Dukterys pagal sandorą

Šį vakarą buvome mokomi su dvasine galia. Meldžiu, kad šių nuostabių seserų vadovių žodžiai paliestų jūsų širdį, kaip jie palietė manąją.

Šis susirinkimas – istorinis. Jame dalyvauti pakvietėme visas Bažnyčios seseris nuo aštuonerių metų amžiaus. Daugelis meldėmės, kad su mumis būtų Šventoji Dvasia. Šią palaimą gavome klausydamiesi šių seserų žodžių ir pakylėjančios muzikos. Meldžiu, kad Dvasia liktų su mumis, kai prie to, kas buvo pasakyta, aš pridursiu savo padrąsinimo ir liudijimo žodžius, ir ypač kad paliudytų, jog tai, kas buvo pasakyta, yra tai, ką Viešpats norėjo, kad išgirstume.

Šį vakarą kalbėsiu apie kelią, – kuris šiandien buvo taip gražiai apibūdintas, – kuriuo turime keliauti atgal pas savo Dangiškąjį Tėvą. Šis kelias pažymėtas šventomis su Dievu sudaromomis sandoromis. Kalbėsiu apie džiaugsmą, kurį gauname sudarydami tas sandoras, jų laikydamiesi ir padėdami jų laikytis kitiems.

Daugelis iš jūsų buvote neseniai pakrikštytos ir rankų uždėjimu gavote Šventosios Dvasios dovaną. Jums tai ryškus atsiminimas. Likusios seserys pasikrikštijote seniai, todėl gali būti, kad ne taip ryškiai atsimenate, ką jautėte sudarydamos tą sandorą, tačiau girdint sakramento maldas tie jausmai sugrįžta.

Kiekvienas skirtingai atsimename tą dieną, kai sudarėme šventą krikšto sandorą ir gavome Šventosios Dvasios dovaną. Tačiau visi jautėme Dievo pritarimą. Visi troškome atleisti ir gauti atleidimą, sustiprėjo mūsų pasiryžimas daryti gera.

Kaip giliai šie jausmai palietė jūsų širdį daugiausia priklauso nuo to, kaip tam jus paruošė mylintys žmonės. Viliuosi, kad neseniai atėjusios į karalystę esate palaimintos, galėdamos sėdėti greta savo motinos. Tokiu atveju dabar galite dėkingai joms nusišypsoti. Pamenu, kokį džiaugsmą ir dėkingumą jaučiau savo mamai, sėdėdamas už jos, kai iš mano krikšto Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje važiavome namo.

Tai mano mama rūpestingai paruošė mane sudaryti šią ir visas kitas sandoras. Ji buvo ištikima šiam Viešpaties pavedimui:

„Ir dar, kiek Sionėje ar bet kuriame iš suorganizuotų jos kuolų vaikų turintys gimdytojai nemoko jų suprasti doktrinos apie atgailą, tikėjimą Kristumi, gyvojo Dievo Sūnumi, ir krikštą, ir Šventosios Dvasios dovaną rankų uždėjimu, sulaukus aštuonerių metų, tiek nuodėmė bus ant tų gimdytojų galvų.

Nes tai bus įstatymas Sionės gyventojams ar bet kuriame iš suorganizuotų jos kuolų.

Ir jų vaikai, kai jiems sukaks aštuoneri metai, bus krikštijami jų nuodėmėms atleisti ir priims rankų uždėjimą.“¹

Mano motina atliko savo užduotį. Ji ruošė savo vaikus žodžiais, kurie labai panašūs į Mormono Knygoje užrašytus Almos žodžius:

„Ir buvo taip, kad jis tarė jiems: Štai, čia Mormono vandenys (nes taip jie vadinosi). Ir dabar, kadangi norite įeiti į Dievo kaimenę ir vadintis jo žmonėmis ir pasiryžę nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos;

taip, ir pasiryžę gedėti su tais, kurie gedi; taip, ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos, ir būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur, kur bebūtumėt, net iki mirties, kad būtumėte išpirkti Dievo ir priskaičiuoti prie tų, iš pirmojo prisikėlimo, kad turėtumėte amžinąjį gyvenimą.

Dabar sakau jums: jei tai jūsų širdžių troškimas, tai ar turite ką prieš, kad pasikrikštytumėte Viešpaties vardu, idant paliudytumėte priešais jį, kad sudarėte sandorą su juo, jog tarnausite jam ir laikysitės jo įsakymų, idant jis gausiau išlietų savo Dvasią ant jūsų?

Ir dabar, kada žmonės išgirdo šiuos žodžius, jie iš džiaugsmo plojo rankomis ir šaukė: Tai mūsų širdžių troškimas!“²

Galbūt, pirmą kartą išgirdusios kvietimą sudaryti krikšto sandorą, nesuplojote rankomis, tačiau tikrai jautėte Gelbėtojo meilę ir didesnį pasiryžimą ugdyti Jam kitus. Galiu sau leisti sakyti „tikrai jautėte“, kadangi tai giliai širdyse jaučia visos Dangiškojo Tėvo dukterys. Tai jums skirto dieviško paveldo dalis.

