2010–2019
Kodėl santuoka, kodėl šeima?
2015 m. balandis


Kodėl santuoka, kodėl šeima?

Šeima, paremta vyro ir moters santuoka, sukuria tinkamiausią aplinką Dievo planui tarpti.

Virš didžiųjų vakarinių garsiojo Vestminsterio vienuolyno Londone, Anglijoje, durų stovi dešimties 20-ojo amžiaus krisčionių kankinių skulptūros. Viena iš jų yra 1906 m. gimusio talentingo vokiečių teologo Dytricho Bonhoferio statula.1 Bonhioferis viešai kritikavo nacių diktatą ir jų elgesį su žydais bei kitais žmonėmis. Už aktyvų priešinimąsi jis buvo įkalintas ir galiausiai nužudytas koncentracijos stovykloje. Bonhioferis daug rašė. Vieni žinomiausių jo veikalų yra laiškai, kuriuos užjaučiantys sargybiniai padėjo jam slapta išgabenti iš kalėjimo, vėliau išspausdinti kaip Laiškai ir užrašai iš nelaisvės.

Vienas iš tų laiškų buvo parašytas dukterėčiai prieš jos vestuves. Jame buvo tokios svarbios pastabos: „Santuoka yra daugiau negu jūsų meilė vienas kitam. Mylėdami vienas kitą judu matote pasaulyje vien tik pačius save, o santuokoje judu esate giminių, kurias Dievas savo garbei pakviečia ir leidžia išnykti bei pašaukia į savo karalystę, grandinės grandis; mylėdami vienas kitą jūs matote tik savosios laimės dangų, o per santuoką jūs esate įtraukiami su atsakomybe į žmonių pasaulį ir bendriją; jūsų meilė priklauso tik judviem ir asmeniškai, o santuoka yra tai, kas aukščiau asmeniško, ji yra būklė, tarnyba. Kaip karūna, o ne siekis valdyti, daro karalių, taip santuoka, o ne judviejų meilė vienas kitam, jus daro pora prieš Dievą ir žmones. […] Meilė ateina iš jūsų pačių, o santuoka – iš aukščiau, iš Dievo.“2

Kaip santuoka tarp vyro ir moters viršija jų meilę vieno kitam bei jų laimę ir tampa atsakomybe pasauliui ir žmonijai? Kaip ji kyla „iš aukščiau, iš Dievo“? Kad tai suprastume, turime grįžti į pradžią.

Pranašai atskleidė, kad pirma egzistavome kaip sąmonės ir kad Dievas mums suteikė formą, arba dvasinius kūnus. Taip tapome Jo vaikais – dangiškų gimdytojų sūnumis ir dukromis.3 Kai tame ikimirtingajame dvasių gyvenime atėjo laikas įgyvendinti Jo troškimą, kad mes „galėtume turėti privilegiją tobulėti iki Jo lygio“,4 mūsų Dangiškasis Tėvas paruošė tai įgalinantį planą. Raštuose jis turi daugybę pavadinimų, tarp kurių yra „išgelbėjimo planas“,5 „didis laimės planas“,6 ir „išpirkimo planas“7. Du pagrindiniai to plano tikslai Abraomui buvo paaiškinti taip:

„Ir tarp jų stovėjo vienas, panašus į Dievą, ir šis tarė esantiems su juo: Mes nusileisime žemyn, nes ten yra erdvė, ir paimsime tų dalelių, ir padarysime žemę, ant kurios [šios dvasios] gyvens;

ir tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys.

Ir tiems, kurie išlaikys savo pirmąją būseną, bus pridėta; […] ir tiems, kurie išlaikys savo antrąją būseną, bus pridėta šlovė ant jų galvų per amžių amžius.“8

Mūsų Dangiškojo Tėvo dėka mes jau tapome dvasinėmis esybėmis. Dabar Jis siūlė kelią, kaip užbaigti arba ištobulinti tą esybę. Kad pasiektume būseną ir šlovę, kuria mėgaujasi pats Dievas, būtina pridėti ir fizinę dalį. Tiems, kurie būdami su Dievu ikimirtingajame dvasių pasaulyje sutikome dalyvauti Jo plane, arba, kitaip sakant, „išlaikėme savo pirmąją būseną“, – mums ateinant į žemę, kurią Jis mums sukūrė, buvo pridėtas fizinis kūnas.

