Būkite ištikimi tikėjimui

Myliu Bažnyčios istoriją. Mano, kaip gal būt ir daugelio jūsų tikėjimas sustiprėja, kai sužinau apie nepaprastą mūsų protėvių, priėmusių Evangeliją ir išlikusių ištikimais tikėjimui, atsidavimą.

Prieš mėnesį 12 000 nuostabių Gilberto Arizonos šventyklos apygardos jaunuolių paminėjo savo naujos šventyklos statybų pabaigą įkvepiančiu vaidinimu, demonstruojančiu jų ryžtą gyventi dorai. Jų pasirodymo tema buvo „Gyvenk ištikimai tikėjimui“.

Kaip ir šie Arizonos paaugliai, kiekvienas pastarųjų dienų šventasis turėtų pasiryžti „gyventi ištikimai tikėjimui“.

Giesmės žodžiai sako: „Ištikimi mes tikėjimui, tėvų brangintam“ (“True to the Faith,” Hymns, no. 254).

Galėtume pridurti: „Ištikimi mes tikėjimui senelių brangintam“.

Įdomu, ar visi šie entuziastingi Arizonos paaugliai žinojo savo istoriją – ar žinojo, kaip jų šeimos tapo Bažnyčios nariais. Būtų nuostabu, jei kiekvienas pastarųjų dienų šventasis žinotų savo protėvių atsivertimo istoriją.

Nesvarbu, ar esate pionierių palikuonys, ar ne, mormonų pionierių tikėjimo ir pasiaukojimo palikimas – tai jūsų palikimas. Tai didingas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios paveldas.

Viena gražiausių Bažnyčios istorijos epizodų įvyko 1840-aisiais, praėjus vos 10 metų po Bažnyčios įkūrimo, kai Viešpaties apaštalas Vilfordas Vudrafas Anglijoje mokė sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos.

Vilfordas Vudrafas ir kiti apaštalai sutelkė savo darbą Anglijos Liverpulio ir Prestono srityse ir sulaukė didelės sėkmės. Vyresnysis Vudrafas, kuris vėliau tapo Bažnyčios Prezidentu, nuolat meldėsi Dievui, kad būtų vedamas šiame itin svarbiame darbe. Per savo maldas jis gavo įkvėpimą skelbti Evangeliją kitoje vietovėje.

Prezidentas Monsonas mokė mus, kad gavę iš dangaus įkvėpimą kažką daryti – turime daryti tai iš karto, negalime atidėlioti. Būtent tai Vilfordas Vudrafas ir padarė. Gavęs aiškų Dvasios nukreipimą „eiti į pietus“, vyresnysis Vudrafas beveik iš karto išvyko ir nukeliavo į Anglijos pietvakariuose esančią vietovę, vadinamą Herefordšyru – ūkininkų kraštą. Čia jis sutiko klestintį ūkininką vardu Džonas Benbou ir buvo priimtas „džiaugsmingomis širdimis ir su dėkingumu“ (Wilford Woodruff, in Matthias F. Cowley, Wilford Woodruff: History of His Life and Labors as Recorded in His Daily Journals [1909], 117).

600 žmonių grupė, pasivadinusi Jungtine brolija, „meldėsi prašydama šviesos ir tiesos“ (Wilford Woodruff, in Teachings of Presidents of the Church: Wilford Woodruff [2004], 91). Viešpats, kaip atsakymą į šias maldas, atsiuntė Vilfordą Vudrafą.

Vyresniojo Vudrafo mokymas iš karto davė vaisių ir daugelis pasikrikštijo. Herefordšyre prie jo prisijungė Brigamas Jangas ir Vilardas Ričardsas, ir šiuos tris apaštalus lydėjo nepaprasta sėkmė.

Vos per keletą mėnesių jie įkūrė 33 skyrius prie Bažnyčios prisijungusiam 541 nariui. Puikus jų darbas tęsėsi, ir galiausiai beveik visi Jungtinės brolijos nariai pasikrikštijo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje.

