Laikykis savo kelio

2011 m. kovo 11-ąją stovėjau Tokijo Šinagavos traukinių stoties perone. Buvau pasiruošęs aplankyti Japonijos Kobės misiją. Galingas 9 balų stiprumo žemės drebėjimas smogė maždaug 14:46. Dėl smarkaus drebėjimo negalėjau išstovėti, nors ir stipriai laikiausi laiptų turėklo. Netoliese lubų šviestuvai pradėjo kristi ant grindų. Visas Tokijas panikavo.

Laimei, aš buvau nesužeistas, o po keturių valandų man palengvėjo sužinojus, kad ir mano visa šeima buvo saugi.

Per televiziją nepaliaujamai rodė bauginančius ir šokiruojančius vaizdo įrašus. Savo kelyje šluodamas viską – mašinas, namus, gamyklas ir laukus – į Sendajaus misijos rajoną ritosi galingas cunamis. Mane pribloškė tragiški vaizdai. Aš verkiau ir karštai meldžiausi, kad mūsų Dangiškasis Tėvas apsaugotų ir pagelbėtų visiems tame regione gyvenantiems mano brangiems mylimiems žmonėms.

Vėliau buvo patvirtinta, kad visi misionieriai ir Bažnyčios nariai buvo saugūs. Tačiau tai palietė daugelį narių – jie neteko savo artimųjų, namų ir namų apyvokos reikmenų. Nukentėjo beveik 20 000 žmonių, buvo sugriautos bendruomenės, daugelis žmonių buvo priversti palikti savo namus dėl atominėje jėgainėje įvykusios avarijos.

Tokios daugeliui gyvenimo netektis atnešančios nelaimės kaip ši yra griaunanti sumaištis daugelyje pasaulio vietų šiandien. Esame įspėti, kad pasaulyje bus nelaimių, karų ir daugybė sunkumų.

Kai tokie išbandymai kaip šis netikėtai smogia, gali kilti klausimų: „Kodėl tokie dalykai nutiko man?“ arba „Kodėl aš turiu kentėti?“

Ilgą laiką po mano atsivertimo į Evangeliją neturėjau aiškaus atsakymo į klausimą: „Kodėl man duodami išbandymai?“ Supratau išgelbėjimo plano dalį, kurioje sakoma, kad visi būsime išbandyti. Tačiau tikrovėje, susidūręs su šiuo klausimu, neturėjau pakankamai stipraus įsitikinimo, kad galėčiau tinkamai atsakyti. Bet ir į mano gyvenimą atėjo metas, kai patyriau reikšmingą išbandymą.

Būdamas 30 metų darbo reikalais lankiausi Nagojos misijoje. Po susirinkimo misijos prezidentas maloniai paprašė vyresniųjų nuvežti mane į oro uostą. Kai aukštos kalvos papėdėje pasiekėme sankryžą, iš galo prie mūsų dideliu greičiu ėmė artėti galingas sunkvežimis. Jis įsirėžė į mūsų automobilį ir stūmė į priekį daugiau nei 20 metrų. Baisiausia buvo tai, kad sunkvežimyje nebuvo vairuotojo. Galinė mūsų automobilio dalis buvo suspausta perpus. Laimei, abu vyresnieji ir aš likome gyvi.

Tačiau kitą dieną man pradėjo skaudėti kaklą ir pečius, išsivystė nepakeliamas galvos skausmas. Nuo tos dienos negalėjau miegoti ir kiekvieną dieną turėjau gyventi su fiziniu ir psichiniu skausmu. Meldžiau Dievą prašydamas išgydyti mano skausmą, tačiau tie simptomai tęsėsi dar maždaug 10 metų.

Tuo metu abejonės jausmai ėmė sėlinti į mano protą ir aš mąsčiau: „Kodėl turiu kentėti tokį didelį skausmą?“ Tačiau, nors man nebuvo suteiktas toks palengvėjimas, kokio ieškojau, stengiausi ištikimai laikytis Dievo įsakymų. Ir toliau meldžiausi, kad galėčiau išspręsti tą klausimą dėl man tekusių išbandymų.

Mano gyvenime buvo metas, kai supratau, kad turiu sunkumų dėl dar kelių asmeninių problemų. Nerimavau, nes nežinojau, kaip susitvarkyti su šiuo nauju išbandymu. Meldžiau atsakymo. Tačiau nesulaukiau jo iš karto. Tad nuvykau pasikalbėti su Bažnyčios vadovu, kuriuo pasitikėjau.

