Paklusnumas per ištikimybę

Šeimos namų vakaruose, kuriuos mudu su seserimi Peri rengdavome kiekvieną pirmadienį, netikėtai pagausėjo dalyvaujančių. Mano brolis, jo dukra, Barbaros brolis ir dukterėčia su savo vyru persikraustė į mūsų kvartalą. Nuo pat vaikystės tai buvo vienintelis kartas, kai buvau palaimintas arti gyvenančiais giminaičiais. Tuomet mano šeima gyveno tame pačiame kvartale kartu su keliais mano motinos giminaičiais. Senelio Sonio namas buvo šalia mūsų namo šiaurinėje pusėje, o tetos Emos namas – greta mūsų pietinėje pusėje. Pietinėje mūsų kvartalo dalyje gyveno teta Džozefina, o rytinėje – dėdė Alma.

Vaikystėje kasdien bendraudavome su savo giminaičiais ir dalindavomės bendro darbo, žaidimų ir pokalbių akimirkomis. Apie kiekvieną mūsų išdaigą tuo pat sužinodavo mūsų mamos. Dabar pasaulis kitoks, daugumos šeimų nariai išsibarstę. Net jeigu jie gyvena palyginus netoli vienas nuo kito, tai dažniausiai ne už gretimų durų. Vis dėlto aš tikiu, kad ir mano vaikystė ir mano dabartinė situacija šiek tiek panaši į dangų, nes mylimi šeimos nariai gyvena šalia vienas kito. Tai man nuolat primena apie amžinąją šeimos prigimtį.

Kai augau, mano santykiai su seneliu buvo ypatingi. Aš buvau vyriausias sūnus šeimoje. Žiemą valydavau sniegą nuo takų, o vasarą prižiūrėdavau vejas prie savo namo, prie senelio namo ir prie abiejų tetų namų. Kai šienaudavau senelio veją, jis paprastai sėdėdavo prieangyje. Pabaigęs darbą, aš atsisėsdavau ant laiptelių ir kalbėdavausi su juo. Tos akimirkos yra brangiausi mano prisiminimai.

Vieną dieną paklausiau senelio, kaip man sužinoti, ar visada elgiuosi teisingai – juk gyvenime tiek daug pasirinkimų. Kaip visada, mano senelis man atsakė pasinaudodamas ūkininko gyvenimo pavyzdžiu.

Jis pradėjo mane mokyti apie arklių kinkinio pravažinėjimą tam, kad jie galėtų dirbti išvien. Jis paaiškino, kad arkliai kinkinyje visada privalo žinoti, kas jam vadovauja. Arkliui kontroliuoti ir valdyti svarbus dalykas yra pakinktai ir žąslai. Jeigu tik kuris nors arklys kinkinyje patikės, kad jam nereikia paklusti vadeliotojo valiai, tai visas kinkinys niekada netrauks ir nedirbs išvien visu savo pajėgumu.

Dabar panagrinėkime pamoką, kurios mane mokė senelis šiuo pavyzdžiu. Kas yra arklių kinkinio vadeliotojas? Mano senelis manė, kad tai Viešpats. Būtent Jis turi tikslą ir planą. Jis taip pat moko ir formuoja arklių kinkinį bei kiekvieną arklį atskirai. Vadeliotojas žino geriausiai, o arklys gali sužinoti, kad elgiasi teisingai tiktai būdamas paklusnus ir sekdamas vadeliotojo nurodymais.

Su kuo mano senelis sulygino pakinktus ir žąslus? Tada maniau ir manau dabar, kad senelis mokė mane sekti Šventosios Dvasios raginimais. Jis turėjo omenyje dvasinius pakinktus ir žąslus. Paklusniam arkliui gerai apmokytame arklių kinkinyje pakanka tik švelnaus vadelių timptelėjimo, kad jis atliktų būtent tai, ko nori vadeliotojas. Šis švelnus timptelėjimas atitinka ramų tylų balsą, kuriuo Viešpats kalba mums. Gerbdamas mūsų valios laisvę Jis netampo stipriai, nuožmiai.

