Kokie vyrai turime būti?

Galvodami apie šį pasaulinį susirinkimą, prisimename, kad visame pasaulyje nėra nieko, ką galima būtų palyginti su šiuo susibūrimu. Visuotinės konferencijos kunigystės sesija skirta mokyti kunigystę turinčiuosius, kokie vyrai turėtume būti (žr. 3 Nefio 27:27) ir įkvėpti mus siekti to idealo.

Prieš pusę amžiaus Havajuose, kai buvau Aarono kunigystės amžiaus ir kai tarnavau misionieriumi Anglijoje, rinkdavomės maldos namuose ir (ištempę ausis) klausydavome kunigystės sesijos kalbų per laidinį telefoną. Vėlesniais metais palydovai suteikė galimybę tokius susirinkimus transliuoti į tam tikras Bažnyčios vietas, aprūpintas tais didžiuliais lėkštiniais imtuvais, kad galėtume transliacijas ir girdėti, ir matyti. Mes žavėjomės tokiu technikos stebuklu! Mažai kas galėjo įsivaizduoti šiandienos pasaulį, kur bet kuris žmogus, prisijungęs prie interneto, savo išmaniajame telefone, planšetiniame ar šiaip kompiuteryje, gali stebėti šį susirinkimą ir girdėti jame išsakomas žinias.

Tačiau tai, kad išgirsti Viešpaties tarnų balsus, kurie iš esmės yra paties Viešpaties balsas (žr. DS 1:38), tapo žymiai lengviau, nieko nereiškia, jei nenorime gauti Dievo žodžio (žr. DS11:21) ir juo vadovautis. Paprastai kalbant, visuotinės konferencijos ir šios kunigystės sesijos paskirtis įvykdoma tik tada, jei esame pasiryžę veikti – jei esame pasiryžę keistis.

Prieš kelis dešimtmečius tarnavau vyskupu. Ilgą laiką kunigystės pokalbiams susitikinėjau su vienu žmogumi iš mūsų apylinkės, kuris buvo daug už mane vyresnis. Šio brolio santykiai su žmona buvo prasti, su juo nebebendravo ir jo vaikai. Jis ilgai neišsilaikydavo darbovietėse, neturėjo artimų draugų, jam taip sunkiai sekėsi bendrauti su apylinkės nariais, kad galiausiai jis nebenorėjo tarnauti Bažnyčioje. Vienos karštos diskusijos apie jo gyvenimo sunkumus metu jis – baigdamas paskutinį iš daugybės mūsų pokalbių – palinko prie manęs ir pasakė: „Vyskupe, aš esu ūmaus būdo, tiesiog toks esu!“

Tas teiginys apstulbino mane ir nuo tada neduoda ramybės. Kai tas žmogus nusprendė – kai bet kuris iš mūsų nusprendžiame – „Tiesiog toks esu“, atsisakome savo gebėjimo keistis. Tuo pačiu galime iškelti baltą vėliavą, sudėti ginklus, baigti kovą ir tiesiog pasiduoti – bus prarasta bet kokia pergalės perspektyva. Nors kai kurie iš mūsų mano, kad tai ne apie juos, turbūt visi bent vienu ar dviem blogais įpročiais patvirtiname tą teiginį: „Tiesiog toks esu.“

Į šį kunigystės susirinkimą susirinkome dėl to, kad tai, kas esame, nėra tai, kuo galime tapti. Šį vakarą čia susirinkome Jėzaus Kristaus vardu. Susirinkome įsitikinę, kad Jo Apmokėjimas kiekvienam iš mūsų – nežiūrint mūsų silpnybių, ydų, žalingų įpročių – duoda gebėjimą pasikeisti. Susirinkome vildamiesi, kad mūsų ateitis, nepriklausomai nuo mūsų praeities, gali būti geresnė.

Kai šiame susirinkime dalyvaujame su „tikru ketinimu“ keistis (Moronio 10:4), Dvasia turi visas galimybes veikti mūsų širdis ir protus. Per pranašą Džozefą Smitą Viešpats apreiškė: „Ir bus taip, kad kiek jie […] naudos tikėjimą manimi – atminkite, kad tikėjimas yra galios ir veiksmo principas – tiek aš išliesiu ant jų savo Dvasios tą dieną, kurią jie susirinks“ (DS 44:2). Tai reiškia šį vakarą!

Jei manote, kad jūsų sunkumai neįveikiami, leiskite man papasakoti jums apie vyriškį, kurį 2006 metais sutikome mažame kaimelyje prie Hyderabado, Indijoje. Šis žmogus yra pasiryžimo keistis pavyzdys. Apa Rao Nulu gimė Indijos kaimelyje. Būdamas trejų jis susirgo poliomielitu ir liko fiziškai neįgalus. Jo visuomenė mokė jį, kad jo potencialas yra smarkiai apribotas. Tačiau jaunystėje jis susitiko mūsų misionierius. Jie mokė jį apie didesnį potencialą, tiek šiame gyvenime, tiek ir ateinančioje amžinybėje. Jis buvo pakrikštytas ir patvirtintas Bažnyčios nariu. Įgijęs žymiai aukštesnę viziją, jis užsibrėžė sau tikslą gauti Melchizedeko kunigystę ir tarnauti nuolatinėje misijoje. 1986 metais jis buvo įšventintas vyresniuoju ir pašauktas tarnauti Indijoje. Vaikščioti buvo nelengva – ramstydamasis lazdomis abejose rankose jis darė, ką galėjo, ir dažnai griūdavo – bet nebūdavo nė minties to atsisakyti. Jis įsipareigojo garbingai ir ištikimai tarnauti misijoje ir tai įvykdė.

