Mano anūkams

Prezidentas Henris B. Airingas

Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje


Henris B. Airingas
Yra vienas visa apimantis įsakymas, padėsiantis mums įveikti iššūkius ir pasiekti aukščiausią šeimyninę laimę.

Šiais metais tuoksis du pirmieji mūsų anūkai. Per ateinančius kelis metus net 10 jų pusbrolių ir pusseserių greičiausiai pasieks tokį savo gyvenimo tarpsnį, kuomet įžengs į nuostabų šeimos kūrimo pasaulį.

Dėl šios malonios perspektyvos prieš atsakydamas į jų klausimus gerai pagalvodavau. Iš esmės jie klausė: „Ką turėčiau rinktis, kad būčiau laimingas?“ Ir atvirkščiai: „Kokie pasirinkimai nuves į nelaimingumą?“

Dangiškasis Tėvas visus mus sukūrė nepakartojamus. Visi susiduriame su skirtingais patyrimais. Nėra vienodų šeimų. Tad visai nenuostabu, jog duoti patarimų, kaip šeimoje pasirinkti laimę, yra sunku. Tačiau mylintis Dangiškasis Tėvas visiems Savo vaikams nubrėžė vienodą kelią į laimę. Kad ir kokio charakterio būtume, kad ir kokius patyrimus pereitume, tėra tik vienas laimės planas. Ir tas planas yra – laikytis visų Dievo įsakymų.

Visiems mums, kaip ir apie santuoką svarstantiems mano anūkams, yra vienas visa apimantis įsakymas, padėsiantis mums įveikti iššūkius ir pasiekti didžiausią šeimyninę laimę. Jis tinka visiems santykiams, kad ir kokie jie būtų. Jis kartojasi visuose Raštuose ir mūsų dienų pranašų mokymuose. Štai kaip Biblijoje pateikiamas Viešpaties pamokslas visiems norintiems kartu amžinai gyventi meilingoje laimėje:

„Ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė:

„Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“

Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.

Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.

Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.

Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“1

Iš šio paprasto teiginio nesunku apibendrinti, ką žinau apie pasirinkimus, vedančius link laimės šeimose. Pradėsiu nuo klausimo: „Dėl kokių pasirinkimų ėmiau Viešpatį mylėti visa savo širdimi, visa siela ir visu protu?“ Man tai reiškia rinktis daryti tai, kas sukeltų atleidimo per Viešpaties Apmokėjimą džiaugsmą.

Prieš daugelį metų būdamas misionieriumi Albukerkyje, Naujojoje Meksikoje, pakrikštijau vieną vaikiną, kurį mokiau kartu su savo porininku. Panardinau tą vaikiną po vandeniu ir iškėliau. Jis turbūt buvo mano ūgio, nes kalbėjo tiesiai į mano ausį. Krikšto vandeniui ir ašaroms liejantis Jo veidu, jis džiugiai ištarė: „Aš švarus, aš švarus.“

Tas pačias laimės ašaras dar esu matęs akyse to, kuris persakė Dievo apaštalo žodžius. Po tiriančio ir švelnaus pokalbio jis tarė jai: „Atleidžiu tau Viešpaties vardu. Jis suteiks tau patikinimą apie atleidimą Savo laiku ir Savo būdu.“ Ir Jis atleido.

Supratau, kodėl Viešpats sako, jog atleidęs nuodėmes, Jis daugiau jų nebeatmena. Mano gerai pažįstami ir mylimi žmonės Apmokėjimo galia tapo lyg nauji, o nuodėmės padariniai buvo pašalinti. Mano širdis yra prisipildžiusi meilės Gelbėtojui ir Jį siuntusiam mylinčiam Tėvui.

Buvau didžiai palaimintas dėl to, kad žmones, kuriais rūpinausi, raginau eiti pas Gelbėtoją ir patirti tokį palengvėjimą, kokį tik Jis gali suteikti. Štai kodėl savo mylimus žmones raginu priimti ir išaukštinti kiekvieną jiems Bažnyčioje siūlomą pašaukimą. Toks pasirinkimas yra vienas iš pagrindinių raktų į šeimos laimę.

Spaudimas visuose gyvenimo tarpsniuose gali mus gundyti atmesti ar ignoruoti tarnystę Gelbėtojui. Mums, mūsų sutuoktiniams ir mūsų šeimoms tai gali kelti dvasinį pavojų. Kai kurie pašaukimai gali atrodyti nesvarbūs, tačiau manoir mano šeimos gyvenimas pagerėjo tuomet, kai priėmiau pašaukimą mokyti diakonų kvorume. Pajutau tų diakonų meilę Gelbėtojui ir Jo meilę jiems.

Mačiau, kaip tai nutiko buvusiam kuolo ir misijos prezidentui, priėmusiam pašaukimą būti patarėju mokytojų kvorume. Pažįstu kitą žmogų, tarnavusį vyskupu, o po to Septyniasdešimties nariu krašte, kurį Viešpats panaudojo, kad pagelbėtų per nelaimingą atsitikimą nukentėjusiam vaikinui iš mokytojų kvorumo. Tos tarnystės stebuklai palietė daugelio žmonių gyvenimus, įskaitant manąjį, ir sustiprino jų meilę Gelbėtojui.

