Dangaus langai

Sesers Bednar mama yra ištikima moteris ir įkvėpta namų šeimininkė. Nuo pat pirmųjų savo santuokos dienų ji stropiai vedė šeimos finansinę apskaitą. Dešimtmečius ji skrupulingai apskaitė šeimos pajamas ir išlaidas naudodamasi labai paprastomis sąskaitų knygomis. Metų metus rinkta informacija yra išsami ir informatyvi.

Kai sesuo Bednar buvo mergina, jos mama naudojo sąskaitų knygose esančius duomenis, kad pabrėžtų pagrindinius taupaus gyvenimo ir išmintingo namų ūkio tvarkymo principus. Kartą joms žiūrinėjant įvairias išlaidų sritis, jos mama pastebėjo įdomią tendenciją. Jų šeimos išlaidos apsilankymams pas gydytojus ir gydymui buvo kur kas mažesnės, nei buvo galima tikėtis. Tada šią išvadą ji susiejo su Jėzaus Kristaus Evangelija ir paaiškino savo dukteriai galingą tiesą: kai gyvename pagal dešimtinės įsakymą, dažnai gauname svarbių, bet subtilių palaiminimų, kurie dažnai prasilenkia su mūsų lūkesčiais ir gali lengvai likti nepastebėti. Šeima nesulaukė jokio staigaus ar akivaizdaus šeimos pajamų padidėjimo. Vietoje to, mylintis Dangiškasis Tėvas suteikė paprastus palaiminimus paprastais būdais. Sesuo Bednar visada atsimena šią svarbią iš mamos išmoktą pamoką apie per dangaus langus ateinančią pagalbą, kaip Malachijas pažadėjo Senajame Testamente (žr. Malachijo 3:10).

Mokydami ir liudydami apie dešimtinės įstatymą dažnai pabrėžiame greitai gaunamus, didelius ir lengvai pastebimus laikinus palaiminimus. Be abejonės, tokių palaiminimų būna. Tačiau, kai paklūstame šiam įsakymui, būna ir svarbių, bet subtilių įvairių kitų palaiminimų. Tokius palaiminimus galima įžvelgti tik tada, kai esame dvasiškai budrūs ir atidūs (žr. 1 Korintiečiams 2:14).

Malachijo panaudotas „langų“ vaizdinys daug ko pamoko. Pro langus į pastatą patenka natūrali šviesa. Kai laikomės dešimtinės įstatymo, į mūsų gyvenimą pro dangaus langus tokiu pat būdu skverbiasi dvasinė šviesa ir įžvalga.

Pavyzdžiui, subtilus ir svarbus gaunamas palaiminimas yra dvasinė dėkingumo dovana, kuri leidžia mūsų dėkingumui už tai, ką turime, sutramdyti mūsų troškimus siekti to, ko norime. Dėkingas asmuo yra kupinas pasitenkinimo. O nedėkingas asmuo visuomet yra nepatenkintas (žr. Luko 12:15).

Mums gali reikėti ir galime melsti pagalbos, kad rastume tinkamą darbą. Tačiau reikia tikėjimo akių ir ausų (žr. Etero 12:19), kad pastebėtume sustiprintą įžvalgos dovaną, galinčią suteikti galios įžvelgti darbo galimybes, kurių kiti gali nepastebėti, – arba palaiminimą, kuris sustiprina ryžtą uoliau ir ilgiau ieškoti darbo, nei kiti sugeba ar pasiryžę tai daryti. Galime tikėtis darbo pasiūlymo, tačiau per dangaus langus ateinantis palaiminimas gali būti didesnis gebėjimas patiems veikti ir keisti savo aplinkybes, o ne laukti, kol kas nors jas pakeis ar jos kažkaip pasikeis.

Galime deramai trokšti ir siekti atlyginimo padidinimo darbe tam, kad geriau tenkintume gyvenimiškas reikmes. Tačiau reikia tikėjimo akių ir ausų tam, kad pastebėtume savyje išaugusį dvasinį ir fizinį pajėgumą (žr. Luko 2:52) patenkinti savo reikmes su mažesnėmis pajamomis, geresnį gebėjimą nustatyti prioritetus, tapti kuklesniems ir tinkamai rūpintis savo įgytu turtu. Galime norėti ir tikėtis didesnio atlyginimo, tačiau per dangaus langus ateinantis palaiminimas gali būti didesnis gebėjimas patiems veikti ir keisti savo aplinkybes, o ne laukti, kol kas nors jas pakeis ar jos kažkaip pasikeis.

