Laisvi per amžius veikti savo nuožiūra

Viljamo Šekspyro dramoje Henrikas V yra nakties scena, vaizduojanti anglų kareivių stovyklą Aženkūre prieš mūšį su prancūzų armija. Blankioje šviesoje ir iš dalies pakeitęs išvaizdą karalius Henrikas įsėlina pas savo kareivius. Norėdamas įvertinti savo, skaičiumi labai menkų, pajėgų dvasinę būklę, jis ima su jais kalbėtis, o šie, nesuvokdami su kuo kalbasi, nesivaržydami pasakoja viską. Per vieną tokį pokalbį jie ima filosofuoti: kas atsako už tai, kas mūšyje nutinka žmonėms, – karalius ar pats kareivis?

Galiausiai karalius Henrikas pareiškia: „O aš manau, kad nesitenkinčiau jokia kita mirtimi kaip tik paties karaliaus draugijoje, nes jo tikslai teisingi.“

Maiklas Viljamsas sako: „Mums to neduota žinoti.“

Jo bendražygis sutinka: „Pritariu, daugiau žinoti ir nereikia, užtenka žinoti, kad esame pavaldūs karaliui. Jei jo tikslai neteisingi, nebūsime kalti, nes mes tik rodome savo paklusnumą jam.“

Viljamsas priduria: „Jei tikslai būtų neteisingi, tik pačiam karaliui tektų visa atsakomybė už tai, kas padaryta.“

Nenuostabu, kad karalius Henrikas nesutinka. „Kiekvienas karaliaus pavaldinys vykdo pareigą karaliui; tačiau kiekvienas pats atsako už savo sielą.“¹

Šekspyras šioje dramoje nebando išspręsti šių debatų, ir viena ar kita forma šie debatai tęsiasi iki mūsų laikų – kas atsakingas už tai, kas nutinka mūsų gyvenime?

Kai nutinka kas nors blogo, esame linkę kaltinti kitus ar net Dievą. Kartais žmonės ima manyti, kad jais turi kažkas rūpintis, – tokiu būdu asmenys ar grupės bando atsakomybę už savo materialinę gerovę užkrauti ant kitų žmonių ar valdžios pečių. Kalbant apie dvasinius dalykus, kai kurie mano, kad vyrams ir moterims nebūtina stengtis siekti asmeninio teisumo, – atseit Dievas myli ir išgelbėja mus tokius, kokie esame.

Tačiau Dievas nori, kad Jo vaikai veiktų pagal Jo jiems suteiktą valios laisvę: „kad teismo dieną kiekvienas žmogus būtų atsakingas už savo paties nuodėmes“². Jo planas ir Jo valia, kad savo gyvenimo dramoje patys vaidintume sprendimus priimančiojo vaidmenį. Dievas už mus nenugyvens mūsų gyvenimo, jis nekontroliuos mūsų lyg būtume marionetės, kaip kartą tai jau siūlė Liuciferis. Brigamas Jangas sakė: „Nenoriu, kad šiame pasaulyje ir danguje esantys pastarųjų dienų šventieji tikėtų mano darbais, nebent Viešpaties Jėzaus Kristaus Dvasia, apreiškimo dvasia skatintų juos tikėti. Noriu, kad jie patys žinotų ir patys suprastų.“³

Tad, pirma, „tokių, kokie esame“, Dievas mūsų negali išgelbėti, nes „tokie, kokie esame,“ esame nešvarūs, o „niekas nešvarus negali […] gyventi jo akivaizdoje; nes Adomo kalba jo vardas yra Šventumo Žmogus, o jo Viengimio vardas yra [Šventumo] Žmogaus Sūnus“⁴. Antra, Dievas nevers mūsų būti kažkuo, kuo savo veiksmais nepasirinksime tapti. Jis tikrai mus myli, ir kadangi Jis myli mus, tai neverčia ir neapleidžia mūsų. Jis mums padeda ir veda mus. Tikrai, tikroji Dievo meilės išraiška yra Jo įsakymai.

Turėtume džiūgauti (ir džiūgaujame) Dievo įsteigtu planu, leidžiančiu mums savarankiškai rinktis, ką daryti, ir patirti pasekmes, arba, kaip Raštuose sakoma, „[paragauti] kartėlio, idant [išmoktume] vertinti gėrį“⁵. Esame amžinai dėkingi už tai, kad Gelbėtojo Apmokėjimas įveikė prigimtinę nuodėmę, ir atėję į šį pasaulį esame nebaudžiami už Adomo prasižengimą.⁶ Taip išpirkti iš Nuopuolio, gyvenimą pradedame būdami nekalti priešais Dievą ir tapę „laisvi per amžius, pažinodami, kas gera ir kas pikta; kad [veiktume] savo nuožiūra ir [nebūtume] veikiami“⁷. Galime patys rinktis, kokiu žmogumi norime tapti, o Dievo padedami galime tapti net tokie, kaip Jis.⁸

