Dėkingi bet kokiomis aplinkybėmis

Kiekvieno žmogaus situacija skirtinga, ir kiekvieno gyvenimo detalės unikalios. Tačiau sužinojau, kad yra kai kas, kas pašalintų kartėlį, galintį atsirasti mūsų gyvenime. Yra kai kas, ko laikydamiesi galime padaryti gyvenimą malonesnį, džiaugsmingesnį, netgi šlovingą.

Galime būti dėkingi!

Sakyti, kad sielvarto prislėgtas žmogus turėtų dėkoti Dievui, gali prištarauti tam, ko moko pasaulio išmintis. Bet tie, kurie atideda į šalį kartėlio buteliuką ir vietoj jo pakelia dėkingumo taurę, gali rasti apvalantį ramybės, išgydymo ir supratimo gėrimą.

Kaip Kristaus mokiniams, mums įsakyta „visame kame [dėkoti] Viešpačiui, savo Dievui“¹, giedoti Viešpačiui su dėkojimu² ir leisti mūsų širdžiai būti kupinai dėkingumo Dievui³.

Kodėl Dievas įsako mums būti dėkingiems?

Visi Jo įsakymai duoti tam, kad galėtume gauti palaimų. Įsakymai yra galimybės pasinaudoti savo valios laisve ir gauti palaimas. Mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas žino, kad, pasirinkę ugdyti dėkingumo dvasią, pelnysime tikrąjį džiaugsmą ir didesnę laimę.

Tačiau kai kas gali paklausti: „Už ką turiu būti dėkingas, kai mano pasaulis griūva?“

Galbūt pats požiūrisuž kąturiu būti dėkingas, yra klaidingas. Sunku ugdyti dėkingumo dvasią, jei mūsų dėkingumas tėra proporcingas palaimų, kurias galime suskaičiuoti, kiekiui. Tikrai svarbu dažnai „skaičiuoti savo malones“, – ir visi, kas mėgino tai daryti, žino, kad jų daug, – bet aš netikiu, kad Viešpats tikisi mažesnio mūsų dėkingumo išmėginimų laikais nei gausos ir lengvo gyvenimo laikais. Iš tikrųjų daugelyje susijusių Raštų ištraukų nekalbama apie dėkingumą už ką nors, bet greičiau siūloma laikytis bendros dėkingumo dvasios, arba nusistatymo.

Lengva būti dėkingam už viską, kai atrodo, kad gyvenimas klostosi, kaip mes norime. O kas dėl tų atvejų, kuomet nepavyksta gauti to, ko trokštame?

Ar galėčiau pasiūlyti, kad į dėkingumą žvelgtume kaip į natūralų polinkį, kaip į gyvenimo būdą, nesusijusį su mūsų dabartine situacija? Kitaip tariant, siūlau, užuot buvus dėkingiems už kažką, susitelkti į buvimą dėkingiems esamomis aplinkybėmis – kokios jos bebūtų.

Yra senas anekdotas apie padavėją, kuris paklausė klientą, ar šiam patiko maistas. Svečias atsakė, kad viskas buvo gerai, bet būtų buvę dar geriau, jei būtų pateikta daugiau duonos. Kitą dieną, tam vyriškiui sugrįžus, padavėjas padėjo dvigubai daugiau duonos, duodamas jam keturias riekeles vietoj dviejų, tačiau vyriškis vis tiek buvo nepatenkintas. Kitą dieną padavėjas dar padvigubino duonos, bet vėl nesėkmingai.

Ketvirtą dieną padavėjas tvirtai nusprendė patenkinti to vyro norus. Todėl jis paėmė trijų metrų ilgio duonos kepalą, perpjovė jį perpus ir šypsodamasis pateikė klientui. Padavėjas nekantraudamas laukė to vyriškio reakcijos.