Mormono Knygoje aprašyti jaunieji kariai (žr. Almos 53; 56–58) nuoširdžiai meldė Dievo juos sustiprinti ir išvaduoti iš priešo rankų. Įdomu tai, kad atsakymas į maldas nesuteikė daugiau ginklų ar karių pagausėjimo. Vietoje to, Dievas užtikrino šiuos ištikimus karius, kad Jis išvaduos juos, suteikė ramybę jų sieloms bei didį tikėjimą ir viltį Jo išvadavimu (žr. Almos 58:11). Taip Helamano sūnūs įgavo drąsos, tvirtai pasiryžo nugalėti ir išėjo su visa savo galia prieš lamanitus (žr. Almos 58:12–13). Galbūt užtikrinimas, ramybė, tikėjimas ir viltis iš pradžių nebuvo tie palaiminimai, kurių kariai norėtų mūšyje, tačiau tai buvo būtent tie palaiminimai, kurių reikėjo jauniesiems kariams veržtis pirmyn ir nugalėti fiziškai bei dvasiškai.

Kartais galime prašyti Dievo, kad mums pasisektų, o Jis mums duoda fizinės ir protinės ištvermės. Galime maldauti klestėjimo, o gauname aiškesnę perspektyvą, daugiau kantrybės. Galime prašyti dvasinio prieaugio, o esame palaiminami malonės dovana. Mums siekiant deramų tikslų Jis gali suteikti ryžto ir pasitikėjimo savimi. O maldaujant palengvinti mūsų fizinius, protinius ir dvasinius sunkumus, Jis gali sustiprinti mūsų ryžtą ir ištvermę.

Pažadu, kad tikrai atsivers dangaus langai ir pilte pasipils dvasiniai bei laikini palaiminimai, kai jūs ir aš laikysimės dešimtinės įstatymo (žr. Malachijo 3:10). Mes taip pat prisiminsime Viešpaties pareiškimą:

„Juk mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – tai Viešpaties žodis.

Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Izaijo 55:8–9).

Liudiju: jei būsime dvasiškai budrūs ir atidūs, tai mūsų akys bus palaimintos geresne rega, ausys geresne klausa, o širdis – geresniu supratimu apie tai, kokie svarbūs ir subtilūs Jo būdai, mintys ir palaiminimai mūsų gyvenimuose.

Prieš pašaukimą tarnauti Dvylikos Kvorumo nariu, Doktrinoje ir Sandorose buvau daug kartų skaitęs, kaip taryba prižiūri ir paskirsto šventas dešimtinės lėšas. Dešimtinės panaudojimo taryba buvo įkurta per apreiškimą ir ją sudaro Pirmoji prezidentūra, Dvylikos Apaštalų Kvorumas ir Pirmininkaujanti Vyskupija (žr. DS 120). 2004 metų gruodį ruošdamasis pirmą kartą dalyvauti šioje taryboje aš nekantriai laukiau labai vertingos pamokos.

Aš vis dar atsimenu tai, ką patyriau ir pajutau toje taryboje. Aš pradėjau labiau vertinti ir gerbti Viešpaties finansinius įstatymus, skirtus asmenims, šeimoms ir Jo Bažnyčiai. Pagrindinė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios finansinė programa – tiek pajamoms, tiek išlaidoms – aprašyta Doktrinos ir Sandorų 119 ir 120 skyriuose. Šiuose apreiškimuose esantys du teiginiai yra Bažnyčios finansinių reikalų pagrindas.

119 skyrius teigia, kad visi nariai „kasmet mokės vieną dešimtąją savo pajamų; ir tai bus jiems nuolatinis įstatymas per amžius <…> sako Viešpats“ (4 eilutė).

Po to Viešpats kalbėdamas apie leistiną dešimtinių naudojimą kalbėjo: „[jas panaudos] taryba, sudaryta iš mano Bažnyčios Pirmosios Prezidentūros ir vyskupo bei jo tarybos, ir mano aukštosios tarybos; ir pagal mano paties balsą jiems, – sako Viešpats“ (DS 120:1). Apreiškime minimi „vyskupas ir jo taryba“ ir „mano aukštoji taryba“ šiandien yra žinomi kaip Pirmininkaujanti Vyskupija ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas. Šios šventos lėšos sparčiai augančioje Bažnyčioje naudojamos dvasiškai laiminti asmenis ir šeimas: statomos ir prižiūrimos šventyklos bei garbinimo namai, remiamas misionieriškas darbas, verčiami ir leidžiami Raštai, skatinamas šeimos istorijos darbas, remiamos mokyklos ir religinis švietimas ir, vadovaujant Viešpaties įšventintiems tarnams, įgyvendinami kiti Bažnyčios tikslai.