Jeigu žemiškojo išbandymo metu pasirinktume „dary[ti] viską, ką Viešpats, [mūsų] Dievas, [mums] įsakys“, tai išlaikytume savo „antrąją būseną“. Tai reiškia, kad savo pasirinkimais parodytume Dievui (ir sau) pasiryžimą ir pajėgumą laikytis Jo celestialinio įstatymo, nebūdami Jo akivaizdoje ir būdami fiziniame kūne, su visomis jo galiomis, potraukiais ir aistromis. Ar galėtume pažaboti kūną, kad jis taptų dvasios įrankiu, o ne jos šeimininku? Ar mums laike ir amžinybėje galėtų būti patikėta dieviška galia, įskaitant galią kurti gyvybę? Ar galėtume asmeniškai nugalėti blogį? Tiems, kurie tai padarytų, būtų „pridėta šlovė ant jų galvų per amžių amžius“ – labai svarbus tos šlovės momentas turėti prikeltą, nemirtingą ir pašlovintą fizinį kūną.9 Tad nenuostabu, kad, išgirdę apie tuos didingus pažadus ir galimybes, „šaukė[me] iš džiaugsmo“10.

Kad tas planas pasisektų, reikia bent keturių sąlygų:

Pirma sąlyga buvo žemės, kaip mūsų gyvenamosios vietos, sukūrimas. Kad ir kokios būtų sukūrimo proceso smulkmenos, žinome, kad jis nevyko savaime, bet jam vadovavo Dievas Tėvas, o įgyvendino Jėzus Kristus – „visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“11.

Antra yra mirtingumo būsena. Adomas ir Ieva atstovavo visiems, kurie pasirinko dalyvauti Tėvo didžiajame laimės plane.12 Jų nuopuolis sukūrė reikiamas sąlygas mūsų fiziniam gimimui, mirtingajam gyvenimui ir mokymuisi, kai nematome Dievo. Kartu su nuopuoliu atėjo gėrio ir blogio supratimas ir Dievo duota galia rinktis.13 Galiausiai nuopuolis atnešė fizinę mirtį, kurios reikėjo, kad mūsų mirtingasis gyvenimas būtų laikinas, kad per amžius negyventume savo nuodėmėse.14

Trečia – išpirkimas iš nuopuolio. Matome mirties vaidmenį mūsų Dangiškojo Tėvo plane, bet tas planas būtų tuščias, jeigu nebūtų būdo, kaip galiausiai nugalėti tiek fizinę, tiek dvasinę mirtis. Todėl Išpirkėjas, Dievo Viengimis Sūnus Jėzus Kristus, kentėjo ir mirė, kad apmokėtų Adomo ir Ievos nusižengimą, taip visiems parūpindamas prisikėlimą ir nemirtingumą. Ir kadangi nė vienas iš mūsų nebus tobulai ir nuosekliai paklusnūs Evangelijos įstatymui, Jo apmokėjimas, jeigu atgailaujame, taip pat išperka mus iš mūsų nuodėmių. Dėl Gelbėtojo apmokančios malonės suteikto nuodėmių atleidimo ir sielos pašventinimo galime dvasiškai užgimti ir susitaikyti su Dievu. Mūsų dvasinė mirtis – mūsų išsiskyrimas su Dievu – baigsis.15

Ketvirta ir paskutinė sąlyga yra mūsų fizinio gimimo ir vėlesnio dvasinio užgimimo į Dievo karalystę aplinka. Kad Jo darbas pasisektų ir mes būtume išaukštinti kartu su Juo,16 Dievas nustatė, kad vyrai ir moterys tuoktųsi ir gimdytų vaikus, tokiu būdu kartu su Dievu kurtų fizinius kūnus, kurie yra išbandymo mirtingame gyvenime pagrindas ir būtini siekiant amžinos šlovės kartu su Juo. Jis taip pat nustatė, kad gimdytojai kurtų šeimas ir augintų savo vaikus šviesoje ir tiesoje,17 vesdami juos link vilties Kristuje. Tėvas mums įsako:

„Gausiai mok[yk] to savo vaikus, sakydamas:

[…] Kadangi jūs buvote pagimdyti į pasaulį per vandenį ir kraują, ir dvasią, kuriuos aš padariau, ir taip iš dulkių tapote gyva siela, lygiai taip jūs turite užgimti iš naujo į dangaus karalystę iš vandens ir [Šventosios] Dvasios ir būti apvalyti krauju, būtent mano Viengimio krauju; kad būtumėte pašventinti nuo visos nuodėmės ir mėgautumėtės amžinojo gyvenimo žodžiais šiame pasaulyje ir amžinuoju gyvenimu ateinančiame pasaulyje, būtent nemirtingąja šlove.“18

