Prie šturvalo stovi Dievas

Praeitoje spalio konferencijoje kviečiau klausytojus sekti Brigamo Jango patarimu likti senajame Sionės laive, kuris yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, ir laikytis abiem rankomis.¹ Džiaugiuosi, kad nuo tada kai kurie mano šeimos nariai ir kiti žmonės, kurie klausėsi, užduoda man šį klausimą: „O ko tame senajame Sionės laive turėtume laikytis?“ Priminiau jiems, kad prezidentas Jangas sakė: „Esame senajame Sionės laive. […] Prie šturvalo yra ir bus Dievas. […] Jis įsakinėja, vadovauja ir nurodo kursą. Jei žmonės besąlygiškai pasitikės savo Dievu, niekada neišsižadės Jo ir savo sandorų, Jis mus ves teisingai.“²

Mūsų Dangiškasis Tėvas ir Viešpats Jėzus Kristus aprūpino senąjį Sionės laivą aiškiomis ir paprastomis amžinomis tiesomis, kurios padės mums laikytis kurso neramiuose žemiškojo gyvenimo vandenyse. Štai keletas tų tiesų.

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai visada vadovavo pranašai ir apaštalai. Šie Viešpaties tarnai, nors mirtingi ir pajungti žmogiškam netobulumui, yra įkvėpti padėti mums išvengti aplinkybių, kurios yra dvasiškai mirtinai pavojingos, ir padėti mums saugiai nuplaukti per žemiškąjį gyvenimą į mūsų galutinį dangiškąjį tikslą.

Per savo beveik 40 artimo bendravimo su visuotiniais įgaliotiniais metų savo akimis mačiau, kaip asmeninis įkvėpimas ir įžvalgus apreiškimas skatino veikti pranašus ir apaštalus, kitus visuotinius įgaliotinius ir pagalbinių organizacijų vadovus. Nors netobuli ir klystantys, šie geri vyrai ir moterys buvo tobulai pasišventę vesti Viešpaties darbą pirmyn pagal Jo nurodymus.

Nesuklyskime: Viešpats vadovauja savo Bažnyčiai per šiuolaikinius pranašus ir apaštalus. Taip Jis vykdė savo darbą visada. Gelbėtojas mokė: „Iš tiesų sakau jums: kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane.“³ Kristus ir Jo tarnai neatsiejami. Be Jo pirmųjų apaštalų neturėtume savo akimis mačiusių žmonių pasakojimų apie Jo mokymus, Jo tarnystę, Jo kančias Getsemanėje ir Jo mirtį ant kryžiaus. Be jų liudijimų neturėtume apaštališkojo liudijimo apie tuščią kapą ir prisikėlimą.

Tiems pirmiesiems apaštalams Jis įsakė:

„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,

mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“⁴

Šis pavedimas buvo atnaujintas mūsų laikais, kai Viešpats pašaukė Džozefą Smitą atkurti šią Bažnyčią su įšventintais apaštalais, kad skelbtų Jo Evangeliją dar vieną, paskutinį kartą prieš Jam ateinant vėl.

Pasauliui visada buvo sunku priimti gyvus pranašus ir apaštalus, bet tai labai svarbu padaryti, kad galėtume gerai suprasti Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir mokymus bei gauti visus palaiminimus kunigystės, kurią Jis suteikė savo pašauktiesiems.

Daugelis žmonių mano, kad Bažnyčios vadovai ir nariai turi būti tobuli ar beveik tobuli. Jie pamiršta, kad Viešpaties malonės pakanka atlikti Jo darbą per paprastus mirtinguosius. Mūsų vadovų ketinimai patys geriausi, bet kartais mes suklystame. Tai nėra unikalus tik santykiams Bažnyčioje būdingas reiškinys, tai vyksta ir mums bendraujant su draugais, kaimynais, bendradarbiais ir net su sutuoktiniais ar kitais šeimos nariais.

Ieškoti kitų žmogiškų silpnybių yra lengva. Tačiau darome rimtą klaidą, jei matome tik žmogišką vienas kito prigimtį ir nematome Dievo rankos poveikio per tuos, kuriuos Jis pašaukė.

Vienas būdas mums laikytis Jėzaus Kristaus Evangelijos ir likti saugiems senajame Sionės laive yra žvelgti į tai, kaip Viešpats įkvepia savo išrinktus vadovus ir kaip Jis įkvepia šventuosius vykdyti nuostabius ir nepaprastus dalykus, nepaisant jų žmogiškos prigimties.

