Seserystė: O, kaip mums reikia vienai kitos

Šiame siužete matėme aštuonias šalis ir girdėjome devynias skirtingas kalbas. Įsivaizduokite, kiek daug kalbų dar buvo pridėta toje paskutinėje eilutėje. Malonu, kad mes, viso pasaulio seserija, galėjome pakylėti savo balsus, liudydamos amžinąją tiesą, kad esame mylinčio Dangiškojo Tėvo dukros.

Kokia didi privilegija būti čia šia istorine proga ir kreiptis į visas Bažnyčios seseris, aštuonerių metų amžiaus ir vyresnes. Šį vakarą mūsų vienybėje glūdi didžiulė stiprybė. Kai žvelgiu į visas mus, susirinkusias į Konferencijų centrą, ir mąstau apie tūkstančius jūsų, stebinčių šią transliaciją įvairiose pasaulio vietose, bendra mūsų liudijimų ir tikėjimo Jėzumi Kristumi galia tikrai paverčia šį moterų susirinkimą vienu iš galingiausių ir labiausiai pripildytų tikėjimo Bažnyčios, o gal net ir pasaulio, istorijoje.

Šįvakar mes, kaip Bažnyčios moterys, džiūgaujame turėdamos daugybę skirtingų vaidmenų. Nors daugeliu atžvilgių esame kitoniškos ir išskirtinės, mes taip pat pripažįstame, kad visos esame dukros to paties Dangiškojo Tėvo ir dėl to – seserys. Nepriklausomai nuo aplinkybių mus vienija Dievo karalystės statymas ir sandoros, kurias sudarėme. Šis bendras susibūrimas, be abejonės, yra šlovingiausia seserija ant viso žemės veido!¹

Būti seserimis reiškia turėti tvirtą tarpusavio ryšį. Seserys rūpinasi vienos kitomis, prižiūri ir guodžia viena kitą, ir palaiko tiek varguose, tiek džiaugsmuose. Viešpats liepė: „Sakau jums: būkite viena; o jei nesate viena, jūs – ne mano.“²

Priešininkas norėtų, kad kritikuotume ir smerktume viena kitą. Jis nori, kad susikoncentruotume į savo skirtumus ir lygintume save su kitomis. Galbūt jums malonu kasdien po valandą energingai mankštintis, nes tai padeda gerai jaustis, tuo tarpu man jau yra didelis sporto renginys, jei pakylu laiptais į kitą aukštą, užuot važiavusi liftu. Tačiau vis tiek galime būti draugės, argi ne?

Mes, kaip moterys, galime būti ypač negailestingos sau. Lygindamos save su kitomis, visada jausimės nepilnavertės ar susierzinusios kitų atžvilgiu. Kartą sesuo Patricija T. Holland pasakė: „Tiesiog negalime vadintis krikščionėmis ir toliau smerkti viena kitą ar save.“³ Ji taip pat sakė, kad nėra nieko, dėl ko būtų verta prarasti savo atjautą ir seserystę. Mums tereikia atsipalaiduoti ir džiaugtis savo dieviškais skirtumais. Turime suvokti, kad visos trokštame tarnauti karalystėje, savais būdais naudodamos išskirtines dovanas ir talentus. Tada galėsime mėgautis mūsų seseryste, bendravimu ir pradėti tarnauti.

Tiesa yra tai, kad mums tikrai reikia vienai kitos. Moterys iš prigimties siekia draugystės, palaikymo ir bendrystės. Turime tiek daug išmokti viena iš kitos, bet dažnai leidžiame išsigalvotoms kliūtims trukdyti bendravimo džiaugsmui, kuris galėtų būti vienas iš nuostabiausių palaiminimų mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, mums, moterims, kurios esame truputį vyresnės, reikia to, ką jūs, pradinukės, turite. Iš jūsų galime daug išmokti, kaip tarnauti ir mylėti kaip Kristus.