Su broliu Nulu susitikome praėjus beveik 20 metų po jo misijos. Jis džiugiai mus pasitiko ten, kur baigėsi kelias, ir nelygiu taku nusivedė į dviejų kambarių namelį, kuriame gyveno su žmona ir trimis vaikais. Buvo labai karšta ir tvanki diena. Jis vis dar labai sunkiai vaikščiojo, bet jame nesimatė jokios savigailos. Per asmeninį stropumą jis tapo mokytoju ir mokė kaimelio vaikus. Kai įėjome į jo kuklius namus, jis tuoj pat pasivedė mane į kampą ir ištraukė dėžutę, kurioje buvo jo svarbiausias turtas. Jis norėjo man parodyti popieriaus lapą. Jame buvo parašyta: „Su geriausiais linkėjimais ir palaiminimais vyresniajam Nulu, narsiam ir laimingam misionieriui, [data] 1987 m. birželio 25 d.; [parašas] Boidas K. Pakeris.“ Tada, lankydamasis Indijoje ir kalbėdamas grupei misionierių, tuo metu dar vyresnysis Pakeris patvirtino vyresniajam Nulu jo potencialą. Iš esmės tą dieną 2006 metais brolis Nulu man sakė, kad Evangelija jį pakeitė – pakeitė visam laikui!

To vizito Nulu namuose metu mus lydėjo misijos prezidentas. Jis nuvyko ten, kad pasikalbėtų su broliu Nulu, jo žmona ir vaikais – tam, kad tėvai galėtų gauti savo endaumentus ir būti užantspauduoti, ir kad vaikai būtų užantspauduoti prie savo tėvų. Mes taip pat pranešėme šeimai apie jiems parengtą kelionę į Kinijos Honkongo šventyklą šioms apeigoms gauti. Jie verkė iš džiaugsmo jų ilgai lauktai svajonei pildantis.

Ko tikimasi iš Dievo kunigystę turinčiojo? Kaip turime pasikeisti, kad taptume tokie vyrai, kokie turime būti? Siūlau tris dalykus:

1. Turime būti kunigystės vyrai! Ar esame Aarono kunigystę turintys vaikinai, ar Melchizedeko kunigystę priėmę vyrai, turime būti kunigystės vyrai, rodantys dvasinį brandumą, kadangi esame sudarę sandoras. Paulius sakė: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; bet tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Korintiečiams 13:11). Kadangi turime kunigystę, turėtume būti kitokie – ne pasipūtę, išdidūs ar globėjiški, bet nuolankūs, supratingi ir romūs. Kunigystės ir jos įvairių pareigybių gavimas turėtų mums kai ką reikšti. Tai neturėtų būti formalus „perėjimo ritualas“, įvykstantis automatiškai tam tikrame amžiuje, bet tai turi būti šventas veiksmas, kai sąmoningai sudaroma sandora. Turėtume jaustis tokie privilegijuoti ir tokie dėkingi, kad tai būtų matoma kiekviename mūsų poelgyje. Net jeigu retai mąstome apie kunigystę, turime keistis.

2. Turime tarnauti! Kunigystės turėjimo esmė yra aukštinti savo pašaukimą (žr. DS 84:33) tarnaujant kitiems. Jei vengiame savo svarbiausios pareigos tarnauti savo žmonai ir vaikams, nepriimame pašaukimų Bažnyčioje ar juos vykdome vangiai, ar nesirūpiname kitais, jei mums tai nepatogu, esame ne tokie, kokie turėtume būti. Gelbėtojas pareiškė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mato 22:37), ir vėliau pridūrė: „Jei mane myli, tarnausi man“(DS 42:29). Savanaudiškumas yra kunigystės atsakingumo priešybė, ir jeigu tai mūsų charakterio bruožas, turime keistis.

3. Turime būti verti! Galbūt negaliu kalbėti taip, kaip prieš keletą metų kunigystės sesijoje kalbėjo vyresnysis Džefris R. Holandas, kuris norėjo stovėti „prieš jus veidas į veidą ir [kalbėti] su jūsų antakius šiek tiek svilinančia ugnimi“ („Visi esame pašaukti“,2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga), bet, brangūs broliai, visgi turime pabusti ir suvokti, kaip visuotinai pasaulyje priimtinas elgesys slopina mūsų galią kunigystėje. Jei manome, kad galime flirtuoti su pornografija ar kokiais nors skaistybės pažeidimais ar nesąžiningumo formomis ir nepajusti neigiamo poveikio mums ir mūsų šeimoms, apsigauname. Moronis sakė: „Žiūrėkite, kad viską darytumėte būdami verti“ (Mormono 9:29). Viešpats su galia nurodė: „Ir dabar aš jums įsakau: saugokitės, stropiai dėmėkitės amžinojo gyvenimo žodžius“ (DS 84:43). Jei yra kokių nors neišspręstų nuodėmių, trukdančių mūsų vertumui, turime keistis.

Vienintelis galutinis atsakymas į Jėzaus Kristaus klausimą „Kokie vyrai jūs turėtumėt būti?“ yra tas, kurį Jis Pats glaustai ir giliamintiškai pateikė: „Tokie, kaip aš esu“ (3 Nefio 27:27). Kvietimas „ateiti pas Kristų ir tobulėti jame” (Moronio 10:32) reikalauja ir laukia keitimosi. Laimei, Jis nepaliko mūsų vienų! „Ir jeigu žmonės ateis pas mane, aš jiems parodysiu jų silpnumą; […] tada aš jų silpnumą paversiu jų stiprybe“ (Etero 12:27). Pasikliaudami Gelbėtojo Apmokėjimu, galime keistis. Esu tuo tikras. Jėzaus Kristaus vardu, amen.