Ką tu galvoji?

Kartą prieš keturiasdešimt vienerius metus sėdau prie 18-račio sunkvežimio vairo, kartu įsėdo ir mano gražioji žmona Dženė su mūsų kūdikėliu Skotu. Per kelias valstijas reikėjo nuvežti sunkų statybinių medžiagų krovinį.

Tomis dienomis nebuvo reikalavimų segėti saugos diržo ar turėti specialią sėdynę kūdikiui. Žmona mūsų brangų sūnų laikė savo glėbyje. „Tikrai aukštai virš kelio sėdime“, – šį jos komentarą turėjau suprasti kaip nervinimąsi.

Leidžiantis istoriniu Donerio tarpekliu, stačiu greitkelio ruožu, sunkvežimio vairuotojo kabina staiga ir netikėtai prisipildė tirštų dūmų. Buvo sunku matyti ir kvėpuoti.

Norint sumažinti pakrauto sunkvežimio greitį vien stabdžių nepakanka. Kaip įmanydamas stabdžiau varikliu ir žemindamas pavaras.

Man sukant link kelkraščio, bet dar nesustojus, žmona atidarė kabinos duris ir iššoko su kūdikiu ant rankų. Bejėgiškai žiūrėjau, kaip jie nukrito į purvą.

Kai tik sustabdžiau sunkvežimį, puoliau iš rūkstančios kabinos. Adrenalino genamas nuskuodžiau per akmenis bei piktžoles ir apkabinau juos. Dženė susitrenkė ir iki kraujo nusibrozdino dilbius bei alkūnes, bet, laimei, ji ir mūsų sūnus liko gyvi. Laikiau juos glėby tol, kol kelkraštyje nusėdo dulkės.

Kai mano širdis liovėsi daužytis ir atgavau kvapą, išpyškinau: „Ką, po galais, sau manei? Ar suvoki kaip pavojinga tai buvo? Galėjai gi žūti!“

Suodinu nuo dūmų veidu ir verkdama ji pažvelgė į mane ir pasakė tai, kas pervėrė man širdį ir vis dar skamba mano ausyse: „Tebandžiau išgelbėti mūsų sūnų.“

Supratau, jog ji pamanė, kad užsidegė variklis, todėl bijojo, kad įvykus sprogimui galime žūti. Bet aš žinojau, kad tai buvo elektros gedimas – pavojingas, bet ne mirtinas. Pažvelgiau į savo brangiąją žmoną, švelniai glostydamas mūsų sūnelio galvelę, ir susimąsčiau apie tai, kokia moteris galėtų padaryti ką nors tokio drąsaus.

Ši situacija galėjo tapti lygiai tokia pat emociškai pavojinga, kaip ir tas variklio gedimas. Laimei, kurį laiką nepratarę nei žodžio, – nes manėme, kad kaltas kitas, – galiausiai išliejome mūsų žodžius kaitinusias emocijas. Abipusiai meilės ir baiminimosi dėl vienas kito saugumo jausmai neleido, kad tas pavojingas incidentas pražudytų mūsų taip branginamą santuoką.

Paulius įspėjo: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas […] ugdo ir duoda malonę klausytojams“ (Efeziečiams 4:29). Jo žodžiuose aidi tam tikras tyrumas.

Ką jums reiškia frazė „bjaurus žodis“? Visi kartais susiduriame su įsismarkavusiais pykčio jausmais – tiek savais, tiek ir kitų. Esame matę, kaip viešose vietose įsiplieskia nekontroliuojamas pyktis. Lyg kokį trumpą emocinį elektros jungimą tai patiriame sporto renginiuose, politinėje arenoje ir net savo namuose.

Su savo mylimais tėvais vaikai kartais kalba ypač aštriu tonu. Sutuoktiniai, kartu išgyvenę pačius turtingiausius ir jautriausius savo gyvenimo metus, praranda viziją ir kantrybę dėl vienas kito ir ima kelti balsą. Visi mes, nors ir esame mylinčio Dangiškojo Tėvo sandoros vaikai, kada nors gailėjomės, kad teisindami save pernelyg greitai nuteisėme kitą, kad esame pasakę žeidžiančių žodžių, o tik paskui supratę situaciją visai iš kitos perspektyvos. Visi turėjome progos sužinoti, kaip niokojantys žodžiai pavojingą situaciją gali paversti mirtina.

Neseniai Pirmosios Prezidentūros parašytame laiške aiškiai sakoma: „Jėzaus Kristaus Evangelija moko, kad su visais žmonėmis turime elgtis gerai ir civilizuotai, net jei ir nepritariame jiems“ (2014 m. sausio 10 d. Pirmosios Prezidentūros laiškas). Koks meistriškas priminimas apie tai, kad galime ir turime nuolat dalyvauti civilizuotame dialoge, ypač tuomet, kai į pasaulį žvelgiame iš skirtingų perspektyvų.

Patarlių autorius pataria: „Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį“ (Patarlių 15:1). „Švelnus atsakymas“ – tai argumentuotas atsakymas, iš nuolankios širdies plaukiantys drausmingi žodžiai. Tai nereiškia, kad negalime kalbėti tiesiai šviesiai ar kad kompromituojame doktrininę tiesą. Stiprūs pagal turinį žodžiai gali būti švelnūs savo dvasia.

