Kristus Išpirkėjas

Jo galia įveikti mirtį buvo kita dieviška savybė. Jayras, sinagogos vyresnysis, maldavo, kad Jis ateitų į jo namus. Mat jo vienturtė dukrelė buvo bemirštanti (Luko 8:41–42). Viešpats išklausė jo maldavimą, bet jiems ateinant tarnas pranešė Jayrui: „Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo“ (Luko 8:49). Atėjęs į namus, Jėzus paprašė visus išeiti, ir tuojau pat, paėmęs ją už rankos, sušuko: „Mergaite, kelkis!“ (Luko 8:54).

Kitą kartą, keliaudamas į Najino miestą, Jis sutiko laidotuvių procesiją: našlė raudojo dėl savo vienturčio sūnaus mirties. Kupinas gailestingumo Jis palietė neštuvus ir prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ (Luko 7:14). Žmonės, pamatę šį stebuklą, šaukė: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir „Dievas aplankė savo tautą“ (Luko 7:16). Šis stebuklas buvo dar įspūdingesnis todėl, kad jie jau buvo paskelbę ir pripažinę, kad jaunuolis miręs, ir nešė jį palaidoti. Po šių dviejų jaunuolių prikėlimo, Jo įgaliojimas ir galia įveikti mirtį apstulbino tikinčiuosius, o Jo neapkenčiantiems įvarė baimę.

Trečias atvejis buvo pats įspūdingiausias. Morta, Marija ir Lozorius buvo seserys ir brolis, kuriuos Jėzus dažnai aplankydavo. Kai žmonės pranešė Jam, kad Lozorius serga, Jis tik po dviejų dienų išvyko pas tą šeimą. Po Lozoriaus mirties guosdamas jo seserį Mortą, Jis tvirtai jai paliudijo: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jono 11:25).

Kai Gelbėtojas paprašė gedėtojų nuridenti nuo kapo akmenį, Morta drovėdamasi sušnibždėjo Jam: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“ (Jono 11:39).

Tada Jėzus jai priminė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ (Jono 11:40). Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko:

„Lozoriau, išeik!“

Ir numirėlis išėjo iš kapo“ (Jono 11:43–44).

Lozoriui prabuvus keturias dienas kape, Dievo Sūnaus priešai susidūrė su nenuginčijamu įrodymu, kurio jie negalėjo nepaisyti, sumenkinti ar iškraipyti. Jie beprasmiškai ir piktybiškai „nuo tos dienos […] buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti“ (Jono 11:53).

Vėliau gyvasis Kristus Jeruzalėje kartu su Savo Apaštalais šventė paskutinę savo Paschą, įsteigė sakramento apeigas ir davė įsakymą per nuoširdų tarnavimą mylėti vienam kitą.

Po to Jis tobulai pademonstravo Savo meilę žmonijai savo laisva valia drąsiai ir ryžtingai pasitikdamas sunkiausią Savo išbandymą. Getsemanės sode, visiškoje vienatvėje, kraujuodamas iš kiekvienos poros Jis kentėjo didžiausią agoniją. Visiškai atsiduodamas Savo Tėvo valiai, Jis apmokėjo mūsų nuodėmes ir paėmė ant Savęs mūsų ligas ir vargus, tam, kad žinotų, kaip pagelbėti mums (žr. Almos 7:11–13).

Esame skolingi Jam ir mūsų Dangiškajam Tėvui, nes Jo auka palaimino visus, pradedant nuo Adomo, pirmojo žmogaus, iki paskutinio kada nors gimsiančio žmogaus.

Pasibaigus Jo agonijai Getsemanės sode, Jis savanoriškai pasidavė Savo niekintojams. Išduotas vieno iš savųjų, jis buvo paskubomis neteisingai ir neteisėtai pasmerktas sufabrikuotame ir neužbaigtame teisme. Tą pačią naktį Jis buvo apkaltintas piktžodžiavimu ir nuteistas myriop. Neapkęsdami ir trokšdami keršto – todėl, kad liudijo jiems, kad Jis yra Dievo Sūnus –Jo priešai sukūrė planą Pilotui, kaip Jį apkaltinti. Kaltinimą piktžodžiavimu jie pakeitė į kaltinimą maištu, kad Jis būtų nuteistas mirti nukryžiuojant.

