Ar nepramiegosite Sugrąžinimo?

Kartais apie Evangelijos Sugrąžinimą galvojame kaip apie kažką jau seniau įvykusio: Džozefas Smitas jau išvertė Mormono Knygą, gavo kunigystės raktus, atkūrė Bažnyčią. Tačiau Sugrąžinimo procesas tebevyksta dabar, mums gyvenant. Sugrąžinimas apima visa tai, „ką Dievas apreiškė, visa, ką jis apreiškia šiuo metu, ir […] dar apreikš daug didžių ir svarbių dalykų“². Broliai, jaudinantys šių dienų įvykiai yra dalis to seniai išpranašauto pasiruošimo periodo, kurio kulminacija bus šlovingas antrasis Gelbėtojo Jėzaus Kristaus atėjimas.

Dabar yra pats nuostabiausias laikotarpis pasaulio istorijoje! Senovės pranašai nekantravo išvysti mūsų dienas.

Kai čia užbaigsime savo mirtingąsias dienas, ką galėsime papasakoti apie savo indėlį į šį svarbų mūsų gyvenimo laikotarpį ir dalyvavimą Viešpaties darbe? Ar galėsime pasakyti, kad atsiraitojome rankoves ir darbavomės visa širdimi, galia, protu ir stiprybe? O gal teks pripažinti, kad buvome tik stebėtojai?

Manau, kad yra įvairių priežasčių, dėl kurių nesunku apsnūsti statant Dievo karalystę. Leiskite man paminėti tris didžiausias iš jų. O jus kviečiu tuo metu pamąstyti, ar kuri nors jų netinka jums. Jei matote galimybių patobulėti, prašau pasvarstyti, ką vardan to galėtumėte padaryti.

Pirma priežastis – savanaudiškumas.

Savanaudžiai siekia naudos ir malonumo sau nepaisydami visų kitų. Pagrindinis jų užduodamas klausimas yra: „O kas man iš to?“

Broliai, esu įsitikinęs, kad matote, jog toks požiūris akivaizdžiai prieštarauja tai dvasiai, kurios reikia Dievo karalystei statyti.

Užuot nesavanaudiškai tarnavę kitam, tarnaujame sau, mūsų prioritetai tampa pripažinimo ir malonumo siekimas.

Praėjusios kartos vargo dėl savų egoizmo ir narcisizmo formų, tačiau manau, kad šiais laikais toms formoms keliame rimtą konkurenciją. Ar tai atsitiktinumas, kad Oksfordo žodynas žodį „selfie“ (reiškiantį momentinį fotoautoportretą) paskelbė metų žodžiu?³

Natūralu, kad visi trokštame pripažinimo, ir nėra nieko blogo, jei atsipalaiduojame ir pasimėgaujame. Tačiau, jei pagrindiniu mūsų motyvu taps „[gauti] pasaulio gyrių ir pelną“⁴, tai nepasinaudosime išperkančiais ir džiaugsmingais patyrimais, ateinančiais tuomet, kai kilniaširdiškai atsiduodame Viešpaties darbui.

Kaip pasveikti nuo savanaudiškumo?

Atsakymas, kaip ir visada, slypi Kristaus žodžiuose:

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.

Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.“⁵

Tie, kurie visa širdimi savo gyvenimus nukreipia į mūsų Gelbėtoją ir tarnauja Dievui bei savo artimui, patiria tokį gyvenimo pilnavertiškumą ir pilnatvę, kurios savanaudžiai ir egoistai niekada nepatirs. Nesavanaudžiai atiduoda dalelę savęs. Tai gali būti nedidelės Kristaus meilės dovanėlės, turinčios didelį gėrio potencialą: šypsena, rankos paspaudimas, apkabinimas, laikas, skirtas išklausyti, švelnus padrąsinimo žodis ar dar koks kitas rūpestingumo gestas. Tokie gerumo darbai gali pakeisti širdį ir gyvenimą. Kai naudojamės neišsenkančiomis progomis mylėti ir tarnauti savo artimam, įskaitant savo sutuoktinį ir šeimą, tai smarkiai padidiname savo gebėjimą mylėti Dievą ir tarnauti kitiems.

Tarnaujantieji kitiems Sugrąžinimo nepramiegos.