Vyrai ir moterys, ignoruojantis švelnius Dvasios raginimus, dažnai mokysis, kaip ir sūnus palaidūnas pasimokė, iš natūralių nepaklusnumo ir palaido gyvenimo pasekmių. Kai natūralios pasekmės privertė sūnų palaidūną nusižeminti, šis tik „tada susimąstė“ ir išgirdo Dvasios kuždesius, raginančius jį grįžti į savo tėvo namus (žr. Luko 15:11–32).

Taigi, senelis išmokė mane visada būti pasiruošusiam priimti švelnų Dvasios timptelėjimą. Jis mane mokė, kad aš visada gausiu tokį raginimą, jeigu tik nukrypsiu nuo kelio. Ir niekada nepadarysiu rimtų nuodėmių, jei leisiu Dvasiai man vadovauti mano sprendimuose.

Jokūbo 3:3 mokoma: „Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną.“

Privalome būti jautrūs savo dvasiniams žąslams. Netgi nuo lengviausio Mokytojo timptelėjimo turime noriai pakeisti kryptį. Kad mums sektųsi gyvenime, privalome išmokyti savo dvasią ir kūną vieningai dirbti paklūstant Viešpaties įsakymams. Jei paisysime švelnių Šventosios Dvasios raginimų, tai gali suvienyti mūsų dvasią ir kūną vienam tikslui – parvesti mus atgal į mūsų amžinuosius namus gyventi su mūsų Tėvu danguje.

Trečiasis tikėjimo teiginys mus moko apie paklusnumo svarbą: „Mes tikime, kad per Kristaus Apmokėjimą visa žmonija gali būti išgelbėta per paklusnumą Evangelijos įstatymams ir apeigoms.“

Tokiam paklusnumui, kokį pavaizdavo mano senelis savo pavyzdyje apie arklių kinkinį, taip pat reikia ypatingo pasitikėjimo, tai yra, visiško tikėjimo kinkinio vadeliotoju. Todėl pamoka, kurios mane išmokė senelis, taip pat priminė apie pirmąjį Evangelijos principą – tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Apaštalas Paulius mokė: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Hebrajams 11:1). Tada mokydamas apie tikėjimą Paulius pasinaudojo Abelio, Henocho, Nojaus ir Abraomo pavyzdžiais. Jis apsistojo ties Abraomo istorija, kadangi Abraomas yra tikinčiųjų tėvas:

„Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.

Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje tartum svetimoje.

Tikėdama ir pati Sara, nevaisinga ir nebe to amžiaus, gavo galią susilaukti palikuonies, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą“ (Hebrajams 11:8–9, 11).

Mes žinome, kad per Abraomo ir Saros sūnų Izaoką Abraomui ir Sarai buvo duotas pažadas, pažadas apie ainius, kurie bus „gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys“ (žr. 12 eil. ; t. p. žr. Pradžios 17:15–16). Ir tada Abraomo tikėjimas buvo išmėgintas daugeliui iš mūsų neįsivaizduojamu būdu.

Aš daug kartų mąsčiau apie Abraomo ir Izaoko istoriją, ir vis dar nemanau, kad iki galo suvokiu Abraomo ištikimybę ir paklusnumą. Galbūt galėčiau įsivaizduoti, kaip jis vieną ankstyvą rytą ištikimai susiruošė išvykti. Bet kaip gi jis tas tris dienas ėjo kartu su savo sūnumi Izaoku link Morijos kalno papėdės? Kaip jie užnešė į kalną malkas ugniai? Kaip jis pastatė aukurą? Kaip jis Izaoką surišo ir paguldė ant aukuro? Kaip jis paaiškino jam, kad šis bus auka? Ir kaip jis turėjo stiprybės pakelti peilį, kad nužudytų savo sūnų? Abraomo tikėjimas įgalino jį tiksliai sekti Dievo nurodymais iki tos stebuklingos akimirkos, kada angelas sušuko iš dangaus pranešdamas Abraomui, kad jis įveikė šį skausmingą išmėginimą. Ir tada Viešpaties angelas pakartojo Abraomo sandoros pažadą.

