Džiugi mokinystės našta

Praėjusių metų gegužės 20 dieną galingas tornadas nusiaubė Amerikos centrinėje dalyje esančios Oklahomos priemiesčius, palikdamas daugiau nei 1,6 km pločio ir 27 km ilgio griuvėsių ruožą. Ši audra, niokojančių tornadų antpuolis, pakeitė kraštovaizdį ir jos kelyje buvusių žmonių gyvenimus.

Praėjus vos savaitei po tos galingos audros, man buvo pavesta aplankyti vietovę, kur namai ir daiktai buvo išmėtyti po nuniokotas apylinkes.

Prieš išvykdamas kalbėjausi su mūsų mylimu pranašu, prezidentu Tomu S. Monsonu, kuris labai džiaugiasi tokiais Viešpaties pavedimais. Gerbdamas ne tik jo pareigybę, bet ir gerumą, paklausiau: „Ką norėtumėte, kad padaryčiau? Ką norėtumėte, kad pasakyčiau?“

Jis švelniai paėmė mane už rankos, kaip padarytų kiekvienam iš nukentėjusiųjų ar tų, kurie padeda tvarkyti nuniokojimus, jei pats būtų ten, ir tarė:

„Pirma, pasakyk jiems, kad juos myliu.

Antra, pasakyk jiems, kad meldžiuosi dėl jų.

Trečia, prašau padėkoti visiems, kurie teikia pagalbą.“

Būdamas Septyniasdešimčių prezidentūros nariu, ant savo pečių pajutau Viešpaties žodžių, ištartų Mozei, svorį:

„Parink man septyniasdešimt Izraelio seniūnų – vyrų, kuriuos tu laikai žmonių seniūnais ir apskaitininkais, […]

Aš nužengsiu ir su tavimi kalbėsiuosi, paimsiu tave [Mozę] gaubiančios dvasios ir suteiksiu jos jiems. Jie neš žmonių naštą su tavimi, kad tau nebereikėtų visą vienam nešti.“¹

Tai senovės laikų žodžiai, tačiau Viešpaties keliai nepasikeitė.

Šiuo metu Bažnyčioje Viešpats yra pašaukęs 317 Septyniasdešimties narių, tarnaujančių 8 kvorumuose, kad padėtų Dvylikai Apaštalų ir Pirmajai Prezidentūrai nešti jų naštą. Iki širdies gelmių džiaugsmingai jaučiu tą atsakomybę, kaip ir kiti broliai. Tačiau ne tik mes padedame šiame šlovingame darbe. Kaip Bažnyčios nariai visame pasaulyje, turime nuostabią galimybę laiminti kitų žmonių gyvenimus.

Iš mūsų brangaus pranašo sužinojau, ko reikia audrų blaškomiems žmonėms – meilės, maldų ir dėkingumo už ištiestą pagalbos ranką.

Šią popietę visi pakelsime dešinę ranką ir palaikysime Pirmąją Prezidentūrą ir Dvylikos Apaštalų Kvorumą kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios pranašus, regėtojus ir apreiškėjus. Tai ne paprastas formalumas ir taikoma ne tiktai tiems, kurie pašaukti tarnauti visuotiniais pareigūnais. Palaikyti mūsų vadovus – privilegija;. Tuo pačiu mes prisiimame asmenišką atsakomybę dalintis jų našta ir būti Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniais.

Prezidentas Monsonas sakė:

„Aplink mus yra tų, kuriems reikia mūsų dėmesio, mūsų padrąsinimo, mūsų palaikymo, mūsų paguodos, gerumo, – ar jie būtų šeimos nariai, draugai, pažįstami ar nepažįstami. Čia, žemėje, esame Viešpaties rankos, turime pavedimą tarnauti ir pakylėti Jo vaikus. Jis pasikliauja kiekvienu iš mūsų. […]

„Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų […], man padarėte [Mato 25:40]“.²

Ar parodysime meilę, pasitaikius galimybei ką nors aplankyti, kam nors paskambinti, parašyti laišką ar praleisti dieną tenkinant kito žmogaus poreikius? O gal pasielgsime kaip jaunuolis, kuris tvirtino besilaikąs visų Dievo įsakymų:

„Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?

Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“.³

Jaunuolis buvo šaukiamas didesnei tarnystei – šalia Viešpaties dirbti Dievo karalystės žemėje darbą, bet nusigręžė, „nes turėjo daug turto“⁴.

