Prašymas seserims
Vyresnysis Raselas M. Nelsonas
Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas
Mums reikia jūsų stiprybės, atsivertimo, įsitikinimo, jūsų sugebėjimo vadovauti, išminties ir jūsų balsų.
Brangūs vyresnieji Resbandai, Styvensonai ir Renlandai, mes, jūsų broliai, sveikiname jus Dvylikos Apaštalų Kvorume. Dėkojame Dievui už apreiškimus, kuriuos Jis siunčia savo pranašui, prezidentui Tomui S. Monsonui.
Broliai ir seserys, kai prieš šešis mėnesius susitikome visuotinėje konferencijoje, niekas nesitikėjo būsimų permainų, sujaudinsiančių Bažnyčią iki pat širdies gelmių. Vyresnysis L. Tomas Peris pasakė galingą kalbą apie nepakeičiamą santuokos ir šeimos vaidmenį Viešpaties plane. Buvome priblokšti, kai vos po kelių dienų sužinojome, kad vėžys greitai jį paims iš mūsų.
Nors prezidento Boido K. Pakerio sveikata silpo, jis ir toliau narsiai vykdė Viešpaties darbą. Praėjusį balandį jis buvo silpnas, bet apsisprendęs liudyti iki paskutinio atokvėpio. Tada, praėjus 34 dienoms po vyresniojo Perio mirties, per uždangą žengė ir prezidentas Pakeris.
Per praeitą visuotinę konferenciją pasigedome vyresniojo Ričardo G. Skoto, bet prisiminėme jo daugybėje ankstesnių konferencijų išsakytą galingą liudijimą apie Jėzų Kristų. Praėjus vos 12 dienų, vyresnysis Skotas buvo pašauktas namo ir grįžo pas savo mylimąją Žanin.
Turėjau privilegiją būti su visais šiais broliais paskutinėmis jų gyvenimo dienomis, taip pat su artimiausiais prezidento Pakerio ir vyresniojo Skoto šeimų nariais prieš pat šių vyresniųjų mirtį. Man buvo sunku patikėti, kad šių trijų itin brangių draugų, šių didingų Viešpaties tarnų nebėra. Ilgiuosi jų labiau, nei galiu apsakyti.
Apmąstant šiuos netikėtus pokyčius, ilgam pasiliko vienas prisiminimas – tai, ką pamačiau stebėdamas jų likusias žmonas. Atmintyje įsirėžė romūs vaizdai su seserimi Dona Smit Paker ir seserimi Barbara Deiton Peri šalia jų vyrų lovų – abi šios moterys buvo kupinos meilės, tiesos ir tyro tikėjimo.
Kai sesuo Paker sėdėjo šalia savo vyro jo paskutinėmis valandomis, ji skleidė sunkiai suvokiamą ramybę.1 Nors ir suprato, kad su ja beveik 70 metų buvęs mylimas bendražygis greitai iškeliaus, ji demonstravo tikėjimo kupinos moters ramybę. Ji atrodė angeliška, kaip ir šioje nuotraukoje, padarytoje Jutoje pašventinant Brigam Sičio šventyklą.
Mačiau seserį Peri skleidžiančią tokią pačią meilę ir tikėjimą. Jos pasišventimas vyrui ir Viešpačiui buvo akivaizdus ir mane stipriai sujaudino.
Paskutinėmis jų vyrų gyvenimo valandomis ir iki pat šios dienos šios stiprios moterys demonstravo tokią stiprybę ir drąsą, kokia yra būdinga sandorų besilaikančioms moterims.2 Būtų neįmanoma pamatuoti, kokią įtaką ne vien tik šeimoms, bet taip pat ir Viešpaties Bažnyčiai, daro tokios moterys būdamos žmonos, motinos ir senelės, seserys, tetos, mokytojos ir vadovės, o ypač – būdamos tikėjimo pavyzdžiai ir atsidavusios jo gynėjos.3
Taip buvo kiekvienu Evangelijos laikotarpiu nuo pat Adomo ir Ievos laikų. Tačiau šio laikotarpio moterys skiriasi nuo visų kitų laikotarpių moterų, nes šis Evangelijos laikotarpis skiriasi nuo kitų.4 Tas skirtumas suteikia ir privilegijų, ir atsakomybių.
