Argi visi mes nesame elgetos?

Kokia nuostabi naujovė įvesta į mūsų visuotinę konferenciją. Bien hecho, Eduardo (Puikus darbas, Eduardai).

Bene įspūdingiausia akimirka Jėzaus tarnystės pradžioje buvo tada, kai Jis atsistojo Nazareto sinagogoje ir perskaitė šiuos Izaijo išpranašautus ir Evangelijoje pagal Luką užrašytus žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, […] siuntė vaduoti prislėgtųjų.“¹

Taip Gelbėtojas pirmą kartą paskelbė apie savo, kaip Mesijo, tarnystę. Bet ši eilutė taip pat aiškiai parodė, kad pakeliui link savo neprilygstamos apmokančiosios aukos ir prisikėlimo pirmiausia ir svarbiausia Jėzaus mesijiška pareiga buvo laiminti vargšus, tarp jų vargšus dvasia.

Nuo pat savo tarnystės pradžios Jėzus nepaprastai mylėjo skurstančius ir beturčius. Jis gimė dviejų iš jų šeimoje ir augo tarp daugelio iš jų. Nežinome visų Jo žemiškojo gyvenimo smulkmenų, bet kartą Jis sakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“² Matyt, dangaus, žemės ir viso to, kas juose, Kūrėjas³ buvo benamis, bent jau suaugęs.

Per visą istoriją skurdas buvo vienas didžiausių ir labiausiai paplitusių žmonijos iššūkių. Jo akivaizdi žala paprastai yra fizinė, bet jo nešama dvasinė ir emocinė žala gali būti dar labiau sekinanti. Niekur didysis Atpirkėjas mūsų taip atkakliai nekvietė, kaip padėti Jam palengvinti šią žmonių naštą. Kaip Jehova, Jis sakė, kad griežtai baus Izraelio namus, nes „tai, ką pavogėte iš varguolių, tebėra jūsų namuose.

Kaip jūs drįstate niokoti mano tautą, šerti vargšams per veidus?“⁴

Patarlių rašytojas tai išreiškė persmelkiančiai aiškiai: „Kas skriaudžia vargšą, tas įžeidžia jo Kūrėją, ir […] kas užsikemša ausis vargšo šauksmui, tas pats šauksis ir nebus išgirstas.“⁵

Mūsų laikais, kai sugrąžintajai Jėzaus Kristaus Bažnyčiai nebuvo nė metų, Viešpats nariams sakė: „Ir jie rūpinsis vargšais ir beturčiais bei suteiks jiems pagalbą, kad šie nekentėtų.“⁶ Atkreipkite dėmesį į įsakmų frazės kad šie nekentėtų toną. Taip Viešpats kalba, kai rimtai ketina ką nors daryti.

Kadangi kova su pasaulio nedorybe yra milžiniška užduotis, ką gi gali vienas vyras ar moteris padaryti? Į šį klausimą atsakė pats Mokytojas. Kai prieš Jo išdavimą ir nukryžiavimą Marija patepė Jėzaus galvą brangiu laidojimo aliejumi, Judas Iskariotas kritikavo tokį švaistymą ir „murmėjo prieš tą moterį“⁷.

Jėzus atsiliepė:

„Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.

„Ji padarė, ką galėjo.“⁸

Ji padarė, ką galėjo! Kokia glausta formulė! Kartą žurnalistas klausinėjo Motiną Teresę iš Kalkutos apie jos beviltišką užduotį išgelbėti to miesto varguolius. Jis sakė, kad remiantis statistika, ji nieko nepasiekia. Ši nuostabi smulkutė moterėlė atsakė, kad jos darbo esmė yra meilė, o ne statistika. Ji atsakė, kad nepaisant didžiulės gausybės žmonių, kuriems ji negali pagelbėti, vis tik ji gali laikytis Dievo įsakymo mylėti Dievą ir savo artimą, tarnaudama tiems, kuriems ji gali pagelbėti turimomis priemonėmis. Kitą kartą ji sakė: „Tai, ką mes darome, yra tik lašas jūroje. Bet jei to nedarytume, jūra būtų vienu lašu mažesnė.“⁹ Žurnalistas rimtai sutiko, kad krisčionybė akivaizdžiai yra ne statistinis darbas. Jis samprotavo, kad jeigu danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio nei dėl devyniasdešimt devynių, kuriems nereikia atgailos, tai, matyt, Dievui nerūpi procentai.¹⁰

Kaip galėtume padaryti, ką galime?

