Jūs nebesate ateiviai

Vyskupas Žeraldas Koze

Pirmasis patarėjas Pirmininkaujančioje Vyskupijoje


Žeraldas Kozė
Šioje Bažnyčioje nėra nei ateivių, nei atstumtųjų. Yra tik broliai ir seserys.

Dauguma mūsų vienu ar kitu metu esame buvę mums nepažįstamoje situacijoje, kai jautėmės svetimi ir nesaugūs. Tai nutiko mūsų šeimai maždaug prieš penkerius metus, kai prezidentas Tomas S. Monsonas pašaukė mane tarnauti visuotiniu Bažnyčios įgaliotiniu. Šis pašaukimas reikalavo, kad išvyktume iš nuostabios vietos, kuria džiaugėmės daugiau nei du dešimtmečius. Mudu su žmona vis dar prisimename, kaip iš karto sureagavo mūsų vaikai, išgirdę apie pasikeitimus. Mūsų 16-metis sūnus sušuko: „Jokių problemų. Jūs galite važiuoti; aš lieku!“

Bet netrukus jis apsisprendė vykti kartu ir su tikėjimu priėmė šią naują gyvenime atsiradusią galimybę. Gyvenimas naujoje aplinkoje pastaruosius keletą metų mūsų šeimai tapo džiugia pamokančia patirtimi, ypač dėl šilto pastarųjų dienų šventųjų priėmimo ir gerumo. Gyvendami skirtingose šalyse pradėjome suprasti, kad Dievo žmonių vienybė visoje žemėje yra tikra ir akivaizdi.

Mano pašaukimas leido man keliauti po skirtingas šalis ir suteikė išskirtinę privilegiją pirmininkauti daugelyje susirinkimų. Žvelgdamas į skirtingas bendruomenes dažnai matau daugelį šalių, kalbų ir kultūrų atstovaujančius narius. Šis Evangelijos laikotarpis nuostabus tuo, kad neapsiriboja geografine vietove arba tautų grupe. Jis yra pasaulinis ir universalus. Jis skirtas pasiruošti šlovingam Dievo Sūnaus sugrįžimui – surinkti Jo „vaikus iš keturių žemės ketvirčių“.1

Nors didėja Bažnyčios narių įvairovė, mūsų šventas palikimas užgožia skirtumus. Mes, kaip Bažnyčios nariai, esame priimti į Izraelio namus. Tapome broliais ir seserimis, lygiais tos pačios dvasinės linijos paveldėtojais. Dievas pažadėjo Abraomui, kad „visi, kurie tik priims šią evangeliją, bus vadinami [jo] vardu ir bus laikomi [jo] sėkla, ir atsikels, ir palaimins [jį] kaip savo tėvą“.2

Visiems, kas tampa Bažnyčios nariais, buvo duotas pažadas: „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai.“3

Angliškas žodis stranger (ateivis) kilo iš lotyniško extraneus, reiškiančio „išorė“ arba „išorėje“. Apskritai tai reiškia kažką, kas dėl įvairių priežasčių yra „pašalietis“, ar tai būtų dėl jo prigimties, kultūros, nuomonių, ar dėl religijos. Kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, besistengiantys būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio, kartais jaučiamės pašaliečiais. Geriau nei kiti mes žinome, kad kai kurios durys gali būti užvertos tiems, kurie yra laikomi kitokiais.

Visą laiką Dievo vaikams buvo duodami įsakymai rūpintis visais žmonėmis, kurie yra ateiviai arba gali būti laikomi kitokiais. Senovėje ateivis sulaukdavo tokio paties svetingumo kaip našlė arba našlaitis. Kaip ir jie, ateivis būdavo labai pažeidžiamas, o jo išgyvenimas priklausydavo nuo apsaugos, kurią jis gaudavo iš vietinių gyventojų. Dėl to Izraelio žmonės gavo tikslius nurodymus: „Ateivis, gyvenantis su jumis, bus tarp jūsų kaip vietinis; mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje.“4

Jėzus savo žemiškosios tarnystės metu buvo tas, kuris pakilo aukščiau už paprasto svetingumo ir tolerancijos pareigą. Jo užuojautą ir pagarbą jautė tie, kas buvo atskirti nuo visuomenės, tie, kas save laikančiųjų teisuoliais buvo atmesti ir laikomi nešvariais. Jie gavo lygiai tiek pat Jo mokymų ir tarnavimo.

