Štai tavo motina

Norėčiau kartu su jumis pasveikinti vyresnįjį Ronaldą A. Resbandą, vyresnįjį Garį E. Styvensoną ir vyresnįjį Deilą Dž. Renlandą bei jų žmonas patekus į maloniausią draugiją, kokią tik jie gali įsivaizduoti.

Pranašaudamas apie Gelbėtojo Apmokėjimą Izaijas rašė: „Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus.“¹ Didingas pastarųjų laikų regėjimas pabrėžė, kad Jėzus „atėjo į pasaulį, […] kad neštų pasaulio nuodėmes“². Senovės ir šiuolaikiniai Raštai liudija, kad „jis išpirko juos, ir nešė juos, ir nešiojo juos per visas senovės dienas“³. Mėgiama giesmė mums sako: „Izraeli, Dievas kalba: […] išpirkta [išvaduota] bus Jo tauta.“⁴

Prisiėmė, užsikrovė, nešiojo, išvadavo. Tai tikrai galingi įkvepiantys žodžiai apie mesiją. Juose glūdi vilties teikiantis pažadas dėl saugaus perkėlimo iš ten, kur esame, į ten, kur turime būti, tačiau negalime patekti be pagalbos. Tie žodžiai reiškia naštą, kančią, nuovargį ir labiausiai tinka apibūdinti misiją To, kuris neapsakoma kaina pakelia mus, kai nupuolame, neša mus pirmyn, kai išsenka mūsų jėgos, ir saugiai veda mus namo, kai atrodo, kad saugi vieta nepasiekiama. Jis sakė: „Mano Tėvas pasiuntė mane, kad būčiau iškeltas ant kryžiaus […], idant kaip aš buvau iškeltas […], taip žmonės būtų iškelti […].“⁵

Tačiau šiuose žodžiuose galite įžvelgti kitą žmonių siekių sritį, kurioje taip pat vartojame žodžius nešioti, gimdyti,nešti, pakelti,triūsti ir išvaduoti. Kaip Jėzus per patį Apmokėjimą sakė Jonui, taip Jis sako ir mums visiems: „Štai tavo motina!“⁶

Šiandien iš šios sakyklos pareiškiu tai, kas jau buvo sakyta, – jokia kita meilė mirtingajame gyvenime nėra tiek panaši į tyrą Jėzaus Kristaus meilę, kaip pasiaukojanti meilė, kuria pasišventusi mama myli savo vaiką. Kai kalbėdamas apie Mesiją Izaijas norėjo perteikti Jehovos meilę, jis pasitelkė motinos pasišventimo įvaizdį. Jis uždavė klausimą: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį?“ Tuo Jis norėjo pasakyti, kad nors tai absurdiška, dar absurdiškiau būtų manyti, kad mus užmirš Kristus.⁷

Tokia tvirta meilė „nepaprastai kantri ir maloni, […] neieško sau naudos, […] bet […] visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria“⁸. Labiausiai įkvepia tai, kad tokia ištikimybė „niekada nesibaigia“⁹. „Nes kalnai pasitrauks ir kalvos bus perkeltos, – sako Jehova, – bet mano maloningumas nebepasitrauks nuo tavęs.“¹⁰ Tą patį sako ir mūsų mamos.

Mat jos ne tik išnešioja mus, bet ir toliau nešioja su mumis mūsų naštas. Tai ne tik nešiojimas iki gimimo, bet visą gyvenimą trunkantis nešiojimas, kuris motinystę verčia tokiu stulbinančiu žygdarbiu. Žinoma, yra širdį veriančių išimčių, bet dauguma mamų intuityviai, instinktyviai žino, kad tai yra šventas aukščiausio lygio pasitikėjimas. To suvokimo našta mamai, ypač jaunai, gali būti labai bauginanti.

