Būk stiprus ir ryžtingas

Mano mylimi broliai, kaip gera vėl būti su jumis. Meldžiu, kad dangus padėtų man pasinaudoti šia galimybe kalbėti jums.

Anapus šio Konferencijų centro sienų dar tūkstančiai yra susirinkę maldos namuose ar kitokioje aplinkoje daugelyje pasaulio kraštų. Visus mus vienija bendra gija – mums patikėta Dievo kunigystė.

Gyvename žemėje nuostabiu jos istorijos laikotarpiu. Mūsų galimybės beveik beribės. Tačiau susiduriame ir su daugybe išbandymų. Kai kurie iš jų yra būdingi tik mūsų laikams.

Gyvename pasaulyje, kur moralinės vertybės dideliu mastu nublokštos į šalį, kur skandalingai demonstruojama nuodėmė ir kur mus supa pagundos, vedančios iš ankšto ir siauro kelio. Susiduriame su nuolatiniu spaudimu ir klastingomis pastangomis sužlugdyti tai, kas padoru, ir pakeisti tai lėkštomis pasaulietiškos visuomenės filosofijomis bei praktikomis.

Dėl šių ir kitų iššūkių turime nuolat priiminėti sprendimus, nuo kurių priklauso mūsų likimas. Kad galėtume priimti teisingus sprendimus, reikia drąsos – drąsos pasakyti „ne“, kai turėtume sakyti „ne,“, drąsos pasakyti „naip“, kai dera sakyti „naip“, drąsos elgtis teisingai, nes tai teisinga.

Kadangi šiuolaikinė visuomenė sparčiai tolsta nuo Viešpaties mums nurodytų vertybių ir principų, beveik neišvengiamai būsime pašaukti ginti tai, kuo tikime. Ar turėsime drąsos tai daryti?

Prezidentas Dž. Rubenas Klarkas jaunesnysis, daug metų tarnavęs Pirmojoje prezidentūroje, sakė: „Žinome atvejų, kai laikantys save tikinčiais […] pamanydavo, kad atskleisdami visą savo tikėjimą gali susilaukti savo netikinčių kolegų pajuokos. Todėl jie nuspręsdavo pakeisti, paaiškinimu destruktyviai sumenkinti savo tikėjimą, ar net apsimesti netikinčiais. Tokie žmonės yra veidmainiai.“¹ Nė vienas iš mūsų nenorėtume tokios etiketės. Tačiau, ar vis tik kai kuriomis aplinkybėmis nedelsiame pareikšti savo tikėjimo?

Savo troškimą elgtis teisingai galime paremti rinkdamiesi būti tose vietose ir dalyvauti tose veiklose, kur mūsų mintys būtų skatinamos daryti gera ir kur Viešpaties Dvasiai būtų jauku.

Prisimenu kadaise skaitęs tėvo patarimą savo sūnui, vykstančiam į toli esantį universitetą: „Jei kada nors atsidursi ten, kur neturėtum būti, išeik iš ten!“ Kiekvienam iš jūsų duodu tą patį patarimą: „Jei kada nors atsidursi ten, kur neturėtum būti, išeik iš ten!“

Kvietimas būti drąsiam nuolat skamba kiekvienam iš mūsų. Drąsos reikia kiekvieną mūsų gyvenimo dieną – ne tik lemtingiems įvykiams, bet, dažniausiai, kai priiminėjame sprendimus ar reaguojame į mus supančias aplinkybes. Škotų poetas ir romanistas Robertas Luisas Styvensonas rašė: „Kasdienę drąsą mato nedaugelis. Bet ji ne mažiau kilni dėl to, kad jūsų niekas nepalaiko ir minios neskanduoja jūsų vardo.“²

Drąsa pasireiškia įvairiai. Krisčionis rašytojas Čarlzas Svindolas rašė: „Drąsa pasireiškia ne vien mūšio lauke […] ar narsiai gaudant namus plėšiantį vagį. Tikrieji drąsos išbandymai kur kas tylesni. Tai vidiniai išbandymai, pavyzdžiui, likti ištikimam, kai niekas nemato, […] likti tvirtam, kai esi nesuprastas.“³ Norėčiau pridurti, kad ši vidinė drąsa taip pat reiškia elgtis teisingai, kai baisu, ginti tikėjimą, kai gali būti išjuoktas, ir laikytis įsitikinimų, kai gali dėl to prarasti draugus ar padėtį visuomenėje Tas, kuris tvirtai stovi už tai, kas teisu, turi nebijoti būti nepalaikomas ir nepopuliarus.