Kita tiesa, kurios galime laikytis, yra išgelbėjimo plano doktrina. Per pranašą Džozefą Smitą Dievas davė Bažnyčiai Mormono Knygą, Doktriną ir Sandoras bei daugybę papildomų mokymų. Jie apima pažinimą išgelbėjimo plano, kuris yra žemėlapis, rodantis, iš kur atėjome, kokia mūsų žemiškojo gyvenimo prasmė ir kur keliausime po mirties. Tas planas taip pat suteikia mums unikalų amžiną suvokimą, kad esame dvasiniai Dievo vaikai. Suprasdami, kas yra mūsų Dangiškasis Tėvas ir savo ryšį su Juo bei Jo Mylimuoju Sūnumi Jėzumi Kristumi, mes priimsime Jų įsakymus ir sudarysime su Jais sandoras, kurios nuves mus atgal Jų amžinon akivaizdon.

Kaskart laikydamas rankose naujagimį pastebiu, kad mąstau: „Kas gi tu esi, mažyli? Kuo tu tapsi per Kristaus Apmokėjimą?“

Panašiai mąstome, kai kas nors miršta: „Kur jie? Ką jie mato ir patiria? Ar jie tebegyvena? Kokie bus mums brangiausi santykiai didingame mirusiųjų dvasių pasaulyje?“

Tame pasaulyje mūsų šeima turi dvi anūkes Sarą ir Emilę bei anūką Neitaną. Mirus kiekvienam anūkui, mes, kaip šeima, laikėmės Evangelijos tiesų abiem rankomis. Į mūsų klausimus dėl Gelbėtojo Apmokėjimo buvo atsakyta paguoda ir patikinimu. Nors ilgimės savo anūkėlių, žinome, kad jie gyvi ir kad vėl juos pamatysime. Asmeninių ir šeimos negandų laikotarpiais esame labai dėkingi už šį dvasinį supratimą.

Dar viena svarbi Bažnyčios tiesa yra tai, jog Dangiškasis Tėvas sukūrė Adomą ir Ievą didingam tikslui. Tai buvo jų pareiga – o vėliau jų palikuonių pareiga – kurti mirtingus kūnus dvasiniams Dievo vaikams, kad šie galėtų patirti žemiškąjį gyvenimą. Per šį procesą Dangiškasis Tėvas siunčia savo dvasinius vaikus į žemę mokytis ir tobulėti per žemiškojo gyvenimo patirtį. Kadangi Dievas myli savo vaikus, Jis siunčia dangiškuosius pasiuntinius ir apaštalus mokyti juos apie pagrindinę Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo, paskirtį.

Ištisus šimtmečius pranašai vykdė savo pareigą įspėdami žmones apie jų laukiančius pavojus. Viešpaties apaštalų pareiga yra stebėti, įspėti ir padėti tiems, kurie ieško atsakymų į esminius gyvenimo klausimus.

Prieš dvidešimt metų Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas išleido dokumentą „Šeima. Pareiškimas pasauliui“. Tą įkvėptą dokumentą užbaigėme tokiais žodžiais: „Mes įspėjame, kad asmenys, kurie pažeidžia skaistybės sandoras, šiurkščiai elgiasi su sutuoktiniu ar vaikais arba nevykdo savo šeimyninių pareigų, vieną dieną turės atsakyti prieš Dievą. Taip pat įspėjame, kad šeimos ardymas atneš asmenims, bendruomenėms ir tautoms dideles nelaimes, išpranašautas senovės ir šiuolaikinių pranašų.“⁵

Mes, kaip apaštalai, dar kartą patvirtiname šį iškilmingą įspėjimą. Prašome atminti, kad įsakymai ir sandoros yra neįkainojamos tiesos ir doktrinos, esančios senajame Sionės laive, prie kurio šturvalo stovi Dievas.

