Mokinystės kaina… ir palaimos

Prezidente Monsonai, mes mylime jus. Atidavėte savo širdį ir sveikatą kiekvienam Viešpaties kada nors jums duotam pašaukimui, ypač dabartinei šventai pareigybei. Visa Bažnyčia jums dėkoja už nepalaužiamą tarnystę ir nuolatinį pasišventimą pareigai.

Žavėdamasis visais, kuriems reiks išlikti tvirtiems šiomis paskutinėmis dienomis, ir drąsindamas juos sakau visiems, o ypač Bažnyčios jaunimui, kad kada nors turėsite galimybę, jei iki šiol dar neturėjote, ginti savo tikėjimą ar gal net iškęsti tam tikrus asmeniškus užgauliojimus vien dėl to, kad esate Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys ar narė. Tokios akimirkos iš jūsų pareikalaus tiek drąsos, tiek ir mandagumo.

Pavyzdžiui, neseniai viena sesuo misionierė man rašė: „Mudvi su porininke pamatėme miesto aikštėje ant suoliuko sėdintį ir pietaujantį vyriškį. Mums priartėjus jis pakėlė akis ir pamatė mūsų misionieriškas vardo korteles. Su baisiu žvilgsniu akyse jis pašoko ir, norėdamas man trenkti, užsimojo ranka. Pačiu laiku staigiai pasilenkiau, bet jis visą mane apspjaudė maistu ir pradėjo mus keikti bjauriausiais žodžiais. Nieko nesakydamos mes nuėjome tolyn. Dar nespėjau nusivalyti maisto nuo veido, kai pajutau, kad man į pakaušį tėškėsi sauja bulvių košės. Kartais sunku būti misioniere, kadangi tą akimirką norėjau sugrįžti, griebti tą mažą žmogelį ir pasakyti: „DOVANOKITE!“ Bet nepadariau to.“

Šiai atsidavusiai misionierei sakau: Mielas vaikeli, šiuo savo nuolankiu elgesiu tu prisijungei prie tų žymių moterų ir vyrų, kurie, kaip sakė Mormono Knygos pranašas Jokūbas, „[žiūrėjo] į [Kristaus] mirtį, ir [kentė] jo kryžių, ir [nešė] pasaulio gėdą“.¹

Iš tikrųjų apie patį Jėzų Jokūbo brolis Nefis rašė: „Ir pasaulis dėl savo nedorybės nuspręs, kad jis nieko vertas; todėl jie nuplaks jį, ir jis iškęs tai; ir jie muš jį, ir jis iškęs tai. Taip, jie spjaudys į jį, ir jis iškęs tai dėl savo maloningumo ir didžio kantrumo žmonių vaikams“.²

Kaip rodo paties Gelbėtojo patirtis, ilga atmetimų ir skaudžiai aukštų kainų, kurias kiekvienoje kartoje turėjo sumokėti pranašai ir apaštalai, misionieriai ir nariai – visi mėginantys garbingai vykdyti Dievo pašaukimą pakelti žmonijos šeimą į „pranašesnį kelią,“ istorija tęsiasi.³

Laiško Hebrajams autorius klausia: „Ką dar man pasakyti [apie juos]? […]

[Apie tuos], kurie […] užčiaupė liūtams nasrus,

užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, […] tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti […] pulkus.

[Jie matė] prikeltus savo mirusiuosius, [o] kiti leidosi kankinami. […]

Dar […] turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą.

Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.

Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose.“⁴

Tikrai dangaus angelai verkė rašydami apie šią mokinystės kainą pasaulyje, kuris dažnai priešiškas Dievo įsakymams. Pats Gelbėtojas Alyvų kalne liejo ašaras dėl tų, kurie per šimtus metų buvo atmesti ir nužudyti tarnystės Jam metu. O tada ir Jis pats buvo atmestas ir nuteistas myriop.

Jėzus verkė: „O Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!