Jis mokė jus, dar prieš jums ateinant į šį gyvenimą. Jis padėjo jums suprasti ir susitaikyti su tuo, kad teks patirti sunkumus, galimybes ir išbandymus, tobulai parinktus tik jums. Sužinojote, kad mūsų Tėvas turi laimės planą, kuris jus saugiai ves tuose išbandymuose, ir kad kitiems padėsite sėkmingai išlaikyti savuosius. Šis planas pažymėtas šventomis su Dievu sudaromomis sandoromis.

Mes laisvi nuspręsti, ar sudarysime sandoras ir ar jų laikysimės. Šiame gyvenime visai nedaug Dievo dukrų gali sužinoti apie minėtąsias sandoras. Jūs esate tos, kurioms pasisekė. Jūs, brangios seserys, kiekviena esate dukra pagal sandorą.

Dangiškasis Tėvas dar prieš jūsų gimimą, mokė jus apie tai, ką patirsite palikusios Jo prieglobstį ir atėjusios į žemę. Jus mokė, kad nebus lengva sugrįžti pas Jį namo. Jis žinojo, kad be pagalbos jūsų kelionė būtų neįveikiama.

Jūs esate palaimintos ne tik tuo, kad šiame gyvenime radote kelią, kaip sudaryti šias sandoras, bet ir tuo, kad aplink jus yra kitų, kurios padės, kurios, kaip ir jūs – Dangiškojo Tėvo sandoros dukterys.

Visos esate pajutusios, kokia palaima yra būti drauge su Dievo dukromis, kurios taip pat yra sudariusios sandorą jums padėti ir vadovauti, kaip ir buvo žadėjusios. Kaip ir jūs, matau kaip sandoros seserys laikosi įsipareigojimo guosti ir padėti – ir visa tai daryti su šypsena.

Pamenu sesers Rubės Heit šypseną. Ji buvo vyresniojo Deivido B. Heito, Dvylikos Apaštalų Kvorumo nario, žmona. Jaunystėje jis tarnavo kuolo prezidentu Palo Alto mieste, Kalifornijoje. Jis meldėsi už Žvaigždučių klasės mergaites, gyvenančias jo apylinkėje, ir nerimavo dėl jų gerovės.

Nutiko taip, kad prezidentas Heitas pajuto įkvėpimą paprašyti vyskupą pašaukti Rubę Heit būti tų mergaičių mokytoja. Jis žinojo, kad ji bus Dievo liudytoja, kuri pakylės, paguos ir mylės tos klasės mergaites.

Sesuo Heit buvo mažiausiai 30 metų vyresnė už savo mokines. Tačiau praėjus 40 metų, kas kart sutikusi mano žmoną, kuri buvo jos mokinė toje klasėje, ji ištiesdavo rankas, nusišypsodavo ir tardavo Keitei: – „Štai! Mano Žvaigždutė.“ Mačiau daugiau nei jos šypseną. Jaučiau jos gilią meilę seseriai, kuri jai vis dar rūpėjo, lyg ši būtų jos pačios dukra. Jos šypseną ir šiltą pasveikinimą sukelia pastebėjimas, kad ta sesuo ir Dievo dukra vis dar eina į dangiškus namus vedančiu sandoros keliu.

Dangiškasis Tėvas ir jums šypsosi, kai mato jus padedančias kuriai nors Jo dukrai eiti pirmyn sandoros keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą. Jis džiaugiasi kas kart, kai stengiatės pasirinkti tai, kas teisu. Jis mato ne tik, kas esate, bet ir kuo galite tapti.

Gal vienas iš jūsų žemiškų tėvelių pamokė, kad galite būti geresnės, nei manėte. Mane taip mokė mano mama.

Būdams jaunas nežinojau, kad mano Dangiškasis Tėvas, jūsų Dangiškasis Tėvas, Savo vaikuose mato didesnį potencialą, nei mes patys ar mūsų žemiškos motinos mato mumyse. Jūs suteikiate Jam džiaugsmo kas kart, kai tame kelyje žengiate pirmyn ir artėjate prie savo potencialo. Tada galite jausti Jo pritarimą.

Visose savo dukrose, kur jos bebūtų, Jis mato šlovingą potencialą. Todėl kiekvienai iš jūsų tai uždeda didžiulę atsakomybę. Jis tikisi, kad su kiekvienu sutiktuoju elgsitės kaip su Dievo vaiku. Dėl to Jis mums įsako mylėti savo artimą kaip save patį ir jam atleisti. Jūsų gerumas ir atlaidumas kitiems yra Jo dukroms skirtas dieviškas paveldas. Kiekvienas sutiktasis yra Jo mylimas dvasinis vaikas.

Tokios didžios seserystės jausmas sugriauna visas įsivaizduojamas mus skiriančias kliūtis. Pavyzdžiui, jauna ir vyresnė seserys pasipasakoja apie savo jausmus tikėdamosi, kad bus suprastos, o ne atstumtos. Kaip Dievo dukterys, turite daugiau panašumų nei skirtumų.

Tai suvokdamos merginos turėtų nekantriai laukti dienos, kai prisijungs prie Paramos bendrijos ir praplės ratą seserų, kurias pažins, kuriomis susižavės ir kurias pamils.