Jėzaus Kristaus Evangelija atveria kelią tam, kuo galime tapti. Dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo ir Jo malonės mūsų klaidos, daromos stengiantis tobulai ir nenukrypstamai žemiškajame gyvenime gyventi pagal celestialinį įstatymą, gali būti pašalintos, ir taip galime įgyti galimybę išsiugdyti charakterį, panašų į Kristaus. Tačiau teisingumas reikalauja, kad visa tai nevyktų be mūsų pritarimo ir dalyvavimo. Taip buvo visada. Net mūsų, kaip kūną turinčių esybių, buvimas žemėje yra pasekmė to, kad kiekvienas iš mūsų pasirinkome dalyvauti mūsų Tėvo plane.⁹ Štai kodėl išgelbėjimas neateina pagal dievišką užgaidą, neateina jis ir vien pagal dievišką valią.¹⁰

Teisingumas yra esminis Dievo bruožas. Dievu galime tikėti todėl, kad Jis yra tobulai patikimas. Raštai mus moko, kad „Dievas nevaikšto kreivais takais ir nesuka dešinėn ar kairėn, ir nenukrypsta nuo to, ką pasakė; taigi jo takai tiesūs, ir jo kelias – vienas amžinas ratas“¹¹ ir „Dievas nėra šališkas“¹². Kad turėtume tikėjimą, ryžtą ir viltį, mes kliaujamės šiuo dievišku teisingumo bruožu.

Kadangi Dievas yra toks tobulai teisingas, yra dalykų, kurių Jis negali padaryti. Jis negali nuspręsti išgelbėti vienus, o kitais atsikratyti. Jis „negali žiūrėti į nuodėmę net su mažiausiu nuolaidžiavimu.“¹³ Jis negali leisti, kad gailestingumas apiplėštų teisingumą.¹⁴

Jo teisingumą akivaizdžiai įrodo tai, kad Dievas parūpino gailestingumo principą. Būdamas teisingas Jis pasirūpino, kad mūsų amžinasis likimas būtinai priklausytų ir nuo gailestingumo. Taip „teisingumas panaudoja visus savo reikalavimus, ir taip pat gailestingumas pretenduoja į viską, kas jo“¹⁵.

Žinome, kad būtent per „kentėjimus ir mirtį to, kuris nepadarė nuodėmės, kuriuo [Tėvas buvo] labai patenkintas; […] [Jo] Sūnaus išlietą kraują“¹⁶ yra patenkinami teisingumo reikalavimai, parodomas gailestingumas ir esame išperkami.¹⁷ Juk „pagal teisingumą išpirkimo planas negalėjo būti įgyvendintas kitaip, kaip tik su sąlyga, kad žmonės atgailaus“¹⁸. Kad gailestingumas veiktų nepamindamas teisingumo, privalo būti galimybė atgailauti.

Kristus mirė ne todėl, kad išgelbėtų pasirinktinai, o kad suteiktų progą atgailauti. Per atgailos procesą mes „visiškai [pasikliauname] nuopelnais to, kuris yra galingas išgelbėti“¹⁹, tačiau atgaila yra pokytis, kuriam reikia panaudoti asmeninę valią. Taigi, su sąlyga, kad gailestingumo dovana įgyjama per atgailą, Dievas leidžia mums patiems būti atsakingiems už save. Atgaila paiso ir palaiko mūsų valios laisvę: „Ir taip gailestingumas gali patenkinti teisingumo reikalavimus ir apglėbia juos saugančiomis rankomis, kai tuo tarpu tas, kuris nepanaudoja tikėjimo atgailai, yra atidengtas visam teisingumo reikalavimų įstatymui; todėl tik tam, kuris turi tikėjimą atgailai, įvykdomas didysis ir amžinas išpirkimo planas.“²⁰

Dievo teisingumo ir gailestingumo nesupratimas yra viena; Dievo egzistavimo ir viršenybės neigimas – kas kita, tačiau abiem atvejais pasieksime mažiau, kartais daug mažiau, nei leidžia mūsų visas dieviškas potencialas. Nieko nereikalaujantis Dievas pagal poveikį prilygsta neegzistuojančiam Dievui. Pasaulis be Dievo, be gyvojo Dievo, kuris įsteigia moralinius įsakymus Savo vaikams valdyti ir tobulinti, taip pat yra pasaulis be aukščiausiosios tiesos ar teisingumo. Tokiame pasaulyje aukščiausia valdžia priklauso moraliniam reliatyvizmui.

Reliatyvizmas reiškia, kad žmogus pats sau yra aukščiausia valdžia. Žinoma, tokiai filosofijai pritaria ne tik tie, kurie neigia Dievą. Kai kurie tikintys Dievą vis dar mano, kad jie patys, asmeniškai, gali nuspręsti, kas yra teisinga, o kas ne. Vienas jaunas suaugęs žmogus išsireiškė taip: „Nemanau, kad galima teigti, jog induizmas, katalikų tikėjimas arba anglikonų bažnyčia yra klaidinga – viskas priklauso nuo to, kuo tiki. […] Nemanau, kad yra klaidingas ir teisingas tikėjimas.“²¹ Kitas, paklaustas apie savo religinių įsitikinimų pagrindą, atsakė: „Tikiu savimi – viskas susiveda į tai. Kaip kažkoks autoritetas gali tau primesti kuo tikėti?“²²