Pavalgęs vyriškis pakėlė akis ir pasakė: „Kaip visada gerai. Bet, kaip matau, jūs vėl duodate tik dvi riekes duonos.“

Mano brangūs broliai ir seserys, renkamės mes! Galime pasirinkti riboti savo dėkingumą dėl palaimų, kurių, mūsų manymu, mums trūksta. Arba galime pasirinkti būti kaip Nefis, kurio dėkinga širdis niekada nesvyravo. Kai broliai jį surišo laive, kurį jis pastatė, kad nugabentų juos į pažadėtąją žemę, jo riešai ir kulkšnys labai skaudėjo ir „buvo smarkiai ištinusios“, ir baisi audra grasino paskandinti jį jūros gelmėse. „Nepaisant to, – sakė Nefis, – aš žvelgiau į savo Dievą ir šlovinau jį ištisą dieną; ir nemurmėjau prieš Viešpatį dėl savo suspaudimų.“⁴

Galime pasirinkti būti kaip Jobas, kuris, regis, turėjo viską, bet tada viską ir prarado. Tačiau Jobas atsakė: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu…; Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“⁵

Galime pasirinkti būti kaip mormonų pionieriai, kurie lėtai ir sunkiai keliaudami link Didžiojo Druskos ežero palaikė dėkingumo dvasią giedodami, šokdami ir šlovindami Dievo gerumą⁶ Daugelis iš mūsų būtų linkę pasitraukti, skųstis ir kankintis dėl kelionės sunkumų.

Galime pasirinkti būti kaip Pranašas Džozefas Smitas, kuris baisiomis sąlygomis kalinamas Liberčio kalėjime užrašė šiuos įkvėptus žodžius: „Todėl, švelniai mylimi broliai, džiugiai darykime visa, kas mūsų galioje; ir tada galime stovėti ramūs, visiškai tikri, kad pamatysime Dievo išgelbėjimą ir kad jo ranka bus apreikšta.“⁷

Galime pasirinkti būti dėkingi, kad ir kas būtų.

Toks dėkingumas peržengia ribas to, kas vyksta aplink mus. Jis pralenkia neviltį, pesimizmą ir liūdesį. Jis lediniame žiemos peizaže žydi tiek pat gražiai, kiek ir malonioje vasaros šilumoje.

Būdami dėkingi Dievui esamomis aplinkybėmis, net suspaudimuose galime patirti švelnią ramybę. Ir širdgėloje galime pakylėti savo širdis girdami Dievą. Skausme galime šlovinti Kristaus Apmokėjimą. Kartaus sielvarto šaltyje galime patirti dangaus apkabinimo artumą ir šilumą.

Kartais manome, kad būti dėkingiems reikia po to, kai mūsų problemos išsisprendžia, bet tai labai trumparegiška. Tiek daug gyvenimo prarandame, jei laukiame vaivorykštės, prieš tai nepadėkoję Dievui už lietų.

Būti dėkingiems sielvarto metu nereiškia, kad esame patenkinti esamomis aplinkybėmis Taireiškia, kad tikėjimo akimis žvelgiame toliau savo dabartinių sunkumų.

Tai ne lūpomis išsakomas, bet sieloje jaučiamas dėkingumas. Tai dėkingumas, kuris gydo širdį ir praplečia protą.

Buvimas dėkingiems esamomis aplinkybėmis – tai tikėjimo Dievu veiksmas. Jis reikalauja, kad pasikliautume Dievu ir viltumėmės to, ko galbūt nematome, bet kas yra tikra.⁸ Būdami dėkingi sekame pavyzdžiu mūsų mylimo Gelbėtojo, kuris sakė: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“⁹

Tikrasis dėkingumas yra viltiesir liudijimo išraiška. Jis kyla iš pripažinimo, kad ne visuomet suprantame gyvenimo išmėginimus, bet tikime, kad kada nors juos suprasime.

Bet kokiomis aplinkybėmis mūsų dėkingumo jausmą palaiko daugybė šventų tiesų, kurias tikrai žinome: kad mūsų Tėvas Savo vaikams davė laimės planą; kad per Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus Apmokėjimą galime per amžius gyventi su savo mylimaisiais; kad galiausiai turėsime šlovingus, tobulus ir nemirtingus kūnus, kurių nežalos ligos ir negalios; ir kad mūsų liūdesio ir praradimo ašaras pakeis gausybė laimės ir džiaugsmo, „saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu“¹⁰.