Pavyzdžiui, Jėzus nusižengė to meto nustatytai tvarkai ir kreipėsi į moterį iš Samarijos, prašydamas jos vandens. Jis sėdo valgyti su muitininkais ir mokesčių rinkėjais. Jis nedvejodamas priėjo prie raupsuotojo, palietė jį ir išgydė. Susižavėjęs Romos dešimtininko tikėjimu, jis tarė miniai: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo.“5

Jėzus prašė mus laikytis tobulos meilės, kuri yra visuotinė ir besąlygiška dovana, įstatymo. Jis pasakė:

„Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?

Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?

Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“6

Bažnyčioje nėra nei ateivių, nei atstumtųjų. Yra tik broliai ir seserys. Dangiškojo Tėvo duotas pažinimas padeda mums labiau puoselėti brolystę ir seserystę, kuri turi būti tarp visų vyrų ir moterų žemėje.

Ištrauka iš romano Vargdieniai rodo, kaip turintieji kunigystę turi elgtis su tais, kurie yra laikomi ateiviais. Žanas Valžanas buvo ką tik paleistas kalinys. Išsekęs po ilgos kelionės, mirštantis iš alkio ir troškulio, jis atvyksta į nedidelį miestelį, ieškodamas vietos, kur galėtų gauti maisto ir pastogę nakčiai. Pasklidus žiniai apie jo atvykimą, visi gyventojai vienas po kito užtrenkia prieš jį duris. Nei viešbutis, nei užeiga, net kalėjimas nebūtų jo priėmęs. Jis yra atstumtas, išvarytas, ištremtas. Galiausiai, be jėgų jis parkrinta prie miestelio vyskupo durų.

Gerasis dvasininkas puikiai žino Valžano praeitį, bet pakviečia šį bastūną vidun tardamas šiuos užuojautos kupinus žodžius:

„Tai ne mano namai, tai Jėzaus Kristaus namai. Prie šių durų klausiama įeinančiojo, ne koks jo vardas, o kokia jo bėda. Tu kenti, esi išalkęs ir ištroškęs; esi čia laukiamas. <…> Kam man žinoti tavo vardą? Be to, net tau ir nepasakius [savo vardo], aš žinau vieną tavo vardą.“

[Valžanas] iš nuostabos atsimerkė.

„Tikrai? Jūs žinote, kuo aš vardu?“

„Taip, – atsakė vyskupas, – tave vadina mano broliu.“7

Šioje Bažnyčioje mūsų apylinkės ir kvorumai priklauso ne mums. Jie priklauso Kristui. Kas beužeitų į mūsų susirinkimų namus, turi jaustis kaip namie. Atsakomybė svetingai priimti kiekvieną tampa vis svarbesnė. Pasaulis, kuriame gyvename, išgyvena labai neramų laikotarpį. Dėl pagerėjusio transporto, greito ryšio bei ekonomikos globalizacijos žemė tapo vienu dideliu kaimu, kur, kaip niekad anksčiau, susitinka, jungiasi ir maišosi žmonės ir tautos.

Šie didžiuliai pasauliniai pokyčiai sumanyti visagalio Dievo. Jo išrinktųjų surinkimas iš keturių žemės ketvirčių vyksta ne tik siunčiant misionierius į tolimas tautas, bet ir žmonėms atvykstant iš šių kraštų į mūsų miestus ir rajonus. Daugelis, net to nežinodami, yra Viešpaties vedami į vietas, kuriose galės išgirsti Evangeliją ir ateiti į Jo kaimenę.