Kitas dalykas, dėl kurio galime imti vaikščioti miegodami šiuo reikšmingu pasauliui laikotarpiu, yra priklausomybė.

Priklausomybės dažnai prasideda nuo mažų dalykų. Priklausomybės yra lyg maži pasikartojančių veiksmų siūleliai, susipinantys į storas įpročių virves. Žalingi įpročiai turi potencialą virsti nepasotinamomis priklausomybėmis.

Tokios sukaustančios priklausomybės grandinės gali būti įvairių formų, pvz., pornografija, alkoholis, seksas, narkotikai, tabakas, lošimai, maistas, darbas, internetas arba virtuali realybė. Šėtonas, visų mūsų bendras priešas, turi daugybę mėgstamų priemonių, kuriomis jis naudojasi apiplėšinėdamas mūsų dieviškąjį potencialą įvykdyti savo misiją Viešpaties karalystėje.

Mūsų Dangiškąjį Tėvą liūdina, kuomet kai kurie iš Jo kilniausių sūnų ištiesia rankas, kad ant jų būtų uždėtos asmenybę naikinančios priklausomybių grandinės.

Broliai, mes turime amžinąją Visagalio Dievo kunigystę. Tikrai esame Aukščiausiojo sūnūs ir esame apdovanoti neapsakomu potencialu. Esame sukurti taip, kad galime laisvai skrieti dangumis. Mums nėra skirta būti prirakintiems prie žemės, suvystytiems pačių susikurtais tramdomaisiais marškiniais.

Kaip pasveikti nuo savanaudiškumo?

Pirmiausia turime suprasti, kad kur kas lengviau priklausomybių išvengti nei jas išsigydyti. Gelbėtojo žodžiais tariant, „[neleiskite] nė vienam iš šitų dalykų įeiti į [jūsų] širdį“⁶.

Prieš kelis metus Prezidentui Tomui S. Monsonui ir man buvo suteikta proga pasivaikščioti po „Air Force One“ – įspūdingą lėktuvą, kuriuo keliauja Jungtinių Valstijų prezidentas. Slaptosios tarnybos agentai smulkmeniškai išnagrinėjo mūsų dosjė, o kai vienas jų apieškojo beįlipantį mūsų brangų pranašą – šyptelėjau.

Tada vyriausiasis pilotas pakvietė mane atsisėsti į kapitono sėdynę. Buvo nepaprastas jausmas vėl sėdėti prie nuostabios skraidančios mašinos vairo – mašinos, kuria skraidžiau tiek daug metų. Mano širdį ir mintis užliejo prisiminimai apie praskrietus vandenynus ir žemynus. Įsivaizdavau jaudinančius pakilimus ir nusileidimus įvairiuose pasaulio oro uostuose.

Pats nepastebėjau, kaip uždėjau rankas ant keturių Boingo 747 droselių. Kaip tik tada man už nugaros pasigirdo mielas ir nesupainiojamas balsas – Tomo S. Monsono balsas.

Jis tarė: „Dyteri, net negalvok apie tai.“

Nesakau nieko, bet gali būti, jog Prezidentas Monsonas skaito mano mintis.

Kai kyla pagunda daryti tai, ko neturėtume daryti, paisykime meilaus patikimos šeimos, draugų, mūsų mylimo pranašo ir, be abejo, Gelbėtojo įspėjimo.

Geriausia apsauga nuo priklausomybės – niekada nepradėti.

Bet ką daryti tiems, kurie jau papuolę į priklausomybės gniaužtus?

Pirmiausia prašau, kad žinotumėte, jog yra vilties. Kreipkitės pagalbos į savo mylimuosius, Bažnyčios vadovus ir kvalifikuotus gydytojus. Bažnyčia reabilitacijos nuo priklausomybių pagalbą teikia per vietinius Bažnyčios vadovus, internetą⁷ ir, kai kuriose vietose, per PDŠ Šeimos tarnybą.

Niekada nepamirškite, kad Gelbėtojo padedami galite išsivaduoti iš priklausomybės. Tai gali būti ilgas ir sunkus kelias, tačiau Viešpats nepaliks jūsų bėdoje. Jis myli jus. Jėzus Kristus iškentė Apmokėjimą tam, kad padėtų jums pasikeisti, padėtų išsilaisvinti iš nuodėmės nelaisvės.

