Pranašas Džozefas Smitas

Jaunas vaikinas skaito Bibliją, ir jo žvilgsnis stabteli ties ypatinga Raštų ištrauka. Tai akimirka, kuri pakeis pasaulį.

Jis trokšta sužinoti, kuri bažnyčia gali nuvesti jį į tiesą ir išsigelbėjimą. Jis išbandė beveik viską ir dabar atsiverčia Bibliją, ir perskaito šiuos žodžius: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.“¹

Jis vis mąsto apie tai. Pirmasis šviesos blyksnis prasiskverbia pro tamsą. Ar tai atsakymas, būdas išeiti iš sumaišties ir tamsos? Ar gali tai būti taip paprasta? Prašyti Dievo, ir Jis atsakys? Pagaliau jis nusprendžia, kad turi arba paklausti Dievą, arba visam laikui pasilikti tamsoje ir sumaištyje.

Nors jis ir nekantrauja, tačiau nebėga į kokį ramų kampelį ir nesukalba skubotos maldos. Jam tik 14-ka, ir nors nori greičiau sužinoti, jis neskuba. Tai turi būti ne šiaip malda. Jis nusprendžia, kur eiti ir kada pabandyti. Jis ruošiasi kalbėtis su Dievu.

Ir štai ta diena. „1820 metų ankstyvo pavasario gražios giedros dienos rytas“.² Jis eina vienas į netoliese esančios giraitės tylumą aukštų medžių papėdėje. Pasiekia vietą, kurią buvo iš anksto numatęs. Atsiklaupia ir išsako savo širdies troškimus.

Tai, kas po to įvyko, jis apibūdina taip:

„Tiesiai virš savo galvos išvydau šviesos stulpą, skaistesnį už saulę, kuris tolygiai leidosi, kol nusileido ant manęs.

[…] Kai šviesa buvo ant manęs, pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: [Džozefai,] tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!”³

Praėjus vos 24 metams, Džozefas Smitas ir jo brolis Hairumas žus dėl to, kas prasidėjo čia.

Pasak Džozefo, kai jam buvo 17-ka, angelas kalbėjo jam, kad jo „vardas bus vartojamas geram ir piktam tarp visų tautų, […] tarp visų žmonių“⁴. Ši nuostabi pranašystė toliau pildosi iki šių dienų, kai Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia plečiasi pasaulyje.

Pasipriešinimas, kritika ir priešiškumas lydi tiesą. Kai tik apreiškiama tiesa apie žmogaus tikslą ir likimą, visada bus jėga, kuri jai priešinsis. Pradedant nuo Adomo ir Ievos Edeno sode iki Kristaus tarnystės ir toliau iki mūsų dienų, visada buvo ir bus stengiamasi suklaidinti, sugriauti, priešintis ir sužlugdyti gyvenimo planą.

Labiausiai purvais buvo apdrabstytas Tas, kuriam buvo labiausiai priešinamasi, kuris buvo išbandytas ir atmestas, sumuštas, apleistas ir nukryžiuotas, Tas, kuris nusileido žemiau visko ir kuriame rasite tiesą, Dievo Sūnus, visos žmonijos Gelbėtojas. Kodėl jie nepaliko Jo ramybėje?

Kodėl? Todėl, kad Jis yra tiesa, o tiesai visada bus priešinamasi.

Taip pat pažvelkite į tą, kuris išnešė į šviesą dar vieną Jėzaus Kristaus testamentą ir kitus Raštus, pažvelkite į tą, kuris buvo įrankis sugrąžinti į žemę Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvę, pažvelkite į jį ir pamatysite, kaip jis drabstomas purvais. Kodėl gi nepalikus jo ramybėje?

Kodėl? Todėl, kad jis mokė tiesos, o tiesai visada bus priešinamasi.

Apreiškimai, išlieti Džozefui Smitui, patvirtina, kad jis buvo Dievo pranašas. Leiskite pažvelgti į kai kuriuos iš jų – pažvelgti į šviesą ir tiesą, apreikštą per jį, kuri švyti aiškiai išsiskirdama iš tradicinių tų ir šių dienų įsitikinimų.

• Dievas yra atskira, išaukštinta esybė, Amžinasis Tėvas. Jis yra mūsų Tėvas.