Turbūt šitoks liudijimas Gelbėtojo apaštalus iš bijančių ir abejojančių žmogelių pavertė bebaimiais, džiaugsmo kupinais Mokytojo atstovais. Tomis valandomis po Jo nukryžiavimo jie buvo apimti gilios nevilties ir širdgėlos, nepajėgdami suprasti, kas ką tik nutiko. Bet vienas įvykis visa tai pakeitė. Viešpats pasirodė jiems ir pareiškė: „Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“¹¹

Atpažinę prisikėlusįjį Kristų – patyrę šlovingą savo mylimo Gelbėtojo prisikėlimą – apaštalai tapo kitokiais žmonėmis. Niekas nebegalėjo sukliudyti jiems įvykdyti savo misiją. Su drąsa ir pasiryžimu jie priėmė dėl turėto liudijimo juos užgriuvusius kankinimus, pažeminimą ir netgi mirtį.¹² Jų nebuvo galima atgrasinti nuo savo Viešpaties šlovinimo ir tarnavimo Jam. Visur jie keitė žmonių gyvenimus. Jie pakeitė pasaulį.

Jums nereikia pamatyti Gelbėtojo, kaip pamatė apaštalai, kad patirtumėte tokį pat pasikeitimą. Jūsų iš Šventosios Dvasios gimęs liudijimas gali padėti žvelgti toliau nusivylimą keliančių pabaigų mirtingajame gyvenime ir matyti pasaulio Išpirkėjo paruoštą šviesią ateitį.

Dėl to, ką žinome apie mūsų amžinąjį likimą, nenuostabu, kad susidūrus su karčiomis gyvenime pasitaikančiomis pabaigomis, jos mums atrodo nepriimtinos. Atrodo, kad kažkas mūsų viduje priešinasi pabaigoms.

Kodėl? Kadangi esame sukurti iš amžinybės medžiagų. Mes – amžinos esybės, vaikai Visagalio Dievo, kurio vardas – Begalinis¹³ ir kuris žada nesuskaičiuojamas amžinąsias palaimas. Mūsų likimas nesusijęs su pabaigomis.

Kuo daugiau sužinome apie Jėzaus Kristaus Evangeliją, tuo daugiau suvokiame, kad pabaigos čia, mirtingume, visai nėra pabaigos. Jos tėra pertraukos – laikinos pauzės, kurios kada nors atrodys trumputės, palyginus su ištikimųjų laukiančiu amžinuoju džiaugsmu.

Esu labai dėkingas savo Dangiškajam Tėvui, kad Jo plane nėra tikrų pabaigų, vien amžinosios pradžios.

Broliai ir seserys, argi neturime priežasties būti dėkingi nepaisydami aplinkybių, į kurias patenkame!?

Ar mums bereikia dar rimtesnės priežasties, kad mūsų širdys būtų „kupinos dėkingumo Dievui“¹⁴?

„Argi neturime rimtos priežasties džiūgauti?“¹⁵

Kokie esame palaiminti, jei atpažįstame Dievo braižą nuostabiame gyvenimo gobelene. Dėkingumas Tėvui danguje praplečia mūsų suvokimą ir praskaidrina viziją. Jis mumyse kelia nuolankumą ir puoselėja atjautą aplinkiniams žmonėms ir visiems Dievo kūriniams. Dėkingumas yra visų Kristaus charakterio bruožų ugdytojas! Iš dėkingos širdies kyla visos dorybės.¹⁶

Viešpats mums pažadėjo, kad tie, kurie „viską priima su dėkingumu, bus [padaryti šlovingi]; ir šios žemės dalykai bus [jiems] pridėti, netgi šimteriopai, taip, su kaupu“¹⁷.

Tad gyvenkime „kasdien dėkodami“¹⁸, ypač per tas, regis, nepaaiškinamas pabaigas, kurios yra mirtingojo gyvenimo dalis. Leiskime savo sieloms prisipildyti dėkingumo mūsų gailestingam Dangiškajam Tėvui. Visada ir nuolatos kelkime savo balsus ir žodžiais bei darbais rodykime dėkingumą savo Dangiškajam Tėvui ir Jo Mylimajam Sūnui Jėzui Kristui. To meldžiu ir palieku jums savo liudijimą ir palaiminimą, mūsų Mokytojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.