Mano proprosenelė Hana Marija Ygls Haris buvo viena pirmųjų, išgirdusių Vilfordą Vudrafą. Ji pranešė savo vyrui Robertui Harisui jaunesniajam, kad išgirdo Dievo žodį ir ketina krikštytis. Robertui nepatiko žmonos pasakojimas. Jis pasakė, kad lydės ją į kitą mormonų misionieriaus pamokslą ir nukreips jį į tiesos kelią.

Robertas, sėdėdamas priekyje tarp susirinkusiųjų, tvirtai nusiteikęs nepasiduoti ir galbūt pertraukti atvykusįjį pamokslautoją, buvo kaip mat paliestas Dvasios, lygiai taip, kaip buvo su jo žmona. Jis žinojo, kad sugrąžinimo žinia tikra, ir juodu su žmona pasikrikštijo.

Jų tikėjimo ir atsidavimo istorija panaši į tūkstančių kitų – išgirdę Evangelijos žinią jie žinojo, kad ji tikra!

Viešpats sako: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane“ (Jono 10:27).

Išgirdę Ganytojo balsą, jie visiškai pasišventė gyventi pagal Evangeliją ir sekti Viešpaties pranašo nurodymais. Reaguodami į kvietimą „rinktis į Sionę“, jie paliko savo namus Anglijoje, perplaukė Atlantą ir susirinko su šventaisiais į Navū, Ilinojaus valstijoje.

Jie priėmė Evangeliją visiškai jai atsiduodami. Bandydami įsikurti naujoje teritorijoje, jie padėjo statyti Navū šventyklą, dešimtinę mokėdami savo darbu – kas dešimtą dieną dirbdami šventyklos statybose.

Jie sielvartavo išgirdę žinią apie mylimo pranašo Džozefo Smito ir jo brolio Hairumo mirtį. Bet jie atsilaikė! Jie liko ištikimi tikėjimui.

Kai šventuosius ėmė persekioti ir vijo iš Navū, Robertas su Marija jautė didelę palaimą, galėję šventykloje gauti endaumentą prieš persikeldami per Misisipę ir patraukdami į Vakarus. Nors ir nežinodami, kas laukia ateityje, jie buvo tikri dėl savo tikėjimo ir liudijimų.

Su šešiais vaikais, jie sunkiai brido purvu per Ajovą į Vakarus. Jie pasistatė pašiūrę ant Misūrio upės kranto, vietoje, kuri vėliau tapo žinoma kaip Vinter Kvotersas.

Šie bebaimiai pionieriai laukė apaštalo nurodymų, kaip ir kada tęsti kelionę į Vakarus. Visų planai pasikeitė, kai Dvylikos Kvorumo prezidentas Brigamas Jangas pašaukė vyrus tapti savanoriais Jungtinių Valstijų armijoje, padalinyje, kuris vėliau tapo žinomas Mormonų bataliono vardu.

Robertas Harisas jaunesnysis buvo vienas iš daugiau kaip 500 vyrų mormonų pionierių, atsiliepusių į tą Brigamo Jango kvietimą. Jis užsirašė, nežiūrint to, kad tai reiškė, jog turės palikti savo besilaukiančią žmoną ir šešis mažus vaikus.

Kodėl jis ir kiti vyrai tai padarė?

Atsakyti galima mano proprosenelio žodžiais. Batalionui žygiuojant į Santa Fe, laiške jis rašė savo žmonai: „Mano tikėjimas kaip niekad stiprus, [ir kai galvoju apie dalykus, kuriuos mums sakė Brigamas Jangas], tikiu tuo taip pat, tarsi Didysis Dievas man būtų tai pasakęs.“

Trumpai tariant, jis, kaip ir kiti vyrai, žinojo, kad klausėsi Dievo pranašo. Štai kodėl jie tai padarė! Jie žinojo, kad juos veda Dievo pranašas.

Tame pačiame laiške jis išsakė švelnius jausmus savo žmonai ir vaikams ir pasakojo, jog nuolat meldžiasi, kad ji ir vaikai būtų palaiminti.