Žinant, kodėl išvykome iš mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdos ir ko reikia, kad sugrįžtume ir būtume išaukštinti su Juo, pasidaro labai aišku, kad, kalbant apie mūsų laiką žemėje, nėra nieko svarbesnio už fizinį gimimą ir dvasinį atgimimą, šias dvi amžinojo gyvenimo sąlygas. Ir, Dytricho Bonhoferio žodžiais, ši santuokos „tarnyba“, „per santuoką […] įtraukia[nti] su atsakomybe į žmonių pasaulį ir bendriją“, reiškia tą dievišką paskyrimą „iš aukščiau, iš Dievo“. „Ta „giminių […] grandinės grandis“ čia ir anapus – dangaus tvarka.

Šeima, paremta vyro ir moters santuoka, sukuria tinkamiausią aplinką Dievo planui tarpti – aplinką, kurios reikės iš Dievo ateinantiems tyriems ir nekaltiems vaikams gimti, mokytis ir ruoštis, kad patirtų sėkmingą mirtingą gyvenimą ir amžiną gyvenimą ateinančiame pasaulyje. Kad galėtų išlikti ir klestėti visuomenės, būtina tokia santuoka paremtų šeimų kritinė masė. Todėl bendruomenės ir tautos skatino ir saugojo santuoką ir šeimą kaip privilegijuotas organizacijas. Jos niekada nebuvo siejamos vien tik su suaugusiųjų meile ir laime.

Socialinių mokslų argumentai dėl santuokos ir šeimų, vadovaujamų susituokusių vyro ir moters, yra įtikinantys.19 Todėl mes „įspėjame, kad šeimos ardymas atneš asmenims, bendruomenėms ir tautoms dideles nelaimes, išpranašautas senovės ir šiuolaikinių pranašų“20. Tačiau mūsų tvirtinimai apie santuokos ir šeimos vaidmenį nesiremia socialiniais mokslais, bet remiasi tiesa, kad jas sukūrė Dievas. Tai Jis pradžioje sukūrė Adomą ir Ievą pagal Savo atvaizdą, vyrą ir moterį, ir sujungė juos kaip vyrą ir žmoną, kad taptų „vienu kūnu“ ir daugintųsi bei pripildytų žemę.21 Kiekvienas asmuo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, bet vyrą ir moterį suvienijančios santuokos sąjungoje mes matome kone pačią išsamiausią mūsų – vyro ir moters – sukūrimo pagal Dievo atvaizdą prasmę. Nei mes, nei bet kuris mirtingasis negali pakeisti tos dieviškos santuokos tvarkos. Ji nėra žmonių išradimas. Tokia santuoka iš tiesų yra „iš aukščiau, iš Dievo“ ir yra laimės plano dalis, kaip ir žmonijos nuopuolis bei Apmokėjimas.

Ikimirtingajame pasaulyje Liuciferis maištavo prieš Dievą ir Jo planą; ir jo priešiškumas tik stiprėja. Jis kovoja, kad trukdytų santuokai ir šeimos kūrimui, o kur yra sudarytos santuokos ir sukurtos šeimos, jis daro viską, ką gali, kad jas sugriautų. Jis puola visus šventus žmogaus lyties aspektus, begale amoralių minčių ir veiksmų išplėšdamas ją iš santuokos konteksto. Jis siekia įtikinti vyrus ir moteris, kad galima ignoruoti arba atsisakyti santuokos ir šeimos prioritetų, arba bent padaryti juos mažiau svarbius už karjerą, kitus pasiekimus ir saviraiškos bei asmeninės nepriklausomybės siekimą. Tikrai priešininkas yra patenkintas, kada tėvai neskuba mokyti ir ugdyti savo vaikų, kad jie tikėtų Kristų ir vėl dvasiškai užgimtų. Broliai ir seserys yra daug gerų dalykų, daug svarbių, bet tik keli yra esminiai.

Skelbdami pagrindines, su santuoka ir šeima susijusias tiesas, nemenkiname ir neignoruojame pasiaukojimo ir sėkmės tų, kuriems toks idealas dabar nepasiekiamas. Kai kurie iš jūsų nepatiriate santuokos palaiminimų dėl tokių priežasčių kaip galimybių trūkumas, potraukis tai pačiai lyčiai, fizinės ar protinės negalios arba tiesiog baimė, kad nepasiseks, kuri bent trumpam užgožia tikėjimą. Arba jūs buvote susituokę, bet ta santuoka iširo ir jums tenka vieniems rūpintis tuo, ką vos gali padaryti du. Kai kurie iš jūsų susituokę negalite turėti vaikų, nepaisant didžiulio troškimo ir maldavimų.