Prieš trisdešimt šešerius metus, 1979-aisiais, prezidentas Spenseris V. Kimbolas išsakė svarbią pranašystę apie būsimą sandorų besilaikančių moterų poveikį Viešpaties bažnyčios ateičiai. Jis pranašavo: „Didžioji dalis būsimo didelio Bažnyčios augimo paskutinėmis dienomis vyks dėl to, kad daugybė dorų pasaulio moterų […] bus atvestos į bažnyčią. Tai vyks, nes Bažnyčios moterys yra teisios ir gyvenime geba išreikšti save, ir todėl, kad Bažnyčios moterys gerąja prasme pastebimai skiriasi nuo pasaulio moterų.“5
Mano brangios seserys, mūsų svarbiausios šių paskutinių laikų bendražygės, diena, kurią numatė prezidentas Kimbolas, jau išaušo. Jūs esate tos moterys, kurias jis matė! Jūsų dorovė, šviesa, meilė, išmintis, drąsa, principingumas, tikėjimas ir gyvenimo teisumas pritrauks neįsivaizduojamą kiekį gerų pasaulio moterų drauge su jų šeimomis!6
Mums, jūsų broliams, reikia jūsų stiprybės, atsivertimo, įsitikinimo, jūsų sugebėjimo vadovauti, išminties ir jūsų balsų. Dievo karalystė nebus ir negali būti pilna be šventas sandoras sudarančių ir jų besilaikančių moterų, galinčių kalbėti su Dievo galia ir įgaliojimu!7
Prezidentas Pakeris pareiškė:
„Mums reikia organizuotumu pasižyminčių ir organizuoti gebančių moterų. Mums reikia moterų su valdymo sugebėjimais, galinčių planuoti, nukreipti ir valdyti, moterų, galinčių mokyti, moterų, galinčių sakyti kalbas. […]
Mums reikia moterų su įžvalgumo dovana, matančių pasaulio tendencijas ir atskiriančių, kurios iš jų, kad ir kokios būtų populiarios, yra bevertės arba pavojingos.“8
Leiskite man šiandien pridėti, kad mums reikia moterų, kurių dėka vyks svarbūs dalykai; moterų, kurios yra drąsios moralės ir šeimos gynėjos nuodėme sergančiame pasaulyje. Mums reikia moterų, pasišventusių Dievo vaikų vedimui sandorų keliu link išaukštinimo; moterų, žinančių, kaip gauti asmeninius apreiškimus, suprantančių šventyklos endaumentų galią ir teikiamą ramybę, žinančių, kaip pasitelkti dangaus galias saugoti ir stiprinti vaikus ir šeimas, moterų, kurios drąsiai moko.
Visą gyvenimą buvau laiminamas tokių moterų. Šį pasaulį jau palikusi mano žmona Dansil buvo tokia. Visada būsiu dėkingas už gyvenimą keičiančią įtaką, kurią ji man darė visose mano gyvenimo srityse, net pradedant daryti atviras širdies operacijas.
Prieš penkiasdešimt aštuonerius metus manęs paprašė atlikti operaciją mažai, įgimta širdies liga sunkiai sergančiai mergaitei. Prieš tai panašios būklės mirė jos vyresnis brolis. Jos tėvai maldavo pagalbos. Nebuvau nusiteikęs optimistiškai dėl rezultato, bet pasižadėjau gelbėdamas jos gyvybę padaryti viską, ką tik galiu. Nepaisant visų mano pastangų, tas vaikas mirė. Vėliau tie patys tėvai pas mane atvežė kitą, vos 16 mėnesių amžiaus dukrelę, taip pat gimusią su širdies yda. Vėlgi, jų prašomas, atlikau operaciją. Tas vaikas taip pat mirė. Ši trečioji vienos šeimos netektis mane visiškai palaužė.