Mums bekalbant, jis su meile balse pasakė: „Broli Aojagi, argi tavo buvimo šioje žemėje tikslas nėra patirti šį išbandymą? Ar neturi priimti visų šio gyvenimo išbandymų tokių, kokie jie yra, o tada visa kita palikti Viešpačiui? Ar nemanai, kad ši problema bus išspręsta po mūsų prisikėlimo?“

Išgirdęs šiuos žodžius, labai stipriai pajutau Viešpaties Dvasią. Šią doktriną girdėjau begalę kartų, bet mano supratimo akys niekuomet dar nebuvo taip plačiai atvertos kaip tąkart. Supratau, kad tai atsakymas, kurio maldose prašiau Viešpaties. Galėjau aiškiai suprasti mūsų Dangiškojo Tėvo išgelbėjimo planą ir naujai pažvelgti į šį svarbų principą.

Abraomo knygoje Viešpats pareiškė: „Ir tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys.“¹

Principas yra toks, kad Dievas, kuris sukūrė dangus ir žemę, žino šios žemės didingą projektą, Jis valdo viską danguje ir žemėje, Jis suteikia mums daug įvairių patyrimų, taip pat ir keletą išbandymų, kol esame šioje žemėje, kad taip būtų įvykdytas išgelbėjimo planas.

Ir Viešpats štai ką pasakė Džozefui Smitui:

„[…] žinok, mano sūnau, kad visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gerą. […]

Todėl laikykis savo kelio, […] nes Dievas bus su tavimi per amžių amžius.“²

Išbandymai, tokie kaip ligos ar mirtis, šioje žemėje yra išgelbėjimo plano dalis ir neišvengiami patyrimai. Mums būtina „laiky[tis] savo kelio“ ir su tikėjimu priimti išbandymus.

Tačiau mūsų gyvenimo tikslas nėra vien ištverti išbandymus. Dangiškasis Tėvas pasiuntė savo Mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų kaip mūsų Gelbėtoją ir Išpirkėją, kad galėtume įveikti išbandymus, su kuriais susiduriame šioje žemėje, kitaip sakant, Jis mūsų silpnumą paverčia stiprybe,³ Jis apmoka už mūsų nuodėmes ir netobulumus ir Jis padaro, kad nemirtingumas ir amžinasis gyvenimas būtų mums įmanomi.

Prezidentas Henris B. Airingas tvirtino: „Egzaminas, kurį mums skyrė mylintis Dievas, nėra skirtas pamatyti, ar galime ištverti išbandymą. Jis skirtas pamatyti, ar galime jį ištverti gerai. Egzaminą išlaikome parodydami, kad atmename Jį ir Jo duotus įsakymus.“⁴

„Laikykis savo kelio“ – tai yra svarbiausias pasirinkimas išbandymų metu. Gręžkite savo širdis Dievo link, ypač susidūrę su išbandymais. Nuolankiai pakluskite Dievo įsakymams. Parodykite tikėjimą persvarstydami savo norus pagal Dievo valią.

Dabar prisiminkime smūgį į mašinos galą Nagojoje. Per tą avariją galėjau žūti. Nepaisant to, per Viešpaties malonę, stebuklingai išlikau gyvas. Ir žinau, kad mano kentėjimaibuvo skirti pasimokyti ir augti.⁵ Dangiškasis Tėvas mokė mane tramdyti savo nekantrumą, ugdyti atjautą ir guosti kenčiančius. Kai tai supratau, mano širdis prisipildė dėkingumo jausmų Dangiškajam Tėvui už tą išbandymą.

Statykime Dievą į pirmą vietą, nepaisydami sunkumų, su kuriais susiduriame. Mylėkime Dievą. Išlaikykime tikėjimą Kristumi ir save patikėkime Jam visada. Tokiems žmonėms Moronis pažada: „[…] ir jeigu atsisakysite visokios bedievystės ir mylėsite Dievą visa savo galia, protu ir stiprybe, tada jums pakaks jo malonės, tad per jo malonę būsite tobuli Kristuje. […]“⁶

Nuoširdžiai liudiju, kad Dievas Tėvas ir Jo Mylimasis Sūnus, Jėzus Kristus, gyvena ir kad Dievo pažadai tiems, kurie „laik[osi] savo kelio“ ir myli Jį, bus įvykdyti net išbandymų apsuptyje. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.