Štai jūsų namai bus jums palikti tušti.“⁵

Ir čia slypi žinia kiekvienam Bažnyčios vaikinui ir merginai. Galbūt svarstote, ar verta mokykloje drąsiai ginti moralines vertybes, ar vykti į misiją vien tam, kad jūsų patys brangiausi įsitikinimai būtų išniekinti, ar priešintis tai daugybei mūsų visuomenės dalykų, kurie kartais išjuokia religinio atsidavimo kupiną gyvenimą. Taip, tai daryti verta, nes alternatyva yra ta, kad mūsų „namai“ bus palikti mums „tušti“ – tušti žmonės, tuščios šeimos, tušti kaimynai ir tuščios tautos.

Taigi čia matome tą pašauktųjų pareigą – nešti mesijišką žinią. Kartu su žmonių mokymu, skatinimu ir drąsinimu (kas yra malonioji mokinystės dalis) laikas nuo laiko tie patys pasiuntiniai pašaukiami kelti nerimą, perspėti ar kartais tiesiog raudoti (o tai jau yra skausmingoji mokinystės dalis). Jie puikiai žino, kad į pažadėtąją žemę, „kraštą, tekantį pienu ir medumi“⁶, vedantis kelias būtinai driekiasi pro Sinajaus kalną, nuo kurio liejasi įsakymai „darysi“ ir „nedarysi“.⁷

Deja, tie pasiuntiniai su Dievo įsakymais šiais laikais dažnai ne ką populiaresni, nei buvo senovėje, ką dabar gali patvirtinti bent tos dvi apspjaudytos ir bulvių koše apdrabstytos seserys misionierės. Neapykanta – bjaurus žodis, bet šiais laikais yra tokių, kurie kartu su nedorėliu Ahabu pasakytų: „Aš [pranašo Michėjaus] nekenčiu, nes jis niekada nepranašauja apie mane gera, bet visuomet [pranašauja] nelaimę.“⁸ Tokia neapykanta pranašo sąžiningumui Abinadžiui kainavo gyvybę. Kaip jis sakė karaliui Nojui: „Dėl to, kad kalbėjau Dievo žodį, jūs nusprendėte, kad esu pamišęs“⁹ arba, galėtume pridurti, provincialus, patriarchališkas, nepakantus, negeranoriškas, ribotos pasaulėžiūros, senamadiškas ir pasenęs.

Pats Viešpats skundėsi pranašui Izaijui:

„[Šie] vaikai […] atsisako paklusti Viešpaties įstatymui.

Regėtojams jie sako: „Neturėkite jokių regėjimų!“ – o pranašams: „Nepranašaukite mums tiesos, bet kalbėkite tai, kas mums malonu, pranašaukite apgaules!

Krypkite iš kelio, sukite į šoną nuo tako! Šalin mums iš akių su Izraelio Šventuoju!“¹⁰

Ganėtinai liūdna, mano jaunieji draugai, bet mūsų laikams būdinga tai, kad, jei žmonės iš viso nori kokių nors dievų, tai ne daug reikalaujančių dievų, patogių, malonių dievų, kurie ne tik kad nesiūbuoja valties, bet jos ir iš viso neirkluoja, dievų, kurie glosto mums galveles, palinksmina mus, o tada liepia eiti palakstyti ir pasiskinti gėlyčių.¹¹

Tai iš tiesų, pavyzdys, kaip žmogus kuria Dievą pagal savo atvaizdą! Kartais – ir tai visų didžiausia ironija – tokie žmonės kaip pavyzdį mini Jėzaus, kaip asmens, kuris buvo kaip tik toks „patogus“ Dievas, vardą. Ar tikrai Jis toks? Jis, kuris sakė, kad turime ne tik kad nelaužyti įsakymų, bet netgi negalvoti apie jų sulaužymą. O jei galvojame apie jų sulaužymą, jau esame sulaužę juos savo širdyje. Ar tai panašu į „patogią“ doktriną, kurios lengva klausytis ir kuri būtų populiari kaimo vakaronėse?