Bet ir tokiais atvejais kiekvienas turi dovanų, kiekvienas turi talentų, kiekvienas gali prisidėti prie dieviško plano įgyvendinimo kiekvienoje kartoje. Daug to, kas gera, kas yra būtina, – netgi kartais viskas, kas dabar būtina, – gali būti pasiekta ir netobulomis aplinkybėmis. Daugelis iš jūsų darote viską, ką galite. Ir kada jūs, kuriems tenka nešti sunkiausias naštas šiame gyvenime, ginate Dievo planą, skirtą Jo vaikams išaukštinti, mes esame pasiruošę jus palaikyti. Nedvejodami liudijame, kad Jėzaus Kristaus Apmokėjimas numatė ir galiausiai kompensuos visas netektis tų, kurie atsigręš į Jį. Nė vienam nėra lemta gauti mažiau negu visa, ką turi Tėvas paruošęs Savo vaikams.

Viena jauna mama neseniai atskleidė man savo nerimą dėl to, kad jaučiasi neatitinkanti šio aukščiausio pašaukimo. Jaučiau, kad jai rūpinčios problemos buvo mažos ir jai nereikėjo nerimauti; ji puikiai tvarkėsi. Tačiau žinojau, kad ji tiesiog norėjo įtikti Dievui ir gerbti Jo pasitikėjimą. Ištariau raminančius žodžius ir širdyje meldžiau, kad Dievas, jos Dangiškasis Tėvas, palaikytų ją Savo meile ir parodytų Savo pritarimą, nes ji dirba Jo darbą.

To meldžiu ir mums visiems šiandien. Kad kiekvienas rastume pritarimą Jo akyse. Tegu santuokos klesti ir šeimos tarpsta, ir nepaisant to, ar mums tenka patirti tų palaiminimų pilnatvę mirtingajame gyvenime, ar ne, tegu Viešpaties malonė atneša laimę dabar ir tikėjimą, kad palaimos neišvengiamai ateis. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Išnašos

  1. Žr. Kevin Rudd, “Faith in Politics,” The Monthly, Oct. 2006, themonthly.com.au/monthly-essays-kevin-rudd-faith-politics--300.

  2. Dytrichas Bonhoferis, Laiškai ir užrašai iš nelaisvės, Vilnius : Dialogo kultūros institutas, [2007] (Kaunas : Spindulys), 199 p.

  3. Pavyzdžiui, žr. Psalmyno 82:6; Apaštalų darbų 17:29; Hebrajams 12:9; Doktrinos ir Sandorų 93:29, 33; Mozės 6:51; Abraomo 3:22. Pranašas Džozefas Smitas pateikė tokį paaiškinimą: „Pagrindiniai žmogaus principai patys savaime egzistuoja su Dievu. Pats Dievas, būdamas dvasių [arba sąmonių] ir šlovės aplinkoje, kadangi buvo sąmoningesnis, matė, jog dera įvesti įstatymus, pagal kuriuos likusieji turėtų privilegiją tobulėti iki Jo lygio. […] Jis turi galią įvesti įstatymus mokyti silpnesnes sąmones, kad jos galėtų žengti su Juo išaukštinimo keliu“ (Bažnyčios Prezidentų mokymai. Džozefas Smitas, p. 202).

  4. Bažnyčios Prezidentų mokymai. Džozefas Smitas, p. 202.

  5. Almos 24:14.

  6. Almos 42:8.

  7. Almos 12:25; taip pat žr. 26–33 eil.

  8. Abraomo 3:24–26.

  9. Pranašas Džozefas Smitas taip apibendrino: „Pagal Dievo planą, sumanytą dar prieš pasaulio įkūrimą, mes turime paimti kūno palapines, idant per ištikimybę nugalėtume ir dėl to pasiektume prisikėlimą iš mirusiųjų, taip gaudami šlovę, garbę, galią ir viešpatystę.“ Pranašas taip pat pareiškė: „Mes atėjome į šią žemę, kad gautume kūną ir pristatytume jį tyrą priešais Dievą celestialinėje karalystėje. Didysis laimės principas neatsiejamai susijęs su kūno turėjimu. Velnias neturi kūno, ir tai yra jo bausmė. Jis patenkintas, kai jam pavyksta užvaldyti žmogaus kūną. Gelbėtojo išvarytas jis prašė leisti įeiti į kiaulių kaimenę. Tai rodo, kad jis verčiau gyventų kiaulės kūne, nei liktų visai be jo. Visos kūną turinčios esybės, turi galią toms, kurios jo neturi“ (Bažnyčios Prezidentų mokymai. Džozefas Smitas, p. 203.)