Kita svarbi doktrina, kurios turime laikytis, yra švęsti šabo dieną. Ji padeda mums išlikti nesusitepusiems pasauliu, duoda galimybę pailsėti ir kiekvienam iš mūsų teikia dvasinę atgaivą per Tėvo ir Sūnaus garbinimą kiekvieną sekmadienį.⁶ Jei žavimės šabo diena, tai rodo, kad mylime Juos.⁷

Stengdamiesi padaryti šabą žavesio diena mes paprašėme vadovus ir Bažnyčios narius atminti, kad sakramento susirinkimas yra Viešpaties ir turi remtis Jo mokymais. Per sakramento apeigas turime atnaujinti savo sandoras, iš naujo patvirtinti savo meilę Gelbėtojui ir prisiminti Jo auką bei Apmokėjimą.

Tokia pati garbinimo dvasia turėtų persmelkti ir mūsų pasninko ir liudijimų susirinkimus, vykstančius kartą per mėnesį. Šis sakramento susirinkimas skirtas tam, kad nariai galėtų trumpai išreikšti dėkingumą, meilę ir pripažinimą už mūsų Dangiškąjį Tėvą, Jėzų Kristų bei sugrąžintąją Evangeliją ir asmeninį liudijimą apie tai. Pasninko ir liudijimų susirinkimas yra laikas trumpai pasidalinti įkvėptomis mintimis ir iškilmingai paliudyti. Tai ne laikas pamokslauti.

Maži vaikai turėtų mokytis išsakyti liudijimą Pradinukų organizacijoje ir savo tėveliams per šeimos namų vakarą, kol supras svarbią liudijimo prasmę.

Neseniai išsakytas raginimas šabą padaryti žavesio diena yra tiesioginis Viešpaties įkvėpimo per Bažnyčios vadovus rezultatas. Apylinkės tarybos nariai turėtų padėti vyskupui prieš kelias savaites peržiūrėdami giesmes ir temas, rekomenduojamas kiekvienam sakramento susirinkimui.

Kai šabas yra kupinas meilės Viešpačiui namuose ir bažnyčioje, visi esame laiminami. Kai mūsų vaikai mokomi Viešpaties būdu, jie mokosi jausti Jo dvasią ir atsiliepti Jai. Kai jausime Viešpaties Dvasią, visi norėsime ateiti kiekvieną sekmadienį priimti sakramentą. Ir visi prislėgtieji, jauni ir seni, pajus šabo dienos, per kurią nuoširdžiai mąstome apie mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Viešpatį Jėzų Kristų, teikiamus dvasinį pakylėjimą ir paguodą.

Laimei, Kristus visada šalia, pasiruošęs mums padėti, kai meldžiame pagalbos, esame pasiryžę atgailauti ir ateiti pas Jį.

Taigi, apmąstydami šias kelias senajame Sionės laive esančias tiesas, likime jame ir atminkime, kad pagal apibrėžimą laivas yra transporto priemonė, o transporto priemonės paskirtis – nugabenti mus į tikslą.

Mūsų laivo tikslas yra Evangelijos palaimų pilnatvė, dangaus karalystė, celestialinė šlovė ir Dievo akivaizda!

Dievo planas nustatytas. Dievas stovi prie šturvalo, o Jo nuostabus ir galingas laivas plaukia į išgelbėjimą ir išaukštinimą. Atminkite, kad mes negalime ten nusigauti iššokę iš laivo ir bandydami plaukti patys.

Išaukštinimas yra šios žemiškosios kelionės tikslas, ir nė vienas jo nepasieks be Jėzaus Kristaus Evangelijos – Jo Apmokėjimo, apeigų bei kelią rodančių doktrinos ir principų, kuriuos turi Bažnyčia.

Būtent Bažnyčioje mokomės Dievo darbų ir priimame gelbstinčią Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę. Būtent Bažnyčioje priimame amžinosios šeimos įsipareigojimus ir sandoras. Tai tampa mūsų leidimu į išaukštinimą. Kunigystė yra tarsi Bažnyčios variklis, kuris nuplukdys mus per nenuspėjamus žemiškojo gyvenimo vandenis.

Tad būkime dėkingi už gražų senąjį Sionės laivą, nes be jo būtume pasmerkti dreifuoti, vieniši ir bejėgiai, nešami pasroviui be vairo ir irklų, sukami priešininko stipraus vėjų ir bangų verpeto.

Broliai ir seserys, tvirtai laikykimės, plaukime pirmyn šiuo šlovingu laivu, kuris yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, ir mes pasieksime amžinąjį tikslą. Tai liudiju ir to mums visiems meldžiu vardu To, kurio vardu šis senasis Sionės laivas vadinasi, būtent mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.