• Dievas Tėvas, Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia yra atskiros esybės.⁵

• Jūs esate daugiau nei žmogus. Jūs – Dievo, Amžinojo Tėvo, vaikas ir galite tapti toks, kaip Jis,⁶ jei tikėsite Jo Sūnų, atgailausite, priimsite apeigas, gausite Šventąją Dvasią ir ištversite iki galo.⁷

• Jėzaus Kristaus Bažnyčia šiandien iš esmės yra ta pati Bažnyčia, kurią Jis įkūrė savo žemiškosios tarnystės metu: su pranašais ir apaštalais, Melchizedeko ir levitine kunigystėmis, vyresniaisiais, aukštaisiais kunigais, diakonais, mokytojais, vyskupais ir Septyniasdešimties nariais, kaip aprašyta Biblijoje.

• Kunigystės įgaliojimas buvo paimtas iš žemės po Gelbėtojo ir Jo apaštalų mirties ir vėl buvo sugrąžintas mūsų dienomis.

• Apreiškimas nesiliovė, dangūs neužverti. Dievas kalba pranašams mūsų dienomis, Jis taip pat kalbės jums ir man.⁸

• Po šio gyvenimo yra daugiau nei tik dangus ir pragaras. Yra šlovės laipsniai, ir labai svarbu, ką mes darome šiame gyvenime.⁹

• Pasyvaus tikėjimo Kristumi nepakanka; turėtume „dėl kiekvienos minties [žvelgti į jį]“¹⁰, „viską, ką [darome, daryti] Sūnaus vardu“¹¹, „visuomet jį atminti ir laikytis jo įsakymų […], kad jo Dvasia visuomet būtų su [mumis]“¹².

• Milijardai gyvenusių ir mirusių be Evangelijos ir išgelbėjimo apeigų nėra pražuvę. Per Kristaus Apmokėjimą visa žmonija „gali būti išgelbėta per paklusnumą evangelijos įstatymams ir apeigoms“¹³, kurios atliekamos gyviesiems ir mirusiesiems¹⁴.

• Gimimas nebuvo visko pradžia. Prieš tai gyvenote Dievo akivaizdoje kaip Jo sūnus ar dukra ir ruošėtės šiam mirtingajam gyvenimui.¹⁵

• Santuoka ir šeima nėra tik žmonių sąjunga, galiojanti, kol mirtis mus išskirs. Jos skirtos tam, kad per sandoras, kurias sudarome su Dievu, padarytume jas amžinas. Šeima yra dangaus modelis.¹⁶

Ir tai yra tik dalis apreiškimų srauto, išlieto Džozefui Smitui. Iš kur atėjo visi šie apreiškimai, kurie šviečia tamsoje, išsklaido abejones, kurie įkvėpė, palaimino ir patobulino milijonus žmonių? Kas labiau tikėtina: ar kad jis išsigalvojo tai pats, ar kad gavo dangaus pagalbą? Ar jo užrašyti Raštai skamba kaip žmogaus žodžiai, ar kaip Dievo žodžiai?

Tai, ką Džozefas Smitas atliko, neginčytina. Tik klausimas, kaip jis tai padarė ir kodėl. Ir čia nėra daug pasirinkimų. Jis buvo arba apsimetėlis, arba pranašas. Arba jis tai atliko vienas, arba gavo dangaus pagalbą. Pažvelkite į įrodymus, bet įvertinkite juos visus, visą jo gyvenimo mozaiką, ne kokią nors vieną dalį. Svarbiausia, darykite kaip jaunasis Džozefas ir „[prašykite] Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir [jums] bus suteikta“¹⁷. Tai ne tik būdas, kaip galite mokytis tiesos apie Mormono Knygą ir Džozefą Smitą; tai taip pat būdas sužinoti tiesą apie viską.¹⁸

Džozefas Smitas buvo Dievo pranašas, kaip ir Tomas S. Monsonas mūsų dienomis. Per Džozefą Smitą Dievo karalystės raktai yra vėl „įteikti žmogui žemėje, ir […] Evangelija risis […] kaip akmuo, atkirstas nuo kalno ne […] rankomis, […] kol pripildys visą žemę“¹⁹.

Dievas yra mūsų Amžinasis Tėvas, ir Jėzus yra Kristus. Mes garbiname Juos. Niekas neprilygsta Jų kūriniams, išgelbėjimo planui ir Dievo Avinėlio apmokančiajai aukai. Šiame Evangelijos laikotarpyje vykdome Tėvo planą ir ragaujame Apmokėjimo vaisiaus tiktai paklusdami per pranašą Džozefą Smitą sugrąžintos Evangelijos įstatymams ir apeigoms. Liudiju apie Juos: Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir Jėzų Kristų, pasaulio Gelbėtoją. Jėzaus Kristaus vardu, amen.