Liudijimas

Karo ar nežinomybės laikai nukreipia mūsų dėmesį į tai, kas tikrai svarbu.

Antrasis pasaulinis karas man buvo didelio dvasinio sąmyšio metas. Išvykau iš savo namų Brigam sityje, Jutoje, teturėdamas vos rusenantį liudijimą ir jaučiau, kad reikia kažko daugiau. Beveik visa mūsų, abiturientų, klasė per kelias savaites buvo pakeliui į karo zoną. Dislokavimo vietoje Šimos saloje, šiauriau nuo Okinavos miesto, Japonijoje, kovojau su abejonėmis ir nežinomybe. Norėjau asmeninio liudijimo apie Evangeliją. Norėjau sužinoti atsakymą!

Vieną bemiegę naktį išėjau iš palapinės ir nuėjau į bunkerį, kuris buvo pastatytas iš 190 litrų talpos degalų statinių, pripildytų smėlio ir sustatytų viena ant kitos, kad sudarytų aptvarą. Nebuvo stogo, todėl įslinkau, pasižiūrėjau į žvaigždėtą dangų ir atsiklaupiau maldai.

Tai nutiko man dar nebaigus sakinio. Negalėčiau jums nupasakoti, kas nutiko, net jei ir norėčiau tai padaryti. Nesugebu to išreikšti, tačiau prisimenu tai taip pat ryškiai, kaip tai buvo prieš 65 metus. Žinojau, kad tai labai asmeniškas ir man pritaikytas pasireiškimas. Pagaliau pats sužinojau. Užtikrintaižinojau, nes tai buvo man duota. Po kurio laiko išslinkau iš to bunkerio ir nuėjau, tiksliau sakant, nuskriejau atgal į lovą. Likusią nakties dalį praleidau jausdamas džiaugsmą ir nuostabą.

Nemanydamas, kad esu koks nors ypatingas, galvojau, kad, jei aš tai sužinojau, tai galėjo sužinoti kiekvienas. Vis dar tuo tikiu. Po to sekusiais metais suvokiau, kad toks potyris yra kartu šviesa, kuria reikia sekti, ir našta, kurią reikia nešti.

Noriu pasidalinti su jumis tomis tiesomis, kurias svarbiausia žinoti, tuom, ką sužinojau ir patyriau per beveik 90 gyvenimo metų ir daugiau nei 50 i tarnystės visuotiniu įgaliotiniu metų. Dauguma mano gautų žinių patenka į kategoriją tokių dalykų, kurių neįmanoma mokyti, bet kuriuos galima išmokti.

Kaip ir daugelis labai vertingų dalykų, amžinųjų vertybių pažinimas pasiekiamas tik per asmenines maldas ir apmąstymą. Kartu su pasninku ir Raštų studijavimu tai pakvies Šventosios Dvasios įžvalgas, apreiškimus ir kuždesius. Taip gausime nurodymus iš aukštybių, mokydamiesi priesaką po priesako.

Apreiškimuose pažadama, kad „kokį sąmonės lygį pasieksime šiame gyvenime, tokį turėsime prisikėlimo metu“ ir kad žinios ir sąmonė yra įgyjamos per „stropumą ir paklusnumą“ (DS 130:18–19).

Viena iš amžinų tiesų, kurią pažinau, yra tai, kad Dievas yra gyvas. Jis yra mūsų Tėvas. Mes esame Jo vaikai. „Mes tikime Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir jo Sūnų Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią“ (Tikėjimo Teiginių 1:1).

Iš visų titulų, kuriais Jis galėjo vadintis, Jis pasirinko titulą „Tėvas“. Gelbėtojas įsakė: „Todėl melskitės taip: Mūsų Tėve, kuris esi danguje“ (3 Nefio 13:9; t. p. žr. Mato 6:9). Vadindamas Save „Tėvu“, Jis duoda pamoką visiems, siekiantiems suprasti, kas svarbiausia šiame gyvenime.