Tarnaudami kitiems greičiausiai melsime Šventosios Dvasios bendrystės. Sėkmė Viešpaties tarnystėje visada neša stebuklus, viršijančius mūsų pačių galias. Su labai maištingu vaiku bendraujantis tėvas žino tai esant tiesa; tai žino ir lankančioji sesuo, kuriai guosdamasi išsipasakoja vyro paliekama žmona. Abu šie tarnai yra dėkingi, kad tą rytą meldė Viešpaties jiems į pagalbą atsiųsti Šventąją Dvasią.

Tik dėl Šventosios Dvasios bendrystės galime viltis vienodai vilkti taikingos santuokos jungą. Esu matęs, kodėl tokia bendrystė yra būtina laimingai santuokai. Tapsmo vienu stebuklui įvykti reikia dangaus pagalbos ir laiko. Mūsų tikslas yra kartu per amžius gyventi Dangiškojo Tėvo ir mūsų Gelbėtojo akivaizdoje.

Mano tėvas ir mano mama buvo labai skirtingi. Mama buvo dainininkė ir menininkė. Tėvas labai domėjosi chemija. Kartą per simfoninį koncertą mama labai nustebo, kai tėvas pakilo išeiti dar net nepasigirdus aplodismentams. Mama paklausė, kur jis einąs. Jis visai nekaltai atsakė: „Tai jau pasibaigė, ar ne?“ Jis ten su ja nuvyko tik įtikinėjamas švelnios Šventosios Dvasios, ir po to lankėsi koncertuose dar ne kartą.

Mama Naujajame Džersyje išgyveno 16 metų, nes tėvas turėjo išlaikyti šeimą dirbdamas mokslinius darbus ir mokydamas chemijos. Jai tai buvo pasiaukojimas, nes turėjo atsiskirti nuo našlės motinos ir neištekėjusios sesers, kuri rūpinosi motina sename šeimos ūkyje esančiame name. Jos abi mirė mamai esant tolimame Naujajame Džersyje. Tai buvo vienintelis kartas, kai mačiau verkiančią mamą.

Po daugelio metų tėvui pasiūlė darbą Jutoje. Jis vėl nekaltai paklausė mano mamos: „Mildred, kaip manai, ką turėčiau daryti?“

Ji atsakė: „Henri, daryk tai, ką manai esant geriausia.“

Jis atsisakė pasiūlymo. Kitą rytą ji parašė jam laišką, kurį norėčiau turėti. Prisimenu, kad ji jam pasakė: „Neatplėšk jo čia. Atplėšk jį nuėjęs į biurą.“ Laiškas prasidėjo pabarimu. Tėvas buvo seniai pažadėjęs mamai, atsiradus galimybei, persikraustyti arčiau jos šeimos. Jis nustebo dėl tokio jos susierzinimo. Jis neprisiminė jos širdies troškimo. Tuojau pat išsiuntė žinutę, kad priima darbo pasiūlymą.

Jis pasakė: „Mildred, kodėl man nepasakei?“

Ji atsakė: „Turėjai pats atsiminti.“

Apie persikraustymą į Jutą jis visada kalbėjo kaip apie savo paties pasirinkimą ir niekada to nelaikė savo profesinės karjeros paaukojimu. Jie patyrė tapsmo vienu stebuklą. Mano tėčiui būtų buvę geriau, kad apie seniai išsakytą pažadą jam būtų priminusi Šventoji Dvasia. Tačiau jis leido Šventajai Dvasiai tiek suminkštinti jo širdį, kad jos pasirinkimas taptų jo pasirinkimu.

Dangiškasis Tėvas puikiai pažįsta kiekvieną iš mūsų ir žino mūsų ateitį. Jis žino, kokius sunkumus turėsime įveikti. Jis atsiuntė Savo Sūnų kentėti dėl to, kad žinotų, kaip mums pagelbėti visuose mūsų išbandymuose.

Mes žinome, kad šiame pasaulyje yra dvasinių Dangiškojo Tėvo vaikų, kurie kartais pasirenka nuodėmę ir didelį nelaimingumą. Štai kodėl Jis Savo Pirmagimį atsiuntė būti mūsų Išpirkėju – tai didžiausia meilės išraiška visoje kūrinijoje. Štai kodėl turime tikėtis, kad prireiks Dievo pagalbos ir laiko mums nušlifuoti amžinajam gyvenimui su mūsų Tėvu.

Gyvenimas šeimose mums bus išbandymas. Vienas iš Dievo tikslų yra mus sustiprinti per išbandymus, štai kodėl mums duota mirtingojo gyvenimo dovana. Tai ypač pasakytina apie šeimyninį gyvenimą, kuriame patiriame ir didžiausią džiaugsmą, ir didžiausią sielvartą bei iššūkius, kurie kartais, regis, didesni, nei galime ištverti.

