Ištvermė

Pabudę kiekvieną rytą susiduriame su nauja diena, pilna gyvenimo sunkumų. Šie sunkumai būna įvairūs: fiziniai sunkumai, finansinės nesėkmės, santykių sunkumai, emociniai išbandymai ir netgi tikėjimo sunkumai.

Daugelį sunkumų, su kuriais susiduriame gyvenime, galime suprasti ir įveikti; tačiau kitus sunku suprasti, neįmanoma įveikti, ir jie liks su mumis, kol pereisime į kitą gyvenimą. Svarbu, kad stengdamiesi ištverti laikinuosius sunkumus, kuriuos galime įveikti, ir tuos sunkumus, kurių įveikti negalime, prisimintume, jog išsiugdyta dvasinė stiprybė padės mums sėkmingai ištverti visus gyvenimo sunkumus.

Broliai ir seserys, turime mylintį Dangiškąjį Tėvą, sumaniusį mūsų žemišką egzistavimą taip, kad kiekvienas atskirai galėtume gauti pamokas, kurias privalome išmokti tam, kad atitiktume amžinojo gyvenimo Jo akivaizdoje reikalavimus.

Šį principą parodo vienas pranašo Džozefo Smito gyvenimo įvykis. Pranašas su keliais bendražygiais ištisus mėnesius buvo kalinami Libertyje, Misūrio valstijoje. Kentėdamas kalėjime Pranašas Džozefas nuolankioje maldoje maldavo Viešpaties, kad šventieji būtų išvaduoti iš patiriamų kančių. Viešpats atsakė, mokydamas pranašą Džozefą ir mus visus, kad sunkumai, su kuriais susiduriame, jei juos sėkmingai ištveriame, taps mums didžiausiu gėriu. Viešpats taip atsakė į Džozefo Smito prašymą:

„Mano sūnau, ramybė tavo sielai; pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką;

ir tada, jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse.“¹

Dangiškasis Tėvas kelionę per mūsų gyvenimą organizavo taip, kad ji išbandytų mūsų charakterį. Esame veikiami ir gėrio, ir blogio veiksnių, mums duota moralinė valios laisvė rinktis, kokiu keliu eisime. Mormono Knygoje aprašytas senovės pranašas Samuelis mokė: „Esate laisvi; jums duota veikti savo nuožiūra; nes štai, Dievas davė jums pažinimą ir jus išlaisvino.“²

Dangiškasis Tėvas taip pat suprato, kad būdami mirtingi mes ne visada pasirenkame tai, kas teisinga ar teisu. Kadangi esame netobuli ir darome klaidas, tam, kad grįžtume Jo akivaizdon, mums reikia pagalbos. Būtiną pagalbą gauname per Jėzaus Kristaus mokymus, pavyzdžius ir apmokančiąją auką. Apmokančioji Gelbėtojo auka mūsų būsimą išgelbėjimą ir išaukštinimą padaro įmanomą per atgailos doktriną. Jei atgailaujame sąžiningai ir nuoširdžiai, Apmokėjimas gali mums padėti tapti švariems, pakeisti savo būdą ir sėkmingai ištverti sunkumus.

Ištvėrimas svarbus Jėzaus Kristaus mokymo principas. Jis yra svarbus, nes amžinosios ateities kokybė proporcinga mūsų sugebėjimui ištverti ir išlikti teisiems.

2 Nefio 31 skyriuje pranašas Nefis mus moko, kad gavę tą pačią gelbėjančią krikšto apeigą, kokią gavo Kristus, ir gavę Šventosios Dvasios dovaną, turime „[veržtis] pirmyn, sotindamiesi Kristaus žodžiu, ir [ištverti] iki galo, štai, taip sako Tėvas: Jūs turėsite amžinąjį gyvenimą.“³

Todėl, norėdami gauti patį didžiausią mūsų Dangiškojo Tėvo palaiminimą – amžinąjį gyvenimą, turime atlikti visas deramas apeigas ir po to laikytis su tuo susijusių sandorų. Kitaip tariant, turime sėkmingai ištverti.