Neseniai nuostabi jauna mama man rašė: „Kaip yra, kad žmogus gali taip mylėti savo vaiką, kad dėl jo noriai aukotų didžiąją dalį savo laisvės? Kaip žemiška meilė gali būti tokia stipri, kad savo noru priimi atsakomybę, pažeidžiamumą, nerimą, širdgėlą ir vis tiek myli, nepaisydama, kad vėl patirsi tai. Kokia žemiška meilė gali leisti tau pajusti, kad, gimus vaikui, tavo gyvenimas niekada nepriklausys tau? Motinos meilė turi būti dieviška. Tam nėra kito paaiškinimo. Tai, ką mamos daro, yra esminė Kristaus darbo dalis. Vien to pakanka pasakyti, kad tokios meilės poveikis svyruos tarp nepakeliamo ir nežemiško ir nesiliaus tol, kol saugiai išgelbėjusios visus iki paskutinio vaiko žemėje, galėsime su Jėzumi ištarti: „[Tėve!] Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdama darbą, kurį buvai man davęs nuveikti.“¹¹

Turint omenyje šio laiško poetiškumą, leiskite man pasidalinti trimis patyrimais, atspindinčiais didingą motinų įtaką, kurią mačiau per kelias pastarąsias savo tarnystės savaites.

Pirmasis yra įspėjamojo pobūdžio, primenantis mums, kad ne visos motinų pastangos baigiasi kaip pasakose, bent jau ne taip greitai. Toks priminimas pagrįstas mano pokalbiu su mylimu draugu, kurį pažįstu jau daugiau nei 50 metų. Jis gulėjo mirties patale, palikęs Bažnyčią, kurią širdyje žinojo esant teisingą. Kad ir kaip stengiausi jį paguosti, regis, nesugebėjau jo nuraminti. Galiausiai jis atvėrė man savo širdį: „Džefai, – tarė jis, – nors veria širdį pagalvojus, kad turėsiu stoti prieš Dievą, bet nepakeliama yra mintis, kad stovėsiu prieš savo mamą. Evangelija ir vaikai jai buvo viskas. Žinau, kad sudaužiau jai širdį, o tai daužo manąją.“

Esu visiškai tikras, kad jam mirus jo mama pasitiko mano draugą su ištiestomis mylinčiomis rankomis; taip elgiasi tėvai. Bet įspėjanti šios istorijos dalis yra ta, kad vaikas gali sudaužyti savo motinos širdį. Čia taip pat matome sugretinimą su tuo, kas dieviška. Neturėčiau mums priminti, kad Jėzus mirė plyšus širdžiai, pervargęs ir išsekęs nuo pasaulio nuodėmių naštos. Taigi pagundos akimirkomis prisiminkime žodžius „štai tavo motina“, savo Gelbėtoją ir nenuliūdinkime jų nusidėdami.

Antras patyrimas vaikino, kuris būdamas vertas atvyko į misiją, tačiau jos nebaigęs pasirinko grįžti namo dėl potraukio tai pačiai lyčiai ir dėl to jį kankinusios psichologinės traumos. Jis tebebuvo vertas, tačiau jo tikėjimas buvo kritiško lygio, jo emocinė našta kaip niekada išaugo ir jį kamavo vis gilesnis dvasinis skausmas. Jis jautėsi tai įžeistas, tai sutrikęs, tai piktas, tai atstumtas.

Jo misijos prezidentas, jo kuolo prezidentas ir jo vyskupas stengdamiesi jam padėti praleido nesuskaičiuojamas valandas jo ieškodami, verkdami ir jį laimindami. Bet jo žaizdos buvo tokios asmeniškos, kad kai kurios iš jų jiems liko nepasiekiamos. Šioje istorijoje mylintis tėvas visa siela stengėsi padėti savo vaikui, bet dėl labai reiklių jo darbo aplinkybių, dažnai ilgas, tamsias sielos naktis šiam vaikinui tekdavo praleisti vien su savo mama. Dieną ir naktį, iš pradžių savaites, o po to mėnesius, kurie virto metais, jie drauge ieškojo dvasinio gydymo. Kartėlio (daugiausia jo, bet kartais ir jos) ir nesiliaujančios baimės (daugiausia jos, bet kartais ir jo) akimirkomis ji liudijo savo sūnui apie Dievo galią, Jo Bažnyčią, bet ypač apie Jo meilę šiam vaikui. Tuo pat metu ji liudijo ir apie savo nepalenkiamą, nemirštančią meilę jam. Kad sujungtų tuos du svarbiausius savo egzistencijos ramsčius – Jėzaus Kristaus Evangeliją ir savo šeimą – ji nuolat išliedavo savo sielą maldoje. Ji pasninkaudavo ir verkdavo, verkdavo ir pasninkaudavo, o tada klausydavo ir klausydavo, kaip sūnus vis pasakodavo apie savo plyštančią širdį. Taip ji nešiojo jį vėl – tik šį kartą ne devynis mėnesius. Šį kartą jai atrodė, kad gimdymas per jo nevilties kupinus išbandymus truks amžinai.

