vertai, kol sulaukė nuostabios dienos, kai sūnus ir dukra palieka vaikystės namus ir tampa vyru ir žmona. Šią šventą progą jie buvo tyri ir švarūs. Galiausiai pagal Dangiškojo Tėvo nustatytą tvarką jie augins savo vaikus. Jų ir būsimų kartų laimė priklauso nuo to, kaip gyvenama pagal Gelbėtojo nustatytus standartus, kurie pateikti Jo Raštuose.

Šiandien tėvai mąsto, ar egzistuoja saugi vieta auginti vaikus. Tokia vieta egzistuoja. Tai namai, kuriuose mokoma Evangelijos principų. Bažnyčioje didžiausią dėmesį skiriame šeimoms ir visus tėvus mokome auginti vaikus teisiai.

Apaštalas Paulius pranašavo ir įspėjo, kad „paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai,

nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai,

nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera,

išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą,

dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių!“1

Paulius taip pat pranašavo: „Pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami.“2

Šios eilutės įspėja, ko vengti. Turime visada būti budrūs ir stropūs. Galime patvirtinti, kad kiekviena iš šių pranašysčių pildosi mūsų laikais ir kelia nerimą pasauliui.

Sunkūs laikai – tai mūsų laikai. Gyvename labai pavojingais laikais.

Godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs – visa tai yra ir tarp mūsų.

Piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs – tokių daugybė.

Nesusivaldantys, šmeižikai ir taip toliau – bet kas paliudys, kad tai egzistuoja aplink mus.

Moronis taip pat kalbėjo apie mūsų dienų nelabumą įspėdamas:

„Pamatę tai atsirandant tarp jūsų, [pabuskite], idant suvoktumėt savo baisią padėtį. <…>

Todėl man, Moroniui, įsakyta tai užrašyti, kad blogis būtų pašalintas ir kad ateitų laikas, kada Šėtonas nebeturės galios žmonių širdims, bet kad jie būtų įtikinti nuolat daryti gera, kad ateitų prie viso teisumo šaltinio ir būtų išgelbėti.“3

Paulius ir Moronis taip tiksliai apibūdino mūsų laikus, kad negalime jų nepaisyti. Daugeliui tai gali sukelti nerimą arba nuliūdinti. Vis dėlto, kai pagalvoju apie ateitį, mane užlieja optimizmo banga.

Pauliaus apreiškime pateiktas ne tik iššūkių ir sunkumų sąrašas, bet ir patarimas, kaip mums apsisaugoti:

„Tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs.

Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi.“4

Raštuose yra dvasinės apsaugos raktai. Juose yra doktrina, įstatymai ir apeigos, kurie kiekvienam Dievo vaikui suteiks liudijimą, kad Jėzus Kristus yra Gelbėtojas ir Išpirkėjas.

Po metų metus trukusio pasiruošimo, didžiulėmis pastangomis yra išleisti Raštai visomis kalbomis, su išnašomis ir dalinėmis nuorodomis. Stengiamės, kad juos turėtų visi norintys mokytis. Jie moko mus, kur eiti ir ką daryti. Jie suteikia viltį ir pažinimą.

Prieš daugelį metų vyresnysis S. Dilvortas Jangas iš Septyniasdešimties pasidalino pamoka apie Raštų skaitymą: „Kuolas susidūrė su sunkumais dėl įtampos ir keblumų tarp narių, todėl reikėjo patarimo.

Paklausiau prezidento Jango: „Ką turėčiau jiems pasakyti?“

Jo atsakymas buvo paprastas: „Pasakyk jiems, kad skaitytų Raštus.“

Paklausiau: „Kuriuos Raštus?“

Jis atsakė: „Iš tiesų, nesvarbu kuriuos. Pavyzdžiui, pasakyk jiems, kad atsiverstų Mormono Knygą ir pradėtų ją skaityti. Netrukus ateis ramybės ir įkvėpimo jausmas. Tada sprendimai atsiras savaime.“

Tegul Raštų skaitymas tampa kasdienybės dalimi, po to ateis palaiminimai. Raštuose aidi įspėjimo balsas, tačiau juose glūdi ir didžiulis dvasinis penas.