Romėnų pasmerkimas Jam buvo dar žiauresnis: jų patyčios ir panieka dėl Jo dvasinės karalystės, pažeminantis karūnavimas erškėčių vainiku, Jo skausmingas nuplakimas, ilga viešo Jo nukryžiavimo agonija, visa tai buvo akivaizdus perspėjimas visiems išdrįsiantiems pareikšti save esant Jo mokiniais.

Kiekvieną Savo kančios akimirką pasaulio Išpirkėjas rodė išskirtinę savitvardą. Jis visada galvojo, kaip gerumu ir švelnumu palaiminti kitus, Jis prašė Jono pasirūpinti Jo motina Marija. Jis prašė, kad Jo Tėvas danguje atleistų Jį nukryžiavusiems budeliams. Atlikęs Savo darbą žemėje, Jis į Dievo rankas atidavė Savo dvasią ir iškvėpė Savo paskutinį atodūsį. Kristaus fizinis kūnas buvo paguldytas į kapą ir išgulėjo ten tris dienas.

Kol mokiniai kentė liūdesį, neviltį ir nežinomybę, mūsų Išganytojas kitame Savo Tėvo šlovingo plano etape Savo tarnystę tęsė nauju būdu. Per trumpą trijų dienų laikotarpį Jis nepailstamai darbavosi organizuodamas didžiulį išgelbėjimo darbą tarp mirusiųjų. Tos dienos Dievo šeimai buvo vienos viltingiausių. To apsilankymo metu Jis subūrė Savo ištikimus pasekėjus, kad šie skelbtų gerąją naujieną apie išpirkimą tiems, kurie šiame gyvenime nepažino šlovingo plano ar atmetė jį. Dabar jie jau turėjo galimybę išsivaduoti iš savo nelaisvės ir būti išpirkti gyvųjų ir mirusiųjų Dievo (žr. DS 138:19, 30–31).

Užbaigęs Savo darbą dvasių pasaulyje, Jis sugrįžo į žemę tam, kad amžiams sujungtų Savo dvasią su Savo fiziniu kūnu. Nors Jis autoritetingai parodė Savo galią prieš mirtį, Raštuose aprašyti žmonės, kuriuos Jis prikėlė prieš savo Prisikėlimą, nors ir prisikeldavo stebuklingai pratęstam gyvenimui, vis tiek turėdavo mirti.

Kristus turėjo pirmas prisikelti ir daugiau nemirti, per amžius turėti tobulą, amžiną kūną. Prisikėlęs Jis pasirodė Marijai, kuri vos atpažinusi pradėjo Jį garbinti. Mūsų Išpirkėjas labai švelniai perspėjo ją apie Savo naują ir šlovingą būseną: „[Neliesk] manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą“ (Jono 20:17) – pateikdamas papildomą liudijimą, kad Jo tarnystė dvasių pasaulyje buvo reali ir užbaigta. Vėliau, patvirtindamas Savo Prisikėlimo tikrumą, Jis pasakė: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jono 20:17). Nukeliavęs pas Savo Tėvą, Jis sugrįžo atgal ir pasirodė Savo Apaštalams; „jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ (Jono 20:20).

Liudiju, jog Kristus sugrįš visiškai kitaip, nei atėjo pirmą kartą. Jis sugrįš su didžia galia ir šlove, su visais teisiais ir ištikimais šventaisiais. Jis sugrįš kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, kaip Ramybės kunigaikštis, pažadėtasis Mesijas, Gelbėtojas ir Išpirkėjas, teisti gyvuosius ir mirusiuosius. Myliu Jį ir tarnauju Jam visa širdimi. Meldžiu, kad tarnautume Jam džiugiai, pasišventusiai ir išliktume ištikimi iki pabaigos. Jo, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.