Pripažįstu, kad sunkumai, susiję su tikėjimu Jėzumi Kristumi ir paklusnumu, vieniems bus didesni nei kitiems. Iš savo daugiametės patirties žinau, kad arklių charakteriai gali labai skirtis, vienus apmokyti lengviau, kitus – sunkiau, ir kad žmonių įvairovė yra kur kas didesnė. Kiekvienas iš mūsų – Dievo sūnus ar dukra ir turime nepakartojamą ikimirtingąją ir žemiškąją biografiją. Todėl yra labai mažai universalių sprendimų. Taigi visiškai pripažįstu, kad gyvenime mokomės bandydami ir klysdami ir, svarbiausia, kad nuolat yra reikalingas antrasis Evangelijos principas – atgaila.

Tiesa yra ir tai, kad mano senelio laikai buvo paprastesni, ypač pasirinkimų tarp gėrio ir blogio prasme. Nors kai kurie labai protingi ir įžvalgus žmonės gali manyti, kad mūsų sudėtingiems laikams reikia vis sudėtingesnių sprendimų, aš toli gražu neįsitikinęs, kad jie teisūs. Greičiau jau esu linkęs manyti, kad šių dienų sudėtingumui reikia didesnio paprastumo, tokio kaip mano senelio atsakymas į nuoširdų klausimą, kaip atskirti gėrį nuo blogio. Žinau, kad tai, ką šiandien siūlau, yra paprastas receptas. Bet liudiju, kad man jis labai veiksmingas. Rekomenduoju tai jums ir netgi raginu jus išbandyti mano žodžius, ir jei tą padarysite, pažadu, kad jie suteiks jums aiškumą renkantis, kai susidursite su pasirinkimų kruša, ir padės rasti paprastus atsakymus į klausimus, kurie glumina mokytuosius ir tuos, kurie mano esą išmintingi.

Per daug dažnai paklusnumą suvokiame kaip pasyvų ir nereikalaujantį apmąstymo aukštesnės valdžios įsakymų ar paliepimų vykdymą. Iš tikrųjų tobulas paklusnumas simbolizuoja mūsų tikėjimą aukščiausios valdžios, paties Dievo, išmintimi ir galia. Kai Abraomas parodė nesvyruojančią ištikimybę ir paklusnumą Dievui, netgi kai jam buvo liepta paaukoti savo sūnų, Dievas išgelbėjo jį. Panašiai ir mes – kai per paklusnumą parodysime savo ištikimybę, Dievas galiausiai mus išgelbės.

Tie, kurie pasikliauna tik savimi ir gyvena tik pagal savo pačių troškimus bei polinkius, yra labai riboti, palyginus su tais, kurie seka Dievu ir naudojasi Jo įžvalga, galia bei dovanomis. Kažkas yra pasakęs, kad tas, kuris visiškai užsidaręs savyje, yra labai menkas. Tvirtas, aktyvus paklusnumas tikrai nėra silpnas ar pasyvus. Juo mes pareiškiame savo tikėjimą Dievu ir tampame verti gauti dangaus galias. Paklusnumas yra pasirinkimas. Tai pasirinkimas tarp mūsų pačių riboto išmanymo bei galios ir beribės Dievo išminties bei visagalybės. Anot mano senelio pamokos man, tai mes renkamės, ar jausime dvasinius žąslus ir ar vadovausimės vadeliotojo nurodymais.

Tapkime Abraomo sandoros paveldėtojais ir jo sėkla per savo ištikimybę ir sugrąžintosios Evangelijos apeigų priėmimą. Pažadu jums, kad amžinojo gyvenimo palaiminimai yra prieinami kiekvienam, kuris yra ištikimas ir paklusnus. Jėzaus Kristaus vardu, amen!