Mane stebina šių dviejų apreiškimų aiškumas ir glaustumas, jei palygintume juos su sudėtingais finansiniais nurodymais ir administracinėmis procedūromis, naudojamomis daugelyje organizacijų ir vyriausybių visame pasaulyje. Kaip tokioje didelėje atkurtos Jėzaus Kristaus Bažnyčios organizacijoje laikinieji reikalai visame pasaulyje gali būti tvarkomi remiantis tokiais paprastais nurodymais? Atsakymas man visiškai aiškus: tai Viešpaties darbas, Jis sugeba atlikti Savo paties darbą (žr. 2 Nefio 27:20), Gelbėtojas įkvepia ir vadovauja Savo tarnams, o jie vadovaujasi Jo nurodymais ir darbuojasi Jo labui.

Tame pirmame tarybos susirinkime stebėjausi paprastumu principų, kuriais rėmėmės svarstydami ir priimdami sprendimus. Bažnyčios finansiniai reikalai tvarkomi atsižvelgiant į du esminius ir nekintančius principus. Pirma, Bažnyčia verčiasi savo lėšomis ir neišleidžia daugiau nei gauna. Antra, dalis metinių įplaukų atidedama į rezervą nenumatytoms išlaidoms. Dešimtmečius Bažnyčia moko savo narius atsidėti maisto, kuro ir pinigų nenumatytiems atvejams. Bažnyčios organizacija remiasi tais pačiais principais, kurių pakartotinai moko narius.

Per susirinkimą aš panorau, kad visi Bažnyčios nariai galėtų laikytis paprastos, aiškios, drausmingos, dosnios ir galingos Viešpaties tvarkos (žr. DS 104:16), skirtos tvarkyti laikinuosius Jo Bažnyčios reikalus. Jau daug metų dalyvauju Dešimtinių panaudojimo taryboje. Mano dėkingumas ir pagarba Viešpaties tvarkai auga kasmet, o išmoktos pamokos tampa dar svarbesnės.

Mano širdis kupina meilės ir susižavėjimo ištikimais ir paklusniais šios Bažnyčios nariais iš visų tautų, giminių, liežuvių ir liaudžių. Keliaudamas po pasaulį sužinau apie jūsų viltis ir svajones, jūsų skirtingas sąlygas ir aplinkybes, ir jūsų sunkumus. Kartu su jumis buvau Bažnyčios susirinkimuose ir lankiausi kai kurių iš jūsų namuose. Jūsų tikėjimas sustiprina mano tikėjimą. Jūsų pasišventimas skatina mane labiau pasišvęsti. Jūsų gerumas ir norus paklusnumas dešimtinės įstatymui įkvepia mane būti geresniu vyru, sutuoktiniu, tėvu ir Bažnyčios vadovu. Aš prisimenu ir galvoju apie jus, kai kiekvieną kartą dalyvauju Dešimtinių panaudojimo taryboje. Ačiū jums už jūsų gerumą ir ištikimybę laikantis savo sandorų.

Atkurtos Viešpaties Bažnyčios vadovai jaučia didžiulę atsakomybę deramai panaudoti šventas Bažnyčios narių atnašas. Mes puikiai žinome, kokie šventi našlės pinigėliai.

„Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią variokus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai.

Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.

Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią.

Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“ (Morkaus 12:41–44).

Iš savo patirties žinau, kad Dešimtinių panaudojimo taryba atidžiai saugo našlės pinigėlius. Esu dėkingas Prezidentui Tomui S. Monsonui ir jo patarėjams už jų veiksmingą vadovavimą vykdant šį šventą pavedimą. Aš pripažįstu Viešpaties balsą (žr. DS 120:1) ir ranką, kuri palaiko Jo įšventintus tarnus, atliekančius pareigą atstovauti Jam.

Sąžiningas dešimtinės mokėjimas yra daugiau nei pareiga. Tai svarbus žingsnis į asmeninį pasišventimą. Leiskite man pagirti tuos, kurie moka dešimtinę.

O tuos, kurie šiuo metu nesilaikote dešimtinės įstatymo, kviečiu apgalvoti savo veiksmus ir atgailauti. Liudiju, kad jei paklusite šiam Viešpaties įstatymui, jums atsivers dangaus langai. Prašau, neatidėliokite savo atgailos dienos.

Liudiju: kai laikomės dešimtinės įstatymo, į mūsų gyvenimą ateina dvasiniai ir laikini palaiminimai. Liudiju, kad tokie palaiminimai dažnai yra reikšmingi, bet subtilūs. Taip pat pareiškiu, kad Viešpaties tvarkos paprastumas, kuris labai akivaizdus Jo Bažnyčios reikaluose, parodo tvarką, kuri gali mus vesti tiek pavieniui, tiek visą šeimą. Meldžiu, kad kiekvienas iš mūsų galėtų pasimokyti ir gauti naudos iš šių svarbių pamokų. Šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.