Kas iš tų mūsų žemiškųjų turtų? Matome, ką su jais vos per keletą minučių gali padaryti tornadas. Kiekvienam iš mūsų yra nepaprastai svarbu visomis pastangomis krautis dvasinius lobius danguje – naudoti savo laiką, sugebėjimus ir valios laisvę tarnaujant Dievui.

Jėzus Kristus tebekviečia: „Ateik ir sek paskui mane.“⁵ Jis su savo pasekėjais vaikščiojo gimtinėje nesiekdamas sau naudos. Jis tebevaikšto su mumis, tebestovi šalia ir tebeveda mus. Sekti Jo tobulu pavyzdžiu reiškia pripažinti ir gerbti Gelbėtoją, kuris užsikrovė visų mūsų naštas atlikdamas šventą ir gelbstintį Apmokėjimą – visų didžiausią tarnystę. Jis prašo, kad kiekvienas iš mūsų galėtų ir norėtų prisiimti džiugią mokinystės „naštą“.

Būdamas Oklahomoje turėjau galimybę susitikti su keliomis šeimomis, nukentėjusiomis nuo galingų viesulų. Bendraujant su Sorelų šeima mane ypač sujaudino jų dukters Tori išgyvenimai. Tuo metu ji mokėsi Plaza Towers pradinės mokyklos penktoje klasėje. Ji ir jos motina šiandien yra čia su mumis.

Kai tornadas siaubė mokyklą, Tori su būreliu draugų pasislėpė tualete. Pasiklausykite, kaip ji pati aprašė tos dienos įvykius:

„Išgirdau, kad kažkas daužo stogą. Pamaniau, jog tai tik kruša. Garsas vis stiprėjo. Pasimeldžiau, kad Dangiškasis Tėvas mus visus globotų ir apsaugotų. Staiga pasigirdo stiprus siurbimo garsas ir stogas virš galvos dingo. Vėjo gūsiai ir skriejančios nuolaužos talžė visą mano kūną. Lauke buvo tamsu, atrodė, kad dangus pajuodęs, nors iš tikrųjų tai buvo tornado vidurys. Užsimerkiau laukdama ir maldaudama, kad viskas greičiau baigtųsi.

Staiga stojo tyla.

Atsimerkusi prieš pat akis pamačiau „Stop“ ženklą! Jis beveik lietė mano nosį.“⁶

Tori, jos motina su kitais trim vaikais ir gausybė draugų, buvusių su ja mokykloje, stebuklingai išgyveno tornado metu; septyni jų bendramoksliai žuvo.

Tą savaitgalį kunigijos broliai suteikė daug palaiminimų nuo audros nukentėjusiems nariams. Jaučiau nuolankumą suteikdamas palaiminimą Tori. Uždėjęs rankas jai ant galvos, prisiminiau mėgstamą Raštų ištrauką: „Aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų.“⁷

Patariau Tori įsiminti dieną, kai Viešpaties tarnas uždėjo rankas jai ant galvos ir paskelbė, kad per audrą ją apsaugojo angelai.

Tarpusavio pagalba bet kokiomis aplinkybėmis yra amžinasis meilės matas. Tokį tarnavimą tą savaitę mačiau Oklahomoje.

Mums dažnai suteikiama galimybė padėti kitiems ištikus bėdai. Būdami Bažnyčios nariai, kiekvienas turime šventą pareigą „nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos“⁸, „gedėti su tais, kurie gedi“⁹, „pakel[ti] nusvirusias rankas bei sustiprin[ti] nusilpusius kelius“¹⁰.

Broliai ir seserys, Viešpats jums visiems nepaprastai dėkingas už kasdien daugelį valandų dosniai ir mielai atliekamus tarnavimo darbus, nesvarbu, ar jie dideli ar maži.

Mormono Knygoje karalius Benjaminas mokė, „jog tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui“¹¹.

Susitelkimas ties tarnavimu savo broliams ir seserims gali padėti priimti dieviškus sprendimus kasdieniniame gyvenime ir paruošia mus vertinti bei mylėti tai, ką myli Viešpats. Taip elgdamiesi savo gyvenimu liudijame esą tikri Jo mokiniai. Atlikdami Jo darbą jaučiame, kad Jo Dvasia yra su mumis. Auga mūsų liudijimas, tikėjimas, pasitikėjimas ir meilė.

Žinau, kad mano Išpirkėjas, būtent Jėzus Kristus, gyvas. Mūsų dienomis Jis kalba savo pranašui, brangiam Prezidentui Tomui S. Monsonui, ir per jį.

Patirkime džiaugsmą, kylantį iš šventos tarnystės nešant vienas kito naštas, net ir lengvas ar mažas. To meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.