Jei iš pradžių Raštuose vartojama kalba pasirodys keista, nesiliaukite skaitę. Netrukus tuose puslapiuose pastebėsite grožį ir galią.

Paulius sakė: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui.“5

Galite patys išmėginti šį pažadą.

Gyvename sunkiais laikais, tačiau galime rasti viltį ir ramybę sau ir savo šeimai. Žmonės, kurie gyvena sielvarte ir beviltiškai ieško galimybių išvaduoti savo vaikus iš ten, kur juos nunešė pasaulis, privalo niekada nepasiduoti. „Nenusigąsk, vien tikėk!“6 Teisumas galingesnis už nelabumą.

Vaikai, kurie ankstyvoje vaikystėje mokomi suprasti Raštus, sužinos apie kelią, kuriuo turėtų eiti, ir labiau tikėtina, kad pasiliks tame kelyje. Nuklydusieji turės galimybę sugrįžti ir, padedami kitų, atrasti kelią atgal.

Mozijo sūnūs kurį laiką kovojo prieš Bažnyčią, tačiau vėliau atgailavo ir patyrė galingą permainą. Almos knygoje skaitome: „Jie sustiprėjo tiesos pažinime; nes buvo sveiko supratimo vyrai ir stropiai tyrinėjo Raštus, kad pažintų Dievo žodį.“7

Prezidentas Džozefas F. Smitas buvo šešerių metų, kai jo tėvas Hairumas buvo nužudytas Karteidžo kalėjime. Vėliau Džozefas kartu su savo našle motina keliavo per lygumas.

Kai jam buvo penkiolika metų, jis buvo pašauktas į misiją Havajuose. Jis jautėsi sutrikęs ir vienišas. Jis sakė: „Buvau labai prislėgtas… Jaučiausi lyg būčiau nevisavertis dėl savo skurdo, menko intelekto ir žinių, buvau tik berniukas, nedrįstantis pažvelgti kam nors į akis.“

Bemąstydamas apie savo sunkią padėtį vieną naktį jaunasis Džozefas susapnavo, kad kažkur labai skubėjo. Kartu nešėsi mažą ryšulėlį. Galiausiai jis pasiekė savo kelionės tikslą, nuostabius rūmus. Priėjęs arčiau pamatė užrašą „Vonios kambarys“. Jis greitai įėjo ir apsiprausė. Jis išvyniojo savo ryšulėlį ir jame rado švarius, baltus rūbus. Jis tarė: „Jau senokai nemačiau švarių, baltų rūbų.“ Apsirengęs juos jis nuskubėjo prie rūmų durų.

Jis pasakojo: „Aš pasibeldžiau, atsivėrė durys ir prieš save išvydau Pranašą Džozefą Smitą. Jis pažvelgė į mane šiek tiek priekaištingai ir tarė: „Džozefai, tu vėluoji.“ Tačiau aš tvirtai atsakiau:

„Taip, bet aš švarus – aš švarus!“8

Kiekvienas iš mūsų galime būti švarus.

Jei einate tikėjimo ir aktyvumo Bažnyčioje keliu, likite jame ir laikykitės savo sandorų. Veržkitės pirmyn, kol Viešpaties palaiminimai ateis pas jus ir Šventoji Dvasia taps jūsų gyvenimo motyvacija.

Jei einate tolyn nuo Raštuose nurodyto kelio, noriu jus patikinti, kad galite grįžti.