Neseniai girdėjau nuostabią istoriją apie mergaitę vardu Sara, kurios motina turėjo galimybę savo apylinkėje padėti kitai moteriai vardu Brenda, sergančiai išsėtine skleroze. Sara mėgo eiti su savo mama padėti Brendai. Ji tepdavo losjonu Brendai rankas, masažuodavo pirštus ir rankas, kurios jai dažnai skaudėjo. Tada Sara išmoko švelniai ištiesti Brendos rankas jai virš galvos, taip mankštindama jos raumenis. Sara šukuodavo Brendai plaukus ir kalbėdavosi su ja, kai mama rūpinosi kitais Brendos poreikiais. Sara pažino tarnavimo kitiems svarbą, džiaugsmą ir suprato, kad net vaikas gali labai pakeisti kieno nors gyvenimą.

Mėgstu pavyzdį iš Evangelijos pagal Luką pirmojo skyriaus, kuriame aprašomi švelnūs Marijos, Jėzaus motinos, ir jos giminaitės Elžbietos santykiai. Marija tebuvo merginos amžiaus, kai sužinojo apie savo nepaprastą pašaukimą būti Dievo Sūnaus motina. Iš pradžių atrodė, kad tai per sunki atsakomybė jai vienai. Bet Pats Viešpats pasirūpino, su kuo Marija galėtų dalintis savo našta. Angelas Gabrielius pranešė Marijai vardą patikimos ir užjaučiančios moters, į kurią ji galėtų kreiptis paramos – tai buvo jos pusseserė Elžbieta.

Jauną mergelę ir jos „senyvo amžiaus“⁴ pusseserę siejo bendras ryšys – jų stebuklingas nėštumas, ir aš galiu tik įsivaizduoti, kaip joms abiems buvo svarbu praleisti kartu tris mėnesius, kai galėjo kalbėtis, užjausti ir palaikyti viena kitą nepaprastuose savo pašaukimuose. Koks tai nuostabus moteriško ugdymosi pavyzdys tarp kartų.

Tos iš mūsų, kurios yra truputį daugiau subrendę, gali turėti didžiulės įtakos jaunesnėms kartoms. Kai mano motina buvo vaikas, nė vienas iš jos tėvų nebuvo aktyvus Bažnyčioje. Netgi vaikystėje, būdama penkerių, ji pati eidavo į bažnyčią dalyvauti susirinkimuose – Pradinukų organizacijos, Sekmadieninės mokyklos ir sakramento – visuose skirtingu laiku.

Neseniai paklausiau savo mamos, kodėl gi ji darė tai kiekvieną savaitę, neturėdama jokios paramos ar padrąsinimo namuose. Ji atsakė: „Turėjau Pradinukų organizacijos mokytojus, kurie mane mylėjo.“ Šie mokytojai ją globojo ir mokė Evangelijos. Jie mokė, kad ji turi Tėvą danguje, kuris ją myli, ir toks jų rūpinimasis skatino ją ateiti kiekvieną savaitę. Mama man sakė: „Tai man padarė didžiulę įtaką vaikystėje.“ Tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu padėkoti toms nuostabioms seserims! Amžius nėra kliūtis, kai kalbama apie tarnavimą, tokį kaip Kristaus.

Prieš pora savaičių Kalifornijoje susipažinau su kuolo Merginų organizacijos prezidente, kuri papasakojo man, kad jos 81 metų motina neseniai buvo pašaukta patarėja Žvaigždučių klasėje. Aš susidomėjau, todėl paskambinau jos motinai. Kai sesers Valė Beiker vyskupas paprašė susitikti su ja, ji tikėjosi, kad bus pašaukta tarnauti bibliotekininke ar apylinkės istorike. Kai jis pakvietė ją tarnauti patarėja Merginų organizacijos Žvaigždučių klasėje, ji paklausė: „Ar jūs įsitikinęs?“

Vyskupas atsakė: „Sese Beiker, neabejokite; šis pašaukimas yra iš Viešpaties.“

Ji sako, jog neturėjo kito atsakymo, išskyrus: „Taip.“

Man patinka šio vyskupo įkvėpimas, kad keturios Žvaigždutės jo apylinkėje turi daug ko pasimokyti iš šios brandžios sesers išminties, patyrimo ir viso gyvenimo pavyzdžio. Ir spėkite, į ką sesuo Beiker kreipsis, kai jai reikės pagalbos sukurti savo Facebook’o puslapį?