Tačiau su Dievo malone, jos atkaklumu ir daugybės Bažnyčios vadovų, draugų, šeimos narių bei profesionalų pagalba ši atkakli mama pamatė savo sūnų, grįžtantį namo į pažadėtąją žemę. Su liūdesiu pripažįstame, kad toks palaiminimas aplanko ar bent jau iki šiol aplankydavo ne visus tėvus, sielvartaujančius dėl labai įvairių savo vaikų aplinkybių, bet šį kartą buvo viltis. Turiu pasakyti, kad šio sūnaus seksualinė orientacija kažkaip stebuklingai nepasikeitė – niekas to ir nesitikėjo. Tačiau žingsnelis po žingsnelio pasikeitė jo širdis.

Prasidėjo jo grįžimas į bažnyčią. Savo noru ir būdamas vertas jis nusprendė priimti sakramentą. Jis vėl įgijo šventyklos rekomendaciją, priėmė ir nepaprastai sėkmingai vykdė pašaukimą tarnauti ankstyvo ryto seminarijos mokytoju. Dabar, po penkerių metų, jam prašant ir Bažnyčiai padedant, jis iš naujo sugrįžo į misiją, kad atliktų savo tarnystę Viešpačiui. Apsiverkiau dėl šio vaikino ir jo šeimos drąsos, dorumo bei ryžto įveikiant išbandymus ir padedant išlaikyti tikėjimą. Jis žino, kad yra skolingas daugybei žmonių, bet daugiausia dviem asmenims, dviem, kurie išnešiojo jį ir vėl nešiojo, gimdė ir pagimdė – savo Gelbėtojui, Viešpačiui Jėzui Kristui ir savo ryžtingai, gelbėjančiai ir iš tiesų šventai motinai.

Paskutinis patyrimas yra iš pakartotinio Meksikos šventyklos pašventinimo, įvykusio vos prieš tris savaites. Drauge su prezidentu Henriu B. Airingu pamatėme mūsų mylimą draugę Lizą Tatl Paiper, stovinčią toje jaudinančioje pašventinimo sesijoje. Jai buvo sunku stovėti, nes viena ranka ji laikė pakėlusi savo mylimą, bet turinčią didelę negalią dukrą Dorą, o kita ranka bandė mojuoti Doros nevaldoma dešine, kad ši neįgali, bet amžinai brangi Dievo dukra galėtų pamojuoti balta nosinaite ir tik jai bei dangaus angelams suprantamai sušukti: „Osana, osana, osana Dievui ir Avinėliui!“¹²

Visoms mamoms, gyvenusioms, gyvenančioms ir gyvensiančioms, sakau: „Ačiū. Ačiū, kad pagimdėte, formavote sielas, ugdėte charakterį ir rodėte tyrą Kristaus meilę.“ Motinai Ievai, Sarai, Rebekai, Rachelei, Marijai iš Nazareto ir Dangiškajai Motinai dėkoju už jūsų lemiamą vaidmenį vykdant amžinybės tikslus. Visoms motinoms, kad ir kokiomis aplinkybėmis gyventų, įskaitant tas, kurios susiduria – ir susidurs – su sunkumais, sakau: „Būkite ramios. Tikėkite Dievu ir savimi. Jums sekasi geriau, nei manote. Tiesą sakant, esate gelbėtojos ant Sionės kalno¹³, ir kaip Gelbėtojo, kuriuo sekate, jūsų „meilė niekada nesibaigia“¹⁴.“ Jūs vertos didžiausios pagarbos. Jėzaus Kristaus vardu, amen.