Jėzus Kristus parodė labai aiškų būdą atgailauti ir savo gyvenime rasti išgijimą. Vaistų nuo daugelio klaidų galime rasti ieškodami atleidimo per asmeninę maldą. Tačiau yra tokių dvasinių ligų, ypač tų, kurios susijusios su moralinio įstatymo laužymu, kurios primygtinai reikalauja pagalbos ir gydymo iš kvalifikuoto dvasinio gydytojo.

Prieš daugelį metų į mano kabinetą atėjo jauna moteris ir jos garbaus amžiaus tėvas. Ji atvežė jį keletą šimtų mylių, kad rastų vaistų nuo jį kankinančios kaltės. Jaunystėje jis padarė rimtą klaidą ir senatvėje jį slėgė prisiminimai. Jis negalėjo atsikratyti kaltės jausmo. Jis negalėjo pats sugrįžti ir ištaisyti jaunystės klaidos, tačiau jis galėjo pradėti nuo pradžių ir kito padedamas atsikratyti kaltės, kuri jį persekiojo visus tuos metus.

Buvau dėkingas, kad man mokant jį principų iš Mormono Knygos, nuo jo pečių tarsi nusirito didžiulis akmuo. Kai jis kartu su dukra keliavo daugybę mylių namo, jo jau neslėgė praeities nusižengimo kaltė.

Jei „[pabudote], idant suvoktumėt savo baisią padėtį“,9 ir norite vėl būti dvasiškai sveiki, pasikalbėkite su savo vyskupu. Jis turi raktus ir gali jums padėti eiti atgailos keliu.

Atgaila yra individuali; toks yra ir atleidimas. Viešpats reikalauja, kad žmogus tik nusigręžtų nuo savo nuodėmės. Tada Jis atleidžia jo kaltę ir nuodėmės daugiau nebeprisimena.10

Užbaigę atgailą suprasite Izaijo pažado apie Apmokėjimą prasmę. Viešpats sako: „Eikite šen, ir drauge pasvarstykime. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna.“11

Lygiai taip, kaip kreidą galima nuvalyti nuo lentos, taip ir mūsų nusižengimo pasekmės, nuoširdžiai atgailaujant, gali būti nuvalytos dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo. Šis pažadas galioja visiems atvejams.

Evangelija moko mus būti laimingus, tikėti, o ne bijoti, viltis ir įveikti neviltį, palikti tamsą ir atsigręžti į nesibaigiančios Evangelijos šviesą.

Paulius įspėjo apie mūsų laikų ir būsimus išmėginimus. Ir visgi Ramybė gali įsivyrauti širdyje kiekvieno, kuris gręžiasi į Raštus ir atrakina ten mokomus apsaugos ir išpirkimo pažadus. Kviečiame visus atsigręžti į Gelbėtoją Jėzų Kristų, į Jo mokymus, pateiktus Senajame Testamente, Naujajame Testamente, Mormono Knygoje, Doktrinoje ir Sandorose bei Brangiajame Perle.

Aš tvirtai liudiju, kad Raštai yra mūsų dvasinės apsaugos raktai. Taip pat liudiju apie gydančią Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galią, „kad per jį galėtų būti išgelbėti visi“,12 kurie bus išgelbėti. Žemėje atkurta Viešpaties Bažnyčia. Liudiju, kad Evangelija yra tikra. Esu Jo liudytojas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Rodyti nuorodas

  1.  

    1. 2 Timotiejui 3:1–5.

  2.  

    2. 2 Timotiejui 3:13.

  3.  

    3. Etero 8:24, 26.

  4.  

    4. 2 Timotiejui 3:14–15.

  5.  

    5. 2 Timotiejui 3:16.

  6.  

    6. Morkaus 5:36.

  7.  

    7. Almos 17:2.

  8.  

    8. Joseph F. Smith, Gospel Doctrine, 5th ed. (1939), 542.

  9.  

    9. Etero 8:24.

  10.  

    10. Žr. Jeremijo 31:34.

  11.  

    11. Izaijo 1:18.

  12.  

    12. Doktrinos ir Sandorų 76:42.