Manau, kad Paramos bendrijos seserys gali labai padėti, maloniai priimdamos jaunas seseris, kurios neseniai buvo Merginų organizacijoje. Mūsų jaunos seserys dažnai jaučiasi taip, tarsi jos neturėtų vietos Paramos bendrijoje ar kad neturi nieko bendra su jomis. Kol sukaks 18, joms reikia Merginų organizacijos vadovių ir motinų, kurios džiaugsmingai liudytų apie didžius Paramos bendrijos palaiminimus. Jos turi jaustis entuziastingai, tapdamos tokios šlovingos organizacijos dalimi. Kai merginos pradeda lankyti Paramos bendriją, joms labiausiai reikia draugės, prie kurios galėtų atsisėsti, apkabinančios rankos ir galimybės mokyti bei tarnauti. Padėkime viena kitai pereinamuoju gyvenimo laikotarpiu ir svarbiuose jo etapuose.

Dėkoju visoms Bažnyčios moterims, kurios nepaisydamos amžiaus ir kultūros skirtumų užmezga ryšius, kad laimintų ir tarnautų kitiems. Merginos tarnauja pradinukams ir pagyvenusiems žmonėms. Įvairaus amžiaus neištekėjusios seserys praleidžia daugybę valandų besirūpindamos aplinkinių poreikiais. Mes pripažįstame nuopelnus tūkstančių merginų, kurios atiduoda 18 savo gyvenimo mėnesių besidalindamos Evangelija su pasauliu. Visa tai įrodo, kad mes, moterys, „atliekame darbą kilnių angelų“, kaip sakoma mūsų mėgstamoje giesmėje.⁵

Jei yra kliūčių, tai todėl, kad mes pačios jas susikūrėme. Turime nustoti koncentruotis į mūsų skirtumus, bet žvelgti į tai, ką turime bendro; tada galime pradėti realizuoti savo didžiulį potencialą ir pasiekti didžiausią gėrį šiame pasaulyje. Sesuo Mardžorė P. Hinkli kartą sakė: „O, kaip mums reikia vienai kitos. Mums, senoms, reikia jūsų, jaunų. Taip pat tikimės, kad jums, jaunoms, reikia kai kurių iš mūsų, pagyvenusių. Tai sociologinis faktas, kad moterims reikia moterų. Mums reikia tvirtos, prasmingos ir ištikimos tarpusavio draugystės.“⁶ Sesuo Hinkli buvo teisi; o, kaip mums reikia vienai kitos!

Seserys, pasaulyje jokiai kitai moterų grupei neprieinami didesni palaiminimai nei mums, pastarųjų dienų šventųjų moterims. Mes esame Viešpaties Bažnyčios narės, tad nepaisydamos asmeninių aplinkybių galime džiaugtis visais kunigystės galios palaiminimais, besilaikydamos sandorų, kurias sudarėme krikšto metu ir šventykloje. Turime gyvuosius pranašus, kurie veda ir moko mus, ir džiaugiamės nuostabia dovana Šventosios Dvasios, kuri guodžia ir vadovauja mūsų gyvenime. Esame palaimintos, kad stiprindamos namus ir šeimas galime dirbti ranka rankon su teisiais broliais. Mums prieinama šventyklos apeigų stiprybė bei galia ir dar daugiau.

Šalia mėgavimosi šiomis didžiomis palaimomis mes dar turime viena kitą – seseris Jėzaus Kristaus Evangelijoje. Buvome palaimintos švelnia ir jautria prigimtimi, kuri leidžia mums mylėti aplinkinius ir tarnauti kaip Kristus. Kai nepaisydamos amžiaus, kultūrų ir aplinkybių skirtumų stengsimės puoselėti ir tarnauti viena kitai, būsime pripildytos tyros Kristaus meilės ir įkvėpimo, nurodysiančio mums, kada ir kam tarnauti.

Aš prisidedu prie kvietimo, jau anksčiau išsakyto visuotinės Paramos bendrijos prezidentės, kuri sakė: „Kviečiu jus mylėti viena kitą ne tik stipriau, bet ir geriau.“⁷ Meldžiu, kad suvoktume, kaip labai mums reikia vienai kitos, ir geriau mylėtume viena kitą, Jėzaus Kristaus vardu. Amen.