Tėvystė yra šventa privilegija, ir, priklausomai nuo ištikimybės, ji gali būti amžinas palaiminimas. Galutinis visos Bažnyčios veiklos tikslas – kad vyras, žmona ir vaikai galėtų būti laimingi namuose.

Nesusituokusieji ar negalintieji turėti vaikų nėra atskirti nuo amžinųjų palaimų, kurių jie siekia, bet kurios dabar jiems nepasiekiamos. Ne visada žinome, kaip arba kada pasirodys palaimos, bet amžino prieaugio pažadas nebus atimtas nė iš vieno ištikimo asmens, kuris sudaro šventas sandoras ir jų laikosi.

Jūsų slapti troškimai ir ašarų lydimi maldavimai palies Tėvo ir Sūnaus širdis. Iš Jų gausite asmeninį patikinimą, kad jūsų gyvenimas bus visavertis ir kad neprarasite jokio esminio palaiminimo.

Kaip Viešpaties tarnas, veikdamas pareigybėje, kurion buvau įšventintas, tiems, kurie yra tokiose aplinkybėse, pažadu, kad viskas, kas būtina jūsų išgelbėjimui ir išaukštinimui, savo lauku bus jums suteikta. Jei jūsų glėbys tuščias, jis bus pripildytas, ir jeigu širdis dabar sopa dėl sudužusių svajonių ir troškimų, ji bus išgydyta.

Kita tiesa, kurią pažinau, – Šventoji Dvasia yra reali. Ji yra trečiasis Dievybės narys. Jos misija liudyti apie tiesą ir teisumą. Ji apsireiškia daugybe būdų, įskaitant ramybės ir patikinimo jausmus. Ji taip pat gali paguosti, vesti ir kai reikia sudrausti. Šventosios Dvasios bendrystę savo gyvenime galime išlaikyti gyvendami teisiai.

Šventosios Dvasios dovana suteikiama per Evangelijos apeigas. Turintysis įgaliojimą uždeda savo rankas ant naujo Bažnyčios nario galvos ir ištaria tokius žodžius: „Priimk Šventąją Dvasią.“

Šios apeigos pačios savaime nepakeičia mūsų pastebimai, tačiau, jeigu įsiklausome į raginimus ir jais sekame, gausime Šventosios Dvasios palaiminimą. Kiekvienas mūsų Dangiškojo Tėvo sūnus ir kiekviena dukra gali patirti Moronio pažado tikrumą: „Šventosios Dvasios galia jūs galite sužinotitiesą apie viską“ (Moronio 10:5; kursyvas pridėtas).

Nuostabi tiesa, kurią sužinojau savo gyvenime, yra mano liudijimas apie Viešpatį Jėzų Kristų.

Visko, ką darome, remdamiesi apreiškimais, esmė ir pagrindas yra Viešpaties vardas. Tai yra įgaliojimas, kuriuo veikiame Bažnyčioje. Kiekviena ištarta malda, netgi kai ją sukalba vaikai, baigiama Jėzaus Kristaus vardu. Kiekvienas palaiminimas, visos apeigos, kiekvienas įšventinimas, kiekvienas oficialus veiksmas yra atliekamas Jėzaus Kristaus vardu. Tai Jo Bažnyčia ir ji pavadinta Jo vardu – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia (žr. DS 115:4).

Mormono Knygoje yra aprašytas vienas svarbus atsitikimas, kada nefitai „meldėsi Tėvui [Viešpaties] vardu“. Viešpats pasirodė ir paklausė:

„Ko pageidaujate, kad jums suteikčiau?

Ir jie sakė jam: Viešpatie, mes norime, kad mums pasakytum vardą, kuriuo pavadinsime šią bažnyčią; nes žmonės ginčijasi dėl šito.

Ir Viešpats tarė jiems: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kodėl žmonės dėl šito murma ir ginčijasi?