  10. Jobo 38:7.

  11. Jono 1:3; taip pat žr. Doktrinos ir Sandorų 76:23–24.

  12. Žr. 1 Korintiečiams 15:21–22; 2 Nefio 2:25.

  13. Žr. 2 Nefio 2:15–18; Almos 12:24; Doktrinos ir Sandorų 29:39; Mozės 4:3. Džozefas Smitas sakė: „Visi žmonės turi teisę į valios laisvę, nes taip skirta Dievo. Jis suteikė žmonėms moralinę laisvę ir galią pasirinkti gera arba pikta; siekti to, kas gera, einant šventumo keliu šiame gyvenime, kuris teikia dvasios ramybę ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje čia bei džiaugsmo ir laimės pilnatvę Jo dešinėje po šio gyvenimo; arba eiti blogio keliu, darant nuodėmes ir maištaujant prieš Dievą ir tuo užsitraukiant pasmerkimą savo sielai šiame pasaulyje ir amžinąjį pralaimėjimą ateinančiame pasaulyje.“ Pranašas taip pat pabrėžė: „Šėtonas negali sugundyti mus savo vilionėmis, jei savo širdyje nesutiksime ir nepasiduosime. Esame taip sukurti, kad galime pasipriešinti velniui; jei nebūtume taip sukurti, nebūtume laisvi rinktis“ (Bažnyčios Pranašų mokymai. Džozefas Smitas, p. 205.)

  14. Žr. Pradžios 3:22–24; Almos 42:2–6; Mozės 4:28–31.

  15. Netgi neatgailaujantieji yra išperkami iš dvasinės mirties per Apmokėjimą ta prasme, kad jie sugrįžta Dievo akivaizdon paskutiniajam teismui (žr. Helamano 14:17; 3 Nefio 27:14–15).

  16. Bažnyčios Prezidentų mokymai. Džozefas Smitas, p. 202.

  17. Žr. Doktrinos ir Sandorų 93:36–40.

  18. Mozės 6:58–59.

  19. Žmonės gali būti vieni kitiems ištikimi nebūdami santuokoje ir kartais gana sėkmingai vaikai gali gimti ir būti auginami ne santuokoje, kurioje yra abu gimdytojai. Bet daugelyje atvejų įrodymai, kad šeimose, kurioms vadovauja susituokę vyras ir moteris, vaikai patiria didesnę socialinę naudą ir palyginti pranašesnę įtaką, yra svarūs. Kita vertus, socialiniai ir ekonominiai kaštai to, ką vienas komentatorius pavadino „visuotiniu bėgimu nuo šeimos“, stipriai slegia visuomenę. Nikolas Eberstadas taip apibendrina šeimų ir vaikų gimstamumo mažėjimą ir šeimų be tėvo bei ištuokų skaičiaus augimą pasaulio mastu: „Jau dabar yra pakankamai akivaizdi bėgimo nuo šeimos žalinga įtaka tokiam skaičiui vaikų, kurį vargu ar galima pavadinti nereikšmingu. O taip pat akivaizdus žalingas ištuokų ir vaikų gimstamumo ne santuokoje poveikis, gilinantis pajamų skirtumus ir gerovės lygių atotrūkį visuomenėje bendrai, bet ypač vaikams. Taip, vaikai geba prisitaikyti ir pan. Tačiau bėgimas nuo šeimos, be abejo, labiausiai paveikia pažeidžiamus jaunus žmones. Tas pats bėgimas taip pat sukelia nepataisomų pasekmių pažeidžiamiems senyvo amžiaus žmonėms. (Žr. “The Global Flight from the Family,” Wall Street Journal, Feb. 21, 2015, wsj.com/articles/nicholas-eberstadt-the-global-flight-from-the-family-1424476179.)

  20. „Šeima. Pareiškimas pasauliui“, Liahona, 2010 m. lapkričio mėn.

  21. Žr. Pradžios 1:26–28; 2:7, 18, 21–24; 3:20; Mozės 2:26–28; 3:7–8, 18, 20–24; 4:26.