Mūsų gebėjimas ištverti iki galo ir išlikti teisiems bus tiesiogiai proporcingas mūsų liudijimo stiprumui ir mūsų atsivertimo gyliui. Kai mūsų liudijimai stiprūs ir esame tikrai atsivertę į Jėzaus Kristaus Evangeliją, mūsų pasirinkimai bus įkvėpti Šventosios Dvasios, jie bus orientuoti į Kristų ir rems mūsų norą ištverti ir išlikti teisiems. Jei mūsų liudijimai silpni ir mūsų atsivertimas paviršutinis, daug didesnis pavojus, kad klaidingos pasaulio tradicijos suvilios mus elgtis neteisingai.

Noriu pasidalinti savo patirtimi, parodančia pastangas, kurių reikia, kad ištvertume fiziškai, o po to palyginti tai su pastangomis, kurių reikia, kad ištvertume dvasiškai. Grįžęs iš misijos, turėjau galimybę žaisti krepšinį Kalifornijos koledže pas labai gerbiamą trenerį ir rašytoją. Šis treneris rimtai siekė, kad prieš prasidedant krepšinio sezonui jo žaidėjai būtų geros formos. Vienas jo treniruočių reikalavimų buvo tai, kad prieš paliesdami kamuolį krepšinio salėje, per duotą labai trumpą laiką nubėgtume kroso trasą, vedančią šalia mokyklos per kalvas. Pamenu, kai po misijos pirmą kartą mėginau įveikti tą trasą, maniau, kad mirsiu.

Prireikė kelių savaičių sunkių treniruočių, kad galiausiai pasiekčiau trenerio nurodytą laiką. Buvo nuostabu suvokti, kad ne tik galiu nubėgti tą trasą, bet ir pagreitinti tempą finišo tiesiojoje.

Norėdami sėkmingai žaisti krepšinį, turite būti geros formos. Norėdami būti geros fizinės formos, turite sumokėti kainą, o ta kaina tai pasišventimas, atkaklumas ir savidrausmė. Dvasinė ištvermė taip pat kainuoja. Tai ta pati kaina: pasišventimas, atkaklumas ir savidrausmė.

Liudijimas, kaip ir jūsų kūnas, turi būti geros formos, jei norite, kad būtų patvarus. Taigi, kaip galime palaikyti savo liudijimus geros formos? Mūsų kūnai neįgaus geros krepšininko formos, jei vien tik žiūrėsime krepšinį per televizorių. Taip pat mūsų liudijimai neįgaus geros formos, jei vien tik žiūrėsime visuotinę konferenciją per televizorių. Turime studijuoti ir mokytis pagrindinių Jėzaus Kristaus Evangelijos principų, po to turime iš visų jėgų stengtis gyventi pagal juos. Taip mes tampame Jėzaus Kristaus mokiniais ir taip užauginame patvarų liudijimą.

Kai gyvenime susiduriame su sunkumais ir trokštame įgyti Jėzaus Kristaus savybes, svarbu, kad būtume tam pasiruošę. Pasiruošti dvasiškai reiškia išsiugdyti dvasinę ištvermę, arba stiprybę, – tai suteiks mums gerą dvasinę formą. Būsime tokios geros dvasinės formos, kad nuosekliai rinksimės tai, kas teisu. Tvirtai trokšime ir sugebėsime gyventi pagal Evangeliją. Nežinomas autorius yra pasakęs: „Turite tapti tokiu akmeniu, kurio upė nenuneš.“

Kadangi kasdien susiduriame su sunkumais, svarbu, kad savo dvasinę ištvermę ugdytume kasdien. Išsiugdžius dvasinę ištvermę klaidingos pasaulio tradicijos ir kasdieniai mūsų sunkumai beveik netrukdys mums išlikti teisiems.

Didingus dvasinės ištvermės pavyzdžius galime rasti savo pačių šeimos istorijoje. Tarp daugelio savo protėvių istorijų galėsime rasti pozityvių ištvermės pavyzdžių.