Pirmiausia, kaip mokė karalius Benjaminas, galime liautis sulaikyti savo pagalbą dėl to, kad manome, jog varguoliai patys užsitraukė savo nelaimes. Gal kai kurie tikrai prisidarė sau sunkumų, bet argi mes visi likusieji nepadarėme to paties? Argi, pasak atjaučiančio vadovo, „visi mes nesame elgetos?“¹¹ Argi ne visi maldaujame pagalbos ir tikimės, kad į maldas bus atsakyta? Argi ne visi maldaujame atleidimo už padarytas klaidas ir sukeltus rūpesčius? Argi ne visi maldaujame, kad malonė padengtų mūsų silpnybes, kad gailestingumas persvertų teisingumą, bent jau dėl mūsų? Tad nenuostabu, kad karalius Benjaminas sako, jog mes gauname savo nuodėmių atleidimą melsdamiesi Dievui, kuris gailestingai atsiliepia, bet mes išlaikome savo nuodėmių atleidimą gailestingai atsiliepdami į mus maldaujančių varguolių prašymus.¹²

Šalia gailestingumo darbų varguoliams mes taip pat turėtume melstis už juos. Grupė zoramitų, kuriuos kiti susirinkusieji laikė „nešvarumu“ ir „atmatomis“, – tai žodžiai iš Raštų – buvo išmesti iš savo maldos namų „dėl savo drabužių grubumo“. Pasak Mormono, jie buvo „vargšai, kas dėl pasaulio dalykų; ir taip pat jie buvo vargšai širdimi“¹³ – dvi aplinkybės, kurios beveik visada eina kartu. Misionieriai porininkai Alma ir Amulekas stoja prieš tą smerktiną skurdžiai apsirengusių žmonių atmetimą, sakydami jiems, kad ir kokias privilegijas kiti atimtų iš jų, jie visada gali melstis – savo laukuose, savo namuose, savo šeimose ir savo širdyse.¹⁴

Bet tada tiems žmonėms, kurie patys buvo atmesti, Amulekas tarė: „Jei [pasimeldę] [jūs] pavarysite beturtį ir nuogą, neaplankysite ligoto ir prislėgto, ir [jūs] turėdami neduosite savo turto tiems, kurie skursta, – sakau jums: […] jūsų malda yra bergždžia ir nieko jums nepadės, ir jūs esate kaip veidmainiai, kurie išsižada tikėjimo.“¹⁵ Koks stulbinantis priminimas, kad būdami turtingi ar vargšai, turime daryti „ką galime“, kai kiti stokoja.

Dabar, kad nebūčiau apkaltintas tuo, kad siūlau donkichotiškas ir nepraktiškas globalias socialines programas ar skelbiu elgetavimą gatvėje esant naudingą darbą, užtikrinu jus, kad darbštumą, taupumą, ekonominį savarankiškumą ir tikslo siekimą gerbiu kaip ir kiekvienas protaujantis vyras ar moteris. Visada tikimasi, kad prieš prašydami pagalbos iš kitų, padėsime sau patys. Nežinau, kaip kiekvienas iš jūsų turėtumėte vykdyti savo pareigą tiems, kurie nepadeda ar negali visada padėti sau. Bet žinau, kad Dievas žino, ir Jis padės jums ir ves jus gailestinguose mokinystės darbuose, jei sąmoningai norite, meldžiatės ir ieškote būdų įvykdyti įsakymą, kurį Jis yra mums davęs daug kartų.