Kai per Antrąjį pasaulinį karą tarnavau Jungtinių Valstijų jūrų laivyne, sužinojau apie narsius poelgius, didvyriškumą ir drąsos pavyzdžius. Vienas toks pavyzdys, kurio niekada neužmiršiu, buvo 18-mečio ne mūsų tikėjimo jūreivio, nebijojusio melstis, drąsa. Iš 250-ties vyrų įgulos jis buvo vienintelis, kiekvieną vakarą klaupęsisi prie savo gulto, kartais tarp netikinčiųjų priekabių patyčių ir pašaipų. Palenkęs galvą jis melsdavosi Dievui. Jis niekada nesudrebėjo. Jis niekada nesusvyravo. Jis turėjo drąsos.

Neseniai išgirdau apie kitokį pavyzdį – apie žmogų, kuriam tikrai stigo vidinės drąsos. Mano draugė papasakojo man apie dvasingą, tikėjimą stiprinantį jų apylinkės sakramento susirinkimą, kuriame ji buvo su vyru. Vaikinas, turintis Aarono kunigystės kunigo pareigybę, sujaudino visų susirinkusiųjų širdis kalbėdamas apie Evangelijos tiesas ir apie įsakymų vykdymo džiaugsmą. Stovėdamas prie sakyklos jis išsakė karštą, jaudinantį liudijimą. Vilkėdamas baltais marškiniais ir kaklaraiščiu jis atrodė toks švarus ir tvarkingas.

Vėliau tą dieną, kai moteris su vyru važiavo iš savo apylinkės, jiedu išvydo tą patį vaikiną, kuris vos prieš kelias valandas juos taip įkvėpė. Tačiau dabar, kai ėjo šaligatviu, vilkėdamas netvarkingais drabužiais ir rūkydamas cigaretę, jis atrodė visiškai kitaip. Mano draugė ir jos vyras ne tik labai nusivylė ir nuliūdo – jie negalėjo suprasti, kaip jis galėjo taip įtikinamai atrodyti vienoks per sakramento susirinkimą, o netrukus atrodyti visiškai kitoks.

Broliai, ar esate tokie patys, nepriklausomai nuo to, kur ir ką darote – tokie, kokius mūsų Dangiškasis Tėvas nori jus matyti ir kokie jūs žinote turį būti?

Nacionaliniame žurnale išspausdintame interviu žinomas Amerikos Nacionalinės studentų sporto asociacijos krepšininkas Džabaris Parkeris, Bažnyčios narys, buvo paprašytas pasidalinti geriausiu patarimu, kurį jis gavo iš savo tėvo. Džabaris atsakė: „Mano tėvas sakydavo: „Tiesiog būk tas pats žmogus tamsoje, koks esi šviesoje.“⁴ Svarbus patarimas, broliai, mums visiems

Mūsų Raštuose apstu pavyzdžių apie tą drąsą, kurios mums visiems reikia mūsų laikais. Pranašas Danielius parodė nepaprastą drąsą stovėdamas už tai, ką žinojo esant teisinga, ir melsdamasis, nors už tai jam grėsė mirtis.⁵

Drąsiai gyveno Abinadis, kadangi buvo pasiryžęs paaukoti savo gyvybę, užuot išsižadėjęs tiesos.⁶

Argi mūsų neįkvepia gyvenimas 2 000 jaunų Helamano sūnų, kurie mokė ir parodė, kaip reikia drąsiai laikytis tėvų mokymų, būti skaistiems ir tyriems?⁷

Turbūt visus šiuos Raštų pasakojimus vainikuoja Moronio pavyzdys. Jis turėjo drąsos ištvermingai elgtis teisiai iki pat galo.⁸

Pranašas Džozefas Smitas per savo gyvenimą padarė daugybę drąsių poelgių. Vienas iš dramatiškiausių įvyko tada, kai jis surakintas su kitais broliais – įsivaizduojate, surakintas su kitais – buvo kalinamas nebaigtame name prie teismo rūmų, Ričmonde, Misūrio valstijoje. Tarp tų įkalintųjų buvęs Parlis P. Pratas vieną ypatingą naktį aprašė taip: „Gulėjome iki vidurnakčio negalėdami užmigti, kadangi mums gėlė ausis ir širdis ištisas valandas girdint mūsų sargybinių nešvankius juokelius, baisų keikimąsi, siaubingus burnojimus prieš Dievą ir grubią kalbą.“