Šis gebėjimas matyti tai, kuo galime tapti, auga šeimose ir Pradinukų organizacijoje. Jis auga per šeimos namų vakarus ir Pradinukų programas. Vaikučiai įkvepiami kalbėti didžius ir nuostabius dalykus; kaip nutiko tada, kai po savo Prisikėlimo Gelbėtojas atrišo jiems liežuvius ir juos mokė.³

Nors Šėtonas bando pavergti vis jaunesnes seseris, Viešpats jas kelia į vis aukštesnį dvasinį lygmenį. Štai pavyzdys: merginos moko savo motinas naudotis programa FamilySearch ir padeda surasti bei išgelbėti protėvius. Mano pažįstamos jaunosios seserys, niekieno neraginamos, nebent Elijos dvasios, anksti ryte vyksta į šventyklas ir atlieka vikarinius krikštus.

Viso pasaulio misijose seserys šaukiamos tarnauti vadovių pareigose. Toks poreikis atsirado dėl to, kad Viešpats paliečia vis daugiau seserų širdžių ir taip paskatina jas tarnauti. Ne vienas misijos prezidentas pamatė, kaip seserys misionierės tapo dar galingesnėmis mokytojomis ir, svarbiausia, ugdančiomis vadovėmis.

Įgyti sugebėjimų, padėsiančių praturtinti jūsų santuoką ir užauginti puikius vaikus galite ne tik tarnaudamos nuolatinėmis misionierėmis, bet ir sekdamos nuostabių moterų pavyzdžiais.

Prisiminkite Ievą, visų gyvųjų motiną. Vyresnysis Raselas M. Nelsonas štai ką apie ją sakė: „Dėl Ievos drąsos ir išminties mes, drauge su visa žmonija, esame palaiminti amžiams. Būdama pirma, paragavusi vaisiaus, ji padarė tai, kas turėjo būti padaryta. Adomas išmintingai pasirinko pasekti jos pavyzdžiu.“⁴

Visos Ievos dukterys, kaip ir Ieva, turi potencialą atnešti savo šeimai tokias pačias palaimas. Įsteigiant šeimą ji buvo tokia svarbi, kad štai kas buvo pasakyta apie jos sukūrimą: „Ir Dievai tarė: Padarykime vyrui tinkamą padėjėją, nes negera vyrui būti vienam, todėl suformuosime jam tinkamą padėjėją.“⁵

Mes nežinome visų būdų, kuriais Ieva padėjo Adomui ir judviejų šeimai. Tačiau žinome apie didžiulę dovaną, kurią kiekviena iš jūsų taip pat galite padovanoti: kai priešaky stūksantis kelias atrodė neįveikiamas, ji padėjo savo šeimai rasti kelią namo. „Ir Ieva, jo žmona, girdėjo visa tai ir džiūgavo, sakydama: Jei ne mūsų prasižengimas, mes niekada nebūtume turėję sėklos, ir niekada nebūtume pažinę gera ir pikta, ir mūsų išpirkimo džiaugsmo, ir amžinojo gyvenimo, kurį Dievas duoda visiems paklusniesiems.“⁶

Jūs galite sekti jos pavyzdžiu.

Ieva per apreiškimą atpažino kelią, vedantį namo pas Dievą. Ji žinojo, kad per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą šeimos gali turėti amžinąjį gyvenimą. Ji buvo tikra, kaip ir jūs galite būti tikros, kad jei laikysis savo sandorų, sudarytų su Dangiškuoju Tėvu, Išpirkėjas ir Šventoji Dvasia padės jai ir jos šeimai visuose sielvartuose ir nusivylimuose. Ji žinojo, kad gali pasitikėti Jais.

„Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga.

Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.“⁷

Žinau, kad Ieva susidūrė su sielvartu ir nusivylimais, tačiau taip pat žinau, jog ji rado džiaugsmą pažinime, kad ji drauge su šeima gali sugrįžti namo gyventi su Dievu. Žinau, kad daugelis jūsų patiriate sielvartą ir nusivylimus. Laiminu jus, kad savo kelionėje pas Tėvą galėtumėte jausti tokį pat džiaugsmą, kokį patyrė Ieva.

Turiu tvirtą liudijimą, kad Dievas Tėvas su meile rūpinasi jumis. Jis myli kiekvieną iš jūsų. Esate Jo dukterys pagal sandorą. Kadangi jus myli, Jis suteiks jums reikiamą pagalbą, kad Jo akivaizdon vedančiu keliu galėtumėte judėti pačios ir padėti kitiems.

Žinau, kad Gelbėtojas apmokėjo visų mūsų nuodėmes ir kad Šventoji Dvasia liudija tiesą. Šiame susirinkime jūs jautėte šią paguodą. Liudiju, kad visi raktai, sutvirtinantys šventas sandoras, sugrąžinti. Šiandien juos turi ir naudoja mūsų gyvasis pranašas Prezidentas Tomas S. Monsonas. Šiuos paguodos ir vilties kupinus žodžius palieku jums, Jo mylimoms sandoros dukterims, šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.