Toliau laiške jis karštai pareiškė: „Neturime pamiršti to, ką mudu girdėjome ir [patyrėme] Viešpaties šventykloje.“

Kartu su jo ankstesniu pareiškimu, kad „mus veda Dievo pranašas“, abu šie šventi pamokymai man tapo tarsi Šventaisiais Raštais.

Po pusantrų metų nuo išvykimo su batalionu, Robertas Harisas saugiai grįžo pas savo mylimąją Mariją. Visą savo gyvenimą jie buvo ištikimi ir atsidavę sugrąžintajai Evangelijai. Jie turėjo 15 vaikų, iš kurių 13 išgyveno ir užaugo. Mano senelė Fanė Volker iš Reimondo, Albertos provincijos Kanadoje, buvo viena iš jų 136 vaikaičių.

Senelė Volker didžiavosi tuo, kad jos senelis tarnavo Mormonų batalione, ir norėjo, kad apie tai žinotų visi jos vaikaičiai. Dabar, kai pats esu senelis, suprantu, kodėl jai tai buvo taip svarbu. Ji norėjo atgręžti vaikų širdis į tėvus. Ji norėjo, kad jos vaikaičiai žinotų apie savo teisų paveldą, nes žinojo, kad jis palaimins jų gyvenimą.

Kuo labiau jaučiamės susiję su savo teisiais protėviais, tuo labiau tikėtina, kad priimsime išmintingus ir teisius sprendimus.

Ir tai tiesa. Visi būsime labai palaiminti, jei žinosime istorijas apie mūsų protėvių tikėjimą ir pasiaukojimą, dėl kurių jie prisijungė prie Viešpaties Bažnyčios.

Patį pirmąjį kartą išgirdę Vilfordą Vudrafą mokant ir liudijant apie sugrąžintąją Evangeliją, Robertas ir Marija suprato, kad Evangelija yra tikra.

Jie taip pat suprato, kad nepaisant to, kokie išbandymai ir sunkumai juos ištiks, jie bus palaiminti, jei išliks ištikimi tikėjimui. Atrodo, tarsi jie būtų girdėję žodžius mūsų dienų pranašo, pasakiusio: „Jokia auka nėra per didelė […] kad gautume [šventyklos] palaimas“ (Thomas S. Monson, “The Holy Temple—a Beacon to the World,” Ensign orLiahona, May 2011, 92).

Jungtinės Karalystės dviejų svarų monetoje yra užrašas „Stovime ant milžinų pečių“. Galvodamas apie savo didžius protėvius pionierius, jaučiu, kad visistovime ant milžinų pečių.

Nors šis perspėjimas užrašytas Roberto Hariso laiške, tikiu, kad begalė protėvių savo vaikams ir vaikaičiams perduotų tą pačią žinią: Pirma, turime nepamiršti to, ką patyrėme šventykloje, ir nepamiršti pažadų bei palaimų, kuriuos kiekvienam iš mūsų atnešė šventykla. Antra, turime nepamiršti, kad mus veda Dievo pranašas.

Liudiju, kad mus veda Dievo pranašas. Viešpats sugrąžino Savo Bažnyčią paskutinėmis dienomis per pranašą Džozefą Smitą, ir mes neturime pamiršti, kad mus veda nenutrūkstama Dievo pranašų grandinė nuo Džozefo iki Brigamo ir per kiekvieną kitą Bažnyčios prezidentą iki mūsų dabartinio pranašo Tomo S. Monsono. Pažįstu, gerbiu ir myliu jį. Liudiju, kad jis yra dabartinis Viešpaties pranašas žemėje.

Mano širdis trokšta, kad drauge su savo vaikais ir vaikaičiais gerbtume paveldą mūsų teisiųjų protėvių – tų ištikimų mormonų pionierių, kurie buvo pasiryžę viską padėti ant altoriaus ir viską paaukoti gindami savo Dievą ir savo tikėjimą. Meldžiu, kad kiekvienas iš mūsų išliktume ištikimi tikėjimui, kurį brangino mūsų tėvai. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.