Labai tikėtina, kad kitas jūsų apylinkėje į Evangeliją atsivertęs žmogus nebus atėjęs iš jums įprastos draugų ir pažįstamų aplinkos. Galite tai pastebėti iš jo arba jos išvaizdos, kalbos, aprangos arba odos spalvos. Tas žmogus gal bus užaugęs kitoje religijoje, turės kitokią praeitį ar gyvens kitaip.

Susidraugauti – svarbi kunigystės pareiga. Vadovaujami vyskupo, Aarono ir Melchizedeko kunigystės kvorumai turi veikti išvien su seserimis, kad užtikrintų, jog kiekvienas žmogus būtų priimamas su meile ir geranoriškumu. Namų mokytojai ir lankančiosios seserys stengsis užtikrinti, kad niekas neliktų pamirštas arba ignoruojamas.

Visi turime dirbti drauge, savo apylinkėse ir skyriuose kurdami dvasinę vienybę. Po to, kai Kristus apsilankė Amerikos žemyne, tarp Dievo žmonių buvo pavyzdinė tobula vienybė. Metraščiuose pažymima, kad nebuvo „nei lamanitų, nei jokių kitų -itų, bet jie buvo viena – Kristaus vaikai ir Dievo karalystės paveldėtojai“.8

Vienybės neįmanoma pasiekti ignoruojant ir atskiriant kitaip atrodančius ir silpnesnius narius, bendraujant tik su tokiais pat kaip mes. Priešingai, vienybė pasiekiama priimant ir tarnaujant tiems, kurie yra nauji ir turi ypatingų poreikių. Šie nariai palaiminimas Bažnyčiai, jie suteikia mums galimybes tarnauti savo artimui ir taip apvalyti savo širdis.

Taigi mano broliai, jūsų pareiga yra ištiesti ranką kiekvienam, priėjusiam prie mūsų Bažnyčios pastatų durų. Sutikite juos su dėkingumu ir be išankstinio nusistatymo. Jei jums nepažįstami žmonės ateina į vieną iš jūsų susirinkimų, šiltai pasveikinkite juos ir pakvieskite atsisėsti prie jūsų. Prašau, imkitės iniciatyvos pirmi, kad jie pasijustų laukiami ir mylimi, ir nelaukite, kol jie prieis prie jūsų.

Po pirmo pasveikinimo pagalvokite, kaip toliau galėsite jiems tarnauti. Kartą girdėjau apie apylinkę, kurioje pasikrikštijus dviems kurčioms seserims, dvi nuostabios Paramos bendrijos seserys nusprendė išmokti gestų kalbą, kad lengviau bendrautų su šiomis naujai atsivertusiomis. Koks nuostabus meilės savo broliams ir seserims Evangelijoje pavyzdys!

Liudiju, kad mūsų Dangiškajam Tėvui nė vienas nėra ateivis. Nėra tokio, kurio siela jam nebūtų brangi. Kartu su Petru liudiju, kad „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“9

Meldžiuosi, kad tuomet, kai Viešpats paskutinę dieną rinks savo avis, kiekvienam iš mūsų galėtų pasakyti: „Buvau keleivis, ir mane priglaudėte.“

Tada pasakysime Jam: „Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme?“

Ir Jis atsakys mums: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“10

Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Rodyti nuorodas

  1.  

    1. 1 Nefio 22:25.

  2.  

    2. Abraomo 2:10; kursyvas pridėtas.

  3.  

    3. Efeziečiams 2:19.

  4.  

    4. Kunigų 19:34.

  5.  

    5. Mato 8:10; t. p. žr. Mato 8:2–3; Morkaus 1:40–42; 2:15; Jono 4:7–9.

  6.  

    6. Mato 5:46–48.

  7.  

    7. Viktoras Hugo, Vargdieniai, Vaga, 2010, 5T, p. 1704.

  8.  

    8. 4 Nefio 1:17.

  9.  

    9. Apaštalų darbų 10:34–35.

  10.  

    10. Mato 25:35, 38, 40.