Šį principą liudija viena mano šeimos istorija. Mano prosenelis Džozefas Vatsonas Meinsas gimė 1856 metais Hule, Anglijos Jorkšyro grafystėje. Jo šeima prisijungė prie Bažnyčios Anglijoje ir išvyko į Solt Leik Sitį. Jis susituokė su Emile Kyp 1883 metais ir juodu tapo aštuonių vaikų tėvais. Būdamas 53 metų, 1910 m. birželį Juozapas buvo pašauktas tarnauti nuolatinėje misijoje. Palaikomas žmonos ir aštuonių vaikų, jis grįžo į gimtąją Angliją tarnauti misionieriumi.

Ištikimai tarnavęs maždaug dvejus metus, jis su porininku važiavo dviračiais į Sekmadieninės mokyklos susirinkimą, vykusį Gloučesteryje, kai prakiuro dviračio padanga. Jis nulipo nuo dviračio, norėdamas įvertinti gedimą. Pamatęs, kad gedimas rimtas ir sutvarkyti reikės daug laiko, jis pasakė savo porininkui, kad šis važiuotų toliau ir pradėtų Sekmadieninės mokyklos susirinkimą, o jis netrukus atvyks. Baigęs tai sakyti, jis parkrito ant žemės ir netikėtai mirė nuo širdies smūgio.

Džozefas Vatsonas Meinsas šiame gyvenime niekada nebepamatė savo žmonos ir aštuonių vaikų. Jie sugebėjo pervežti jo kūną atgal į Solt Leik Sitį ir surengti laidotuves senuosiuose Vaterlo susirinkimų rūmuose. Per jo laidotuves Dvylikos Apaštalų Kvorumo nario vyresniojo Antonio V. Ivinso pasakyti žodžiai moko mus svarbios pamokos apie gyvenimą, mirtį ir ištvermę: „Štai ką mums duoda Evangelija – ne imunitetą nuo mirties, bet pergalę prieš ją per mūsų turimą šlovingo prisikėlimo viltį. <…> Tai tinka [Džozefui Meinsui]. <…> Žinoti, kad žmonės atidavė savo gyvybes būdami teisūs, tikintys, ištikimi tikėjimui, yra tikras malonumas, pasitenkinimas ir džiaugsmas.“⁴

Ši šeimos istorija įkvepia mane stengtis iš visų jėgų sekti mano prosenelio parodytu atkaklumo ir dvasinės ištvermės pavyzdžiu. Lygiai taip pat esu įkvėptas jo žmonos Emilės, kurios gyvenimas po Džozefo mirties tikriausiai tapo sunkia našta, tikėjimo. Jos liudijimas buvo stiprus, o atsivertimas – visiškas, nes ji praleido savo likusį gyvenimą būdama ištikima tikėjimui, savo jėgomis išlaikydama aštuonis vaikus.

Apaštalas Paulius sakė: „Nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse.“⁵ Šiame gyvenime mums skirtos lenktynės tai kliūčių pilna ištvermės trasa. Kiekvieną rytą pabundame tam, kad įveiktume šių lenktynių kliūtis – sunkumus. Šiame gyvenime esame tam, kad dalyvautume šiose lenktynėse, kad pasinaudotume savo moraline valios laisve ir pasirinktume tarp gėrio ir blogio. Norėdami garbingai ir sėkmingai baigti šias lenktynes ir sugrįžti pas Dangiškąjį Tėvą, turėsime sumokėti pasišventimo, atkaklumo ir savidrausmės kainą. Turime įgyti gerą dvasinę formą. Turime išsiugdyti dvasinę ištvermę. Mums reikia stiprių liudijimų, vedančių į tikrą atsivertimą, ir tada savyje atrasime vidinę ramybę ir stiprybę, kurios reikia tam, kad ištvertume visus sunkumus, su kuriais susidursime.

Taigi su kokiais sunkumais besusidurtumėte pabudę kiekvieną rytą, atminkite – dėl išsiugdytos dvasinės stiprybės, Viešpačiui padedant, lenktynių pabaigoje galėsite mėgautis pasitikėjimu, kurį apaštalas Paulius išreiškė šiais žodžiais:

„Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti.

Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą.

Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas.“⁶

Liudiju mylinčio Dangiškojo Tėvo ir Jo didingo amžinojo laimės plano, atvedusio mus į šią žemę šiuo metu, realumą. Tegu Viešpaties Dvasia įkvepia mus visus ugdyti savyje ištvermę. Jėzaus Kristaus vardu, amen.