Argi jie neskaitė Raštų, kurie sako, kad turite priimti Kristaus vardą – mano vardą? Nes šituo vardu būsite pavadinti paskutiniąją dieną;

ir kas tik priima mano vardą ir ištveria iki galo, tas bus išgelbėtas […]

Todėl, ką bedarytumėte, tai darysite mano vardu; todėl bažnyčią pavadinsite mano vardu; ir jūs šauksitės Tėvo mano vardu, idant jis laimintų bažnyčią dėl manęs.“ (3 Nefio 27:2–7).

Tai Jo vardas, Jėzus Kristus, „ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apaštalų darbų 4:12).

Bažnyčioje žinome, kas Jis yra: Jėzus Kristus, Dievo Sūnus. Jis yra Tėvo Viengimis. Jis tas, kuris buvo nužudytas, ir tas, kuris yra vėl gyvas. Jis – mūsų Užtarėjas pas Tėvą. „Atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą“ (Helamano 5:12). Jis – mus laikantis ir nuo gyvenimo audrų mus bei mūsų šeimas saugantis inkaras.

Kiekvieną sekmadienį visame pasaulyje, kur renkasi bet kokios tautybės ar kalbos nariai, yra laiminamas sakramentas tariant tuos pačius žodžius. Mes prisiimame Jėzaus Kristaus vardą ir visuomet prisimename Jį. Jis yra įspaustas mumyse.

Pranašas Nefis pareiškė: „Mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų, ir mes rašome sulig savo pranašystėmis, kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo“ (2 Nefio 25:26).

Kiekvienas iš mūsų turime įgyti asmeninį liudijimą apie Viešpatį Jėzų Kristų. Tada turime dalintis tuo liudijimu su savo šeima ir draugais.

Nepamirškime, kad yra priešininkas, kuris siekia sužlugdyti Viešpaties darbą. Turime pasirinkti, kuo sekti. Apsisaugoti paprasta – turime nuspręsti asmeniškai sekti Gelbėtoju ir užtikrinti, kad ištikimai liksime Jo pusėje.

Naujajame Testamente Jonas rašo, kad buvo tokių, kurie negalėjo pasišvęsti Viešpačiui ir Jo mokymams, ir „nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.

Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“

Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“ (Jono 6:66–69).

Petras sužinojo tai, ką gali sužinoti kiekvienas Gelbėtojo pasekėjas. Būti ištikimai pasišventusiam Jėzui Kristui reiškia, kad priimame Jį kaip savo Išpirkėją ir darome viską, ką galime, kad gyventume pagal Jo mokymus.

Po visų mano gyvenimo metų, mokymų ir tarnystės, po visų milijonų aplink pasaulį nukeliautų kilometrų, po viso, ką patyriau, norėčiau pasidalinti viena didžia tiesa. Tai yra mano liudijimas apie Gelbėtoją Jėzų Kristų.

Štai ką užrašė Džozefas Smitas ir Sidnis Rigdonas po švento patyrimo:

„Ir dabar, po daugelio liudijimų, pateiktų apie jį, šis yra visų paskiausias liudijimas, kurį pateikiame apie jį, – kad jis gyvena!

Nes mes jį matėme“ (DS 76:22–23).

Jų žodžiai tai mano žodžiai.

Aš tikiu iresu įsitikinęs, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad Jis gyvena. Jis yra Tėvo Viengimis ir „per jį ir iš jo sukuriami ir buvo sukurti pasauliai ir jų gyventojai – Dievui užgimę sūnūs ir dukros“ (DS 76:24).

Liudiju, kad Gelbėtojas gyvas. Ašpažįstu Viešpatį. Esu Jo liudytojas. Žinau Jo didžią auką ir amžiną meilę visiems Dangiškojo Tėvo vaikams. Su visu nuolankumu ir visišku tikrumu palieku savo ypatingą liudijimą Jėzaus Kristaus vardu, amen.