Tikintys, kad bet kas gali būti tiesa, teiginius apie objektyvią, nekintančią ir visuotinę tiesą traktuoja kaip prievartą: „Neturėčiau būti verčiamas tikėti kažkuo, kas man nepatinka.“ Bet tai nekeičia realybės. Piktinimasis traukos dėsniu nesustabdys nuo stataus skardžio krentančio žmogaus. Tai pasakytina ir apie amžinąjį įstatymą bei teisingumą. Laisvė pasiekiama ne priešinantis jam, o taikant jį. Tai ir yra Dievo galios esmė. Jei neegzistuotų nekintančios tiesos, tai valios laisvės dovana būtų beprasmė – niekada negalėtume numatyti savo veiksmų pasekmių. Lehis tai taip išdėstė: „Jei sakytumėte, kad nėra įstatymo, jūs taip pat sakytumėte, kad nėra nuodėmės. Jei sakytumėte, kad nėra nuodėmės, jūs taip pat sakytumėte, kad nėra teisumo. Ir jei nebūtų teisumo, nebūtų laimės. O jei nebūtų nei teisumo, nei laimės, nebūtų nei bausmės, nei nelaimės. O jei nėra viso to, nėra ir Dievo. O jei nėra Dievo, nėra nei mūsų, nei žemės; nes visa tai nebūtų sukurta – nei tai, kas veikia, nei tai, kas veikiama; todėl visa tai turėtų pranykti.“²³

Tiek laikinuose, tiek ir dvasiniuose dalykuose galimybė prisiimti asmeninę atsakomybę yra Dievo duota dovana, be kurios negalėtume realizuoti viso savo, Dievo dukrų ir sūnų, potencialo. Asmeninė atsakomybė tampa ir teise, ir pareiga, kurią turime nuolat ginti; ji yra puolama nuo pat Sukūrimo. Turime ginti atsakomybę nuo asmenų ir programų, kurie (kartais net gerų ketinimų vedini) gali mus padaryti priklausomus. Turime ją ginti ir nuo savo pačių polinkio vengti darbo, reikalingo talentams, gebėjimams ir į Kristaus panašiam charakteriui ugdyti.

Yra pasakojimas apie vieną žmogų, kuris tiesiog nenorėjo dirbti. Jis norėjo, kad juo būtų visokeriopai rūpinamasi. Jis manė, kad Bažnyčia ar valdžia, ar abi jos, privalėjo jį išlaikyti, nes jis mokėjo mokesčius ir dešimtinę. Net neturėdamas ką valgyti, jis nenorėjo dirbti ir pasirūpinti savimi. Bandžiusieji jam padėti puolė neviltin ir pasibaisėję nusprendė taip: jei jis nė piršto nepajudina, kad save išlaikytų, nuvešime jį į kapines ir paliksime ten mirti. Pakeliui į kapines vienas vyriškas tarė: „Negalime taip daryti. Turiu keletą kukurūzų burbuolių, atiduosiu jas jam.“

Apie tai jie pasakė tam žmogui, o šis paklausė: „Ar burbuolės nuluptos?“

Jie atsakė: „Ne.“

„Tada vežkite mane toliau“, – tarė jis.

Tai Dievo valia, kad būtume laisvi vyrai ir moterys, galintys realizuoti visą savo potencialą tiek laikinuose, tiek ir dvasiniuose dalykuose; kad būtume laisvi nuo žeminančių skurdo pančių ir nuodėmės vergijos, kad mėgautumės savigarba ir nepriklausomybe, kad būtume visokeriopai pasiruošę prie Jo prisijungti Jo celestialinėje karalystėje.

Neturiu jokių iliuzijų, kad visa tai galime pasiekti vien savo pastangomis, be Jo labai svarios ir nuolatinės pagalbos. „Žinome, kad esame išgelbėjami malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime.“²⁴ Ir mums nereikia pirma pasiekti kažkokį minimalų gerumo lygį, kad Dievas po to galėtų padėti, – dievišką pagalbą galime gauti kiekvieną kiekvienos dienos valandą, kad ir kur būtume paklusnumo kelyje. Tačiau žinau, kad prieš trokšdami Jo pagalbos, privalome stengtis, atgailauti ir pasirinkti Dievą, kad Jis mūsų gyvenime galėtų veikti remdamasis teisingumu ir moraline laisve. Aš tiesiog meldžiu prisiimti atsakomybę ir pradėti darbuotis – taip Dievas galės kažkuo mums padėti.

Liudiju, kad Dievas Tėvas yra gyvas, kad Jo Sūnus Jėzus Kristus yra mūsų Išpirkėjas ir kad kartu su mumis yra Šventoji Dvasia. Neabejotina, kad Jie trokšta mums padėti, o Jų galimybės tai daryti yra beribės. Pabuskime ir kelkimės iš dulkių, kad „Amžinojo Tėvo sandoros, kurias Jis sudarė [su mumis], […] [būtų] įvykdytos.“²⁵ Jėzaus Kristaus vardu, amen.