O kas dėl tų, kurie tenori tik pamatyti nuodėmę ar paliesti ją iš toli? Jėzus griežtai pasakė: „Jei tavo akis skatina tave nusidėti, išlupk ją. Jei tavo ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją.“¹² „Atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo.“¹³ Jis perspėjo manančiuosius, kad Jis kalba tik raminančias banalybes. Nenuostabu, kad pamokslas po pamokslo ir vietiniai žmonės „ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto“¹⁴. Nenuostabu, kad stebuklas po stebuklo ir Jo galia buvo priskirta ne Dievui, o velniui.¹⁵ Akivaizdu, kad klausimas ant buferio lipduko „Ką darytų Jėzus?“ ne visada sukels patinkamą reakciją.

Savo mirtingosios tarnystės zenite Jėzus sakė: „Vienas kitą mylėkite, kaip aš jus mylėjau.“¹⁶ Norėdamas įsitikinti, kad jie tiksliai suprato, apie kokią meilę kalbama, Jis pridūrė: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“¹⁷, ir „kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus […] mažiausiu dangaus karalystėje.“¹⁸ Kristaus meilė yra tai, ko mums labiausiai reikia šioje planetoje, iš dalies dėl to, kad ją visada turėtų lydėti teisumas. Todėl, jei meilė turi būti mūsų devizas, nes taipturi būti, tuomet pagal Jo, kuris yra įasmeninta meilė, žodį privalome patys atsižadėti prasižengimų ir netoleruoti kitų žmonių prasižengimų. Jėzus aiškiai suprato tai, ką daugelis mūsų šiuolaikinės kultūros žmonių, kaip atrodo, pamiršta: yra didžiulis skirtumas tarp įsakymo atleisti nuodėmę (ką Jis be ribų gali daryti) ir perspėjimo dėl nuodėmės pateisinimo (ko Jis niekada nedarė).

Draugai, ypač mano jaunieji draugai, būkite drąsus! Iš tikrojo teisumo jumyse besiliejanti tyra Kristaus meilė gali pakeisti pasaulį. Liudiju, kad žemėje yra tikroji ir gyvoji Jėzaus Kristaus Evangelija, o jūs esate Jo tikrosios ir gyvosios Bažnyčios nariai, mėginantys ja dalintis. Liudiju apie tą Evangeliją ir tą Bažnyčią, atskirai liudydamas apie sugrąžintus kunigystės raktus, atrakinančius gelbėjančių apeigų galią ir veiksmingumą. Tuo, kad tie raktai buvo sugrąžinti ir kad tos apeigos vėl prieinamos per Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią, esu labiau tikras nei tuo, kad stoviu priešais jus prie šios sakyklos, o jūs sėdite prieš mane šioje konferencijoje.

Būkite stiprūs. Ištikimai gyvenkite pagal Evangeliją, net jeigu kiti aplinkui jus toli gražu taip negyvena. Ginkite savo įsitikinimus mandagiai ir su užuojauta, bet ginkite juos! Ilgą laiką įkvėpti balsai, įskaitant ir tuos, kuriuos išgirsite šioje konferencijoje, ir tą, kurį ką tik girdėjote Prezidento Tomo S. Monsono asmenyje, kreipia jus link krikščioniškos mokinystės kelio. Tai ankštas, siauras, kartais visai neplatus kelias, bet juo galima įdomiai ir sėkmingai keliauti būnant „[nepajudinamiems] dėl Kristaus, [turint] tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms“.¹⁹ Drąsiai eidami tokiu užsibrėžtu keliu, nukalsite sau nepalaužiamą tikėjimą, rasite apsaugą nuo pučiančių blogų vėjų, netgi nuo strėlių viesule, ir pajusite į uolą panašią mūsų Išpirkėjo stiprybę, ant kurios neatlyždami statydami savo mokinystę jūs negalėsite griūti.²⁰ Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.