Mormono Knygoje yra nuostabus pavyzdys apie pozityvią kalbą santuokinio nesutarimo metu. Sarijos ir Lehio sūnūs buvo išsiųsti atgal į Jeruzalę parsinešti skaistvario plokštelių ir kurį laiko negrįžo. Kadangi Sarija manė, kad jos sūnūs pavojuje, ją apėmė pyktis ir jai reikėjo kažką apkaltinti.

Pasiklausykite šio pasakojimo iš jos sūnaus Nefio perspektyvos: „Nes [mano motina] manė, kad žuvome tyruose; ir ji taip pat priekaištavo mano tėvui, vadindama jį regėjimų vyru, sakydama: Štai tu išvedei mus iš mūsų paveldo žemės, ir mano sūnų jau nebėra, ir mes žūstame tyruose“ (1 Nefio 5:2).

O dabar pagalvokime, ką galėjo pamanyti Sarija. Ją apėmė nerimas dėl to, kad jos mėgstantys pasiginčyti sūnūs grįžo ten pat, kur jau kartą buvo iškilusi grėsmė jos vyro gyvybei. Savo jaukius namus ir draugus ji iškeitė į palapinę tyrų glūdumoj, vis dar būdama pakankamai jauna gimdyti. Rodos, kad tų baimių pakurstyta, Sarija herojiškai, o gal ir gerai apgalvojusi, savaip šoko iš aukšto lekiančio sunkvežimio, bandydama apsaugoti savo šeimą. Pikta, abejonių ir kaltinimų kupina kalba savo vyrui ji išsakė pagrįstų dalykų – stebėtina, kaip gerai tokią kalbą yra pramokusi visa žmonija.

Pranašas Lehis išklausė savo žmonos baime paremtų piktų žodžių. Paskui jis kupinas atjautos ir savitvardos atsakė. Pirmiausia jis suprato, kaip viskas atrodo žvelgiant jos akimis: „Ir […] mano tėvas kalbėjo jai, sakydamas: Aš žinau, kad esu regėjimų vyras; […], bet [jei] būčiau pasilikęs Jeruzalės žemėje, [tai būtume žuvę] su savo broliais“ (1 Nefio 5:4).

Po to jos vyras aptarė jos baimes dėl jų sūnų gerovės, nes Šventoji Dvasia jam be abejonės liudijo:

„Bet štai aš gavau pažado žemę, dėl ko ir džiūgauju; taip, ir žinau, kad Viešpats išvaduos mano sūnus iš Labano rankų . […]

Ir tokia kalba mano tėvas Lehis guodė mano motiną […] dėl mūsų“ (1 Nefio 5:5–6).

Šiais laikais labai reikia, kad vyrai ir moterys gerbtų vieni kitus, kad ir kaip smarkiai skirtųsi jų įsitikinimai ir elgesys, kad ir kokie prieštaringi būtų jų motyvai. Neįmanoma suprasti visko, kas pasiekia mūsų mintis ir širdis, taip pat neįmanoma visiškai suvokti kiekvieno iš mūsų patiriamų išbandymų ir pasirinkimų konteksto.

Kas nutiktų tam Pauliaus minėtam „bjauriam žodžiui“, jei su gerumu ir užuojauta pažvelgtume į kito žmogaus patyrimus? Visiškai pripažindamas savo paties netobulumą ir aštrius kampus, meldžiu jus imtis jautriai uždavinėti tokį klausimą: „Ką tu galvoji?“.

Ar prisimenate, kaip Viešpats nustebino Samuelį ir Saulių, išrinkdamas mažą piemenėlį iš Betliejaus – Dovydą būti Izraelio karaliumi? Savo pranašui Viešpats pasakė: „Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1 Samuelio 16:7).

Kai į mūsų sunkvežimio kabiną ėmė virsti dūmai, mano žmona, sukaupusi visą įmanomą drąsą, veikė, norėdama apsaugoti mūsų sūnų. Aš irgi buvau vedamas apsaugos instinkto, kai suabejojau tokiu jos poelgiu. Tai gali šokiruoti, bet nebuvo svarbu, kuri pusė buvo teisesnė. Svarbu buvo įsiklausyti į vienas kitą ir suvokti vienas kito požiūrį.

Noras žvelgti vienas kito akimis vietoj bjaurių žodžių skatins teikti malonę. Tai suprato Apaštalas Paulius, o tam tikru mastu tai galime patirti ir mes patys. Galbūt tai nepakeis ar neišspręs pačios problemos, tačiau svarbiau yra tai, kad duodami malonę galime pasikeisti mes.

Nuolankiai liudiju, kad „malonę duoti“ galime tik per atjaučiančią kalbą, atsirandančią tuomet, kai mūsų puoselėjama Šventosios Dvasios dovana persmelkia mūsų širdį įsijautimu į kito žmogaus jausmus ir patyrimus. Pavojingas situacijas ji padeda mums paversti šventomis vietomis. Liudiju jums apie mylintį Gelbėtoją, kuris „žiūri į [mūsų] širdį“ ir rūpinasi tuo, apie ką galvojame. Jėzaus Kristaus vardu, amen.