Pats svarbiausias dalykas yra nesiliauti bandžius – kartais žmonėms pasiseka tik iš kelinto karto. Tad nepasiduokite. Nepraraskite tikėjimo. Širdimi būkite arti Viešpaties, ir Jis suteiks jums išvaduojančią galią. Jis jus išlaisvins.

Mano brangūs broliai, visada atokiai laikykitės nuo tokių įpročių, kurie gali sukelti priklausomybę. Taip darantys visuomet sugebės savo širdį, galią, protą ir stiprybę pašvęsti Dievo tarnystei.

Jie nepramiegos Sugrąžinimo.

Trečioji kliūtis, neleidžianti visiškai pasinerti į šį darbą, yra mus supanti visokių besivaržančių prioritetų gausa. Kai kurie iš mūsų jaučiasi lyg vežimas, tuzino darbinių gyvulių traukiamas visomis kryptimis. Panaudojama daug energijos, tačiau vežimas nejuda iš vietos.

Dažnai daugiausia pastangų dedame užsiimdami hobio, sporto, profesinių interesų, bendruomenės ar politiniais reikalais. Visa tai gali būti gera ir kilnu, bet ar dėl to mums lieka laiko ir energijos tam, kas turėtų būti mūsų svarbiausiu prioritetu?

Kaip pasveikti nuo savanaudiškumo?

Vėlgi atsakymas slypi Gelbėtojo žodžiuose:

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.

Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.

Antrasis panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.“⁸

Visa kita gyvenime, lyginant su šiais dviem didžiais prioritetais, turi tapti antraeilės svarbos.

Net tarnaujant pačioje Bažnyčioje nesunku daug laiko praleisti nesusimąstant, neįdedant savo širdies ar nesuvokiant savo, kaip mokinio, padėties.

Broliai, kaip kunigystę turintieji, mes įsipareigojome būti Dievą ir savo artimą mylintys žmonės ir tą meilę demonstruoti žodžiais bei darbais. Tai yra esmė to, kas esame būdami Jėzaus Kristaus mokiniai.

Tie, kurie gyvena laikydamiesi šių principų, nepramiegos Sugrąžinimo.

Apaštalas Paulius rašė: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus.“⁹

Mano brangūs draugai, nepamirškite, kad esate šviesos sūnūs.

Neįsileiskite savanaudiškumo! Neįsileiskite įpročių, galinčių tapti priklausomybe! Neleiskite, kad besivaržantys prioritetai nuliūliuotų jus į apatiją ar abejingumą palaimingai mokinystei ir taurinančiai kunigystės tarnystei!

Pernelyg rizikuojame tiek kaip atskiri asmenys, tiek kaip šeimos, tiek kaip Kristaus Bažnyčia, jei šio darbo imamės abejingai.

Būti Jėzaus Kristaus mokiniu nereiškia pasistengti tik kartą per savaitę ar kartą per dieną. Reikia stengtis dabar ir visados.

Viešpaties pažadas Savo ištikimai kunigijai yra beveik protu nesuvokiamas.

Tie, kurie yra ištikimi Aarono ir Melchizedeko kunigystėms ir išaukština savo pašaukimą, „pašventinami Dvasia jų kūnams atnaujinti“. Todėl viskas, ką turi mano Tėvas, bus atiduota jiems.¹⁰

Liudiju, kad apvalanti Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galia ir transformuojanti Šventosios Dvasios galia žmoniją gali išgydyti ir išgelbėti. Turime privilegiją, šventą pareigą ir džiaugsmą įsiklausyti į Gelbėtojo kvietimą, sekti Juo ryžtingu protu ir visiškai pasišventusia širdimi. „[Nusikratykime] grandines, kuriomis [esame] surakinti, ir [išeikime] iš tamsumos, ir [atsikelkime] iš dulkių.“¹¹

Nemiegokime ir nepavarkime daryti gera, nes dedame didelio darbo pamatą¹², t. y. ruošiamės Gelbėtojo sugrįžimui. Broliai, kai per savo pavyzdžio šviesą liudysime apie sugrąžintosios tiesos galią, tai Sugrąžinimo nepramiegosime. Apie tai liudiju ir palieku jums savo palaiminimą, šventu mūsų Mokytojo, būtent Jėzaus Kristaus vardu, amen.