Namo grįžau ištiktas sielvarto. Parpuoliau ant svetainės grindų ir visą naktį raudojau. Dansil buvo šalia ir klausėsi, kaip aš vis kartojau, kad niekada daugiau neoperuosiu širdies. Tada, maždaug 5 valandą ryto Dansil pažvelgė į mane mylinčiu žvilgsniu ir paklausė: „Ar baigei verkti? Dabar eik apsirenk. Grįžk į laboratoriją. Grįžk į darbą! Privalai sužinoti daugiau. Jei dabar sustosi, kitiems teks skausmingai patirti tai, ką tu jau patyrei.“
O, kaip man reikėjo žmonos įžvalgumo, tvirtumo ir meilės! Grįžau į darbą ir toliau mokiausi. Jei ne įkvėptas Dansil raginimas, nebūčiau siekęs daryti atviras širdies operacijas ir nebūčiau pasiruošęs 1972 metais atlikti širdies operaciją, išgelbėjusią gyvybę prezidentui Spenseriui V. Kimbolui.9
Seserys, ar suvokiate jūsų įtakos vertę ir apimtį, kai išsakote tai, kas Dvasiai vadovaujant ateina į jūsų širdis ir protus? Puikus kuolo prezidentas papasakojo man apie kuolo tarybos susirinkimą, kuriame jie sprendė sunkią problemą. Staiga jis suprato, kad dar nekalbėjo kuolo Pradinukų organizacijos prezidentė, taigi jis paklausė, ar ji turi ką pasakyti. „Iš tiesų, turiu,“ – pasakė ji ir tada išsakė savo mintis, pakeitusias visą susirinkimo eigą. Kuolo prezidentas tęsė: „Jai kalbant Dvasia man paliudijo, kad ji tapo apreiškimo, kurio siekė visa taryba, balsu.“
Mano brangios seserys, kad ir koks būtų jūsų pašaukimas, kad ir kokios būtų aplinkybės, mums reikia jūsų minčių, įžvalgų ir jūsų įkvėpimo. Reikia, kad kalbėtumėte ir išsakytumėte tai apylinkių ir kuolų tarybose. Reikia, kad kiekviena ištekėjusi sesuo darniai su vyru valdydama šeimą kalbėtų kaip „ prisidedanti ir visavertė bendradarbė”10. Susituokusios ar vienišos, jūs, seserys, iš Dievo esate gavusios išskirtinius sugebėjimus ir išskirtinę nuojautą. Mes, broliai, negalime atkartoti jūsų unikalaus poveikio.
Žinome, kad moteris buvo Dievo kūrybos viršūnė!11 Mums reikia jūsų stiprybės!
Puolimai prieš Bažnyčią, jos doktrinas ir mūsų gyvenimo būdą dažnės. Todėl mums reikia Kristaus doktriną puikiai suprantančių moterų, kurios tą supratimą pasitelks mokydamos ir padės užauginti nuodėmėms atsparią kartą.12 Mums reikia moterų, galinčių atpažinti bet kokią apgaulės formą. Mums reikia moterų, žinančių, kaip pasitelkti galią, kurią Dievas suteikia besilaikantiems sandorų, apie savo tikėjimą kalbantiems įtikinamai ir su meile. Mums reikia motinos Ievos drąsa ir įžvalga pasižyminčių moterų.
Mano brangios seserys, nieko nėra svarbiau jūsų amžinajam gyvenimui kaip jūsų asmeninis atsivertimas. Būtent atsivertusių, sandorų besilaikančių moterų – tokių, kaip mano brangi žmona Vendė, – teisus gyvenimas vis labiau išsiskirs šiame gendančiame pasaulyje ir jos gerąja prasme bus laikomos kitokiomis ir išskirtinėmis.
Taigi šiandien aš prašau savo seseris pasireikšti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje! Užimkite savo teisėtą ir reikalingą vietą namuose, visuomenėje ir Dievo karalystėje – tvirčiau nei kada nors anksčiau. Prašau jus įvykdyti prezidento Kimbolo pranašystę. Pažadu jums Jėzaus Kristaus vardu, kad tai darant Šventoji Dvasia labiau nei kada nors padidins jūsų įtaką!
Liudiju apie Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Jo išperkančios, apmokančios ir pašventinančios galios realumą. Ir kaip vienas iš Jo apaštalų dėkoju jums, mano brangios seserys, ir laiminu jus, kad pakiltumėte visu ūgiu ir pasiektumėte savo potencialą, kai ranka rankon dalyvaujame šiame šventame darbe. Kartu mes padėsime paruošti pasaulį antrajam Viešpaties atėjimui. Kaip jūsų brolis tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.