Štai ką Prezidentas Džordžas K. Kenonas pasakė apie tai, kaip Dievas paruošė jus, mane ir mūsų vaikus būsimiems išbandymams: „Tarp mūsų nėra nei vieno, kuris nėra gavęs Dievo meilės. Nėra nei vieno, kuriuo Jis nesirūpina ir nereiškia prieraišumo. Nėra nei vieno, kurio Jis netrokšta išgelbėti, ir nėra taip, kad Jis nebūtų sugalvojęs, kaip tai padaryti. Nėra nei vieno, dėl kurio Jis nebūtų Savo angelams davęs nurodymų. Žvelgdami savo pačių ar kitų akimis galime atrodyti nereikšmingi ir niekingi, bet tiesa lieka ta, kad esame Dievo vaikai ir kad Jis Savo angelams – nematomoms galingoms esybėms – tikrai yra davęs nurodymų dėl mūsų, o jie prižiūri mus ir rūpinasi mumis.“2

Tai, ką sakė Prezidentas Kenonas, yra tiesa. Jums reikia to patikinimo, kaip ir man jo reikėjo, ir aš juo klioviausi.

Meldžiausi su tikėjimu, kad koks nors mano mylimas žmogus imtų ieškoti Apmokėjimo galios ir ją pajustų. Meldžiausi su tikėjimu, kad žmonėse įsikūniję angelai ateitų jiems padėti, ir jie atėjo.

Dievas tikrai sugalvojo, kaip išgelbėti kiekvieną savo vaiką. Daugeliui tai gali būti besąlygiškai mylintys broliai, seserys ar seneliai.

Prieš daugelį metų vienas mano draugas papasakojo apie savo močiutę. Ji nugyveno teisų gyvenimą, visada buvo ištikima Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai. Tačiau vienas iš jos anūkų pasirinko nusikaltėlio kelią. Galiausiai jis buvo uždarytas į kalėjimą. Mano draugas prisiminė, kad jo močiutė, važiuodama lankyti savo anūko kalėjime, verkdama ir sielvartaudama meldėsi: „Stengiausi gerai gyventi. Kodėl, kodėl mane ištiko tokia tragedija su anūku, kuris, regis, sugriovė savo gyvenimą?“

Į jos mintis atsakymas atėjo tokiais žodžiais: „Daviau jį tau, nes žinojau, jog tu gali mylėti ir tikrai mylėsi jį, kad ir ką jis padarytų.“

Tai yra nuostabi pamoka mums visiems. Šis kelias mylintiems tėvams ir seneliams bei visiems Dievo tarnams gendančiame pasaulyje bus nelengvas. Negalime priversti Dievo vaikų pasirinkti laimės kelią. Pats Dievas to negali padaryti, nes Jis suteikė mums valios laisvę.

Dangiškasis Tėvas ir Jo Mylimasis Sūnus myli visus Dievo vaikus, kad ir ką jie pasirinktų daryti, kad ir kuo nuspręstų tapti. Gelbėtojas sumokėjo kainą už visas nuodėmes, kad ir kokios bjaurios jos būtų. Nors turi būti teisingumas, tačiau pasireikš ir malonė, kuri neapiplėš teisingumo.

Šią viltį Alma savo sūnui Koriantonui išsakė tokiais žodžiais: „Todėl, pagal teisingumą, išpirkimo planas negalėjo būti įgyvendintas kitaip, kaip tik su sąlyga, kad žmonės atgailaus šitoje bandomojoje būsenoje, taip, šitoje paruošiamojoje būsenoje; nes jei ne šita sąlyga, gailestingumas negalėtų nieko padaryti, nesugriovęs teisingumo darbo. Dabar, teisingumo darbas negalėjo būti sugriautas; nes tuo atveju Dievas nustotų būti Dievas.“3

Tad mano žinia mano anūkams ir visiems, besistengiantiems pradėti amžinąsias šeimas, yra ta, kad ištikimiesiems garantuojamas džiaugsmas. Dar prieš sukurdamas pasaulį, mylintis Tėvas Danguje ir Jo Mylimasis Sūnus pamilo ir darbavosi su tais, kurie, Jų žiniomis, išklys iš teisingo kelio. Dievas mylės juos amžinai.

Jūs turite pranašumą žinodami, kad apie išgelbėjimo planą jie sužinojo iš dvasiniame pasaulyje gautų mokymų. Jie ir jūs buvote pakankamai ištikimi, kad jums būtų leista ateiti į šį pasaulį, nors daug kam ir nebuvo leista.

Šventajai Dvasiai padedant mums bus primintos visos tiesos. Negalime kitų priversti pajusti Dvasią, tačiau galime jiems parodyti dvasios įtaką savo gyvenime. Visuomet semkimės drąsos iš patikinimo, jog kadaise visi džiūgavome vienas kito draugija, nes esame mylimos mūsų Dangiškojo Tėvo šeimos nariai. Dievo padedami vėl galėsime pajusti tą viltį ir džiaugsmą. Meldžiu, kad taip nutiktų mums visiems – Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Rodyti nuorodas

  1.  

    1. Mato 22:35–40.

  2.  

    2. George Q. Cannon, “Our Pre-existence and Present Probation,” Contributor, Oct. 1890, 476.

  3.  

    3. Almos 42:13.