Toliau vyresnysis Pratas rašė:

„Klausiausi, kol taip pasišlykštėjau, buvau taip sukrėstas, pasibaisėjęs ir pasipiktinęs, kad vos laikiausi nepašokęs ant kojų ir nesudraudęs sargybinių; bet nieko nesakiau Džozefui ar kam nors kitam, nors gulėjau šalia jo ir žinojau, kad jis nemiega. Staiga jis atsistojo ir prakalbo griaustinio ar riaumojančio liūto balsu, ištardamas, kiek galiu prisiminti, tokius žodžius:

„NUTILKIT. […] Jėzaus Kristaus vardu aš sudraudžiu jus ir įsakau nutilti; negyvensiu daugiau nė minutės klausydamas tokios kalbos. Nustokite taip kalbėję, arba ŠIĄ PAT AKIMIRKĄ mirsite jūs arba aš!“

Džozefas „stovėjo tiesus, šiurpinančiai didingas,“ – rašė vyresnysis Pratas. Jis buvo surakintas, beginklis, tačiau ramus ir orus. Jis oriai žiūrėjo į besigūžiančius sargybinius, kurie traukėsi į kampą arba gūžėsi prie jo kojų. Šie, regis, nepataisomi žmonės maldavo jo atleidimo ir liko tylūs.⁹

Ne visi drąsūs poelgiai duoda tokį įspūdingą ar greitą rezultatą, tačiau visi jie atneša dvasios ramybę ir žinojimą, kad teisybė ir tiesa apginta.

Negali tiesiai stovėti žmogus, kurio šaknys yra nepastoviame populiarios nuomonės ir pritarimo smėlyje. Tam, kad galėtume tiesiai ir tvirtai stovėti už tai, ką žinome esant tiesa, reikia Danieliaus, Abinadžio, Moronio ar Džosefo Smito drąsos. Jie turėjo drąsos daryti ne tai, kas lengva, o tai, kas teisinga.

Visi susidursime su baime, patirsime pajuoką ir pasipriešinimą. Turėkime drąsos nepaisyti bendros nuomonės ir drąsos stovėti už principą. Drąsa, o ne kompromisas, sukelia Dievo pritarimo šypseną. Drąsa tampa gyva ir patrauklia dorybe tada, kai ji reiškia pasiryžimą ne tik vyriškai numirti, bet ir dorai gyventi. Toliau stengdamiesi gyventi taip, kaip turėtume, tikrai sulauksime Viešpaties pagalbos ir rasime paguodą Jo žodžiuose. Man patinka Jo pažadas Jozuės knygoje:

„Neapvilsiu tavęs ir nepaliksiu!

Būk stiprus ir ryžtingas. Nesibaimink ir nenuogąstauk, nes Viešpats, tavo Dievas, su tavimi, kad ir kur eitumei.“¹⁰

Tad, mano mylimi broliai, su savo įsitikinimų drąsa drauge su Apaštalu Pauliumi pareikškime: „Aš nesigėdiju Evangelijos.“¹¹ O tada su ta pačia drąsa laikykimės Pauliaus patarimo: „Būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu.“¹²

Katastrofiniai konfliktai kyla ir praeina, bet dėl žmonių sielų vykstantis karas neatlyždamas tęsiasi. Kaip trimito raginimas jums, man ir visiems, turintiems kunigystę, visame pasaulyje skamba Viešpaties žodžiai: „Tegul dabar kiekvienas vyras mokosi savo pareigų ir kuo stropiausiai darbuotis pareigybėje, kurion paskirtas.“¹³ Tada, pasak apaštalo Petro, būsime „karališka kunigystė“¹⁴, siekianti vieno tikslo ir apdovanota galia iš aukštybių.¹⁵

Te kiekvienas šį vakarą iš čia išeina pasiryžęs drąsiai pasakyti su senovės Jobu: „Kol dar turiu gyvastį, … neatsisakysiu savo nekaltumo.“¹⁶ Kad taip būtų, nuolankiai meldžiu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.