Suprantate, kad čia kalbu apie rimtus socialinius poreikius, svarbius ne vien Bažnyčios nariams. Laimei, Viešpaties nurodytas būdas, kaip padėti saviems, yra paprastesnis: visi, kurie fiziškai pajėgia tai daryti, turi laikytis pasninko įstatymo. Izaijas rašė:

„Štai pasninkas, kokio aš noriu: […]

dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius nuogą, […] atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems […].“¹⁶

Liudiju apie stebuklus, tiek dvasinius, tiek materialius, kurių sulaukia besilaikantieji pasninko įstatymo. Liudiju, kad pats esu patyręs stebuklus. Tikrai, kaip rašė Izaijas, per pasninką ne kartą maldavau, ir tikrai Dievas atsakė: „Aš čia.“¹⁷ Naudokitės šia šventa privilegija bent kartą per mėnesį ir būkite tiek dosnūs, kiek tik aplinkybės leidžia, aukodami savo pasninko atnašas ir kitus paaukojimus labdarai, švietimui ir misionieriškam darbui. Pažadu, kad Dievas bus dosnus jums, o tie, kuriems padėjote, amžinai laimins jūsų vardą. Praeitais metais iš pasninko atnašų per pasišventusius vyskupus ir Paramos bendrijos prezidentes pagalbą gavo daugiau nei 750 000 Bažnyčios narių. Tai daugybė dėkingų pastarųjų dienų šventųjų.

Broliai ir seserys, toks pamokslas reikalauja, kad atvirai pripažinčiau neužtarnautas, nepelnytas, nesibaigiančias tiek materialias, tiek dvasines palaimas savo gyvenime. Kaip ir jums, man yra tekę nerimauti dėl finansų, bet niekada neskurdau. Nežinau, kaip jaučiasi beturtis. Nežinau ir visų priežasčių, dėl kurių šiame pasaulyje taip smarkiai skiriasi mūsų kilmės, sveikatos, išsilavinimo ir ekonominės galimybės, bet kai matau tokią gausybę žmonių, gyvenančių nepritekliuje, suvokiu, kad „gyvenu tik iš Dievo malonės“¹⁸. Taip pat žinau, kad nors galiu ir nebūti savo brolio sargas, esu savo brolio brolis ir „tiek visko gavęs būt dosnus aš privalau“.¹⁹

Dėl to atiduodu pagarbą Prezidentui Tomui Spenseriui Monsonui. Esu palaimintas galimybe bendradarbiauti su šiuo žmogumi jau 47 metus. Bet iki mirties atmintyje branginsiu tą jo paveikslą, kai mačiau jį skrendantį iš tuomet ekonomiškai nuniokotos Rytų Vokietijos apsiavusį savo kambarinėmis šlepetėmis dėl to, kad buvo atidavęs ne tik savo antrą kostiumą ir marškinius, bet ir savo batus. „O kokios dailios kalnuose [ir šliurinančios per oro uostą] šauklio kojos, to, kuris ateina su linksma žinia.“²⁰ Geriau nei bet kas kitas žinau, kad Prezidentas Monsonas padarydavo viską, ką gali, dėl našlės ir našlaičio, vargšo ir prislėgto.

1831 metų apreiškime pranašui Džozefui Smitui Viešpats sakė, kad vargšai vieną dieną išvys Dievo karalystę, ateinančią su galia ir didžia šlove jų išvadavimui.²¹ Padėkime išpildyti šią pranašystę ateidami su tikrosios Jėzaus Kristaus Bažnyčios nario galia ir šlove, kad padarytume viską, ką galime, ir išvaduotume visus, kuriuos galime, iš juos kaustančio ir jų svajones žlugdančio skurdo. Meldžiu to gailestingu Jėzaus Kristaus vardu, amen.