Aiškios ir vertingos tiesos

Broliai ir seserys, praėjo daug dešimtmečių nuo visuotinės konferencijos, kurioje nebūtų prezidento Boido K. Pakerio, vyresniojo L. Tomo Perio ir Ričardo G. Skoto, sėdinčių iškart už pakylos ir kalbančių vienoje iš sesijų. Mes aiškiai juos prisimename, ir aš noriu prisidėti pagerbdamas juos, tokius unikalius, bet taip darniai liudijančius apie Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą.

Be to, aš, kaip ir jūs, semiuosi stiprybės iš prezidento Tomo S. Monsono. Palaikau jį kaip pranašą, regėtoją ir apreiškėją, ir stebiuosi jo daugiau kaip 50 nuostabių metų trunkančia ištikima apaštališka tarnyste.

Praėjusios savaitės antradienio rytą, šiek tiek po 9 valandos, kai vyskupijoje prasidėjo susirinkimas su Azijos krašto prezidentūra, kuri dabar yra šioje konferencijoje, mane pakvietė susitikti su prezidentu Monsonu ir jo patarėjais. Netrukus įžengiau į patalpą, esančią šalia jo kabineto. Matyt, sėdėdamas už stalo, atrodžiau susijaudinęs, nes Prezidentas maloniai kalbėjo, kad nuramintų mano jaudulį. Jis pastebėjo, kad turint omenyje mano amžių, atrodau gana jaunas ir netgi atrodau jaunesnis už bendraamžius.

Tada, per kelias akimirkas, prezidentas Monsonas paaiškino, kad veikdamas pagal Viešpaties valią pašaukia mane tarnauti Dvylikos Kvorume. Jis paklausė, ar priimsiu šį pašaukimą, į ką aš, po labai neoraus garsaus atodūsio, visiškai šokiruotas atsakiau pritariamai. Ir tada, man net nespėjus išsakyti cunamio neapsakomų emocijų, kurias daugiausia sudarė jausmas, kad esu tam netinkamas, prezidentas Monsonas vėl maloniai kreipėsi į mane ir papasakojo, kaip prieš daugelį metų jį, kai jis taip pat jautėsi netinkamas, apaštalu pašaukė prezidentas Deividas O. Makėjus. Jis ramiai pamokė: „Vyskupe Styvensonai, Viešpats padarys tinkamus tuos, kuriuos Jis pašaukia.“ Šie raminantys pranašo žodžiai tapo ramybės šaltiniu, ramybe skausmingos savianalizės audroje, ir švelniais jausmais tomis kankinančiomis pastarosios paros valandomis.

Tai, ką jums dabar nupasakojau, tądien išsakiau savo mielai bendražygei Lizai, sėdėjusiai tyliame Šventyklos aikštės kampe, iš kurio matėsi romus šventyklos ir istorinio Tabernakulio vaizdas. Stengdamiesi apmąstyti tos dienos įvykius pasitelkėme tikėjimą Jėzumi Kristumi ir savo žinias apie didįjį laimės planą. Tai mane skatina kalbėti apie karščiausią meilę Lizai. Ji šviesos spindulys mano gyvenime ir nepaprasta Dievo dukra. Jos gyvenimas pažymėtas nesavanaudiška meile ir besąlygišku tarnavimu kitiems. Stengsiuosi likti vertas mūsų amžinosios sąjungos palaiminimo.

Reiškiu tvirčiausią meilę keturiems mūsų sūnums ir jų šeimoms. Trys iš jų yra čia su savo nuostabiomis žmonomis, mūsų šešių vaikaičių motinomis. Ketvirtasis, tarnaudamas misijoje gavo individualų leidimą likti joje pasibaigus terminui, ir tai, kas vyksta čia, stebi su savo misijos prezidentu ir prezidento žmona jų namuose Taivanyje. Myliu kiekvieną iš jų ir man be galo malonu, kad jie myli Gelbėtoją ir Evangeliją.

Reiškiu meilę kiekvienam savo šeimos nariui: savo brangiai mamai ir pernai mirusiam tėvui, įdiegusiems man liudijimą, lydintį mane nuo seniausių laikų, kuriuos tik prisimenu. Taip pat esu dėkingas broliui, seserims ir jų ištikimiems vyrams, taip pat ir Lizos šeimai, kurios dauguma narių iš tiesų šiandien yra čia. Esu dėkingas daugybei tolimesnių šeimos narių, gyvenime sutiktų draugų, misionierių, vadovų ir mokytojų.

Buvau palaimintas galimybe artimai bendrauti su Pirmosios Prezidentūros nariais, Dvylika, Septyniasdešimtimi ir visuotinėmis pagalbinių organizacijų prezidentūromis. Savo meilę ir pagarbą reiškiu kiekvienam iš jūsų, seserys ir broliai, ir stengsiuosi būti vertas mūsų tolimesnės draugystės. Pirmininkaujančios vyskupijos vienybė yra beveik kaip danguje. Pasiilgsiu kasdienio bendravimo su vyskupu Žeraldu Kozė, vyskupu Dynu M. Deivisu ir kitais.

Stoviu prieš jus, kaip šių pirmajame Doktrinos ir Sandorų skyriuje užrašytų Viešpaties žodžių liudijimas: „Kad mano evangelijos pilnatvę silpnieji ir paprastieji galėtų skelbti [žemės] pakraščiams ir prieš karalius bei valdovus.“¹ Po šių žodžių seka Tėvo meilę Jo vaikams rodantis Viešpaties pareiškimas: „Todėl aš, Viešpats, žinodamas nelaimę, kuri turi ištikti žemės gyventojus, pašaukiau savo tarną Džozefą Smitą Jaunesnįjį ir kalbėjau jam iš dangaus, ir daviau jam įsakymus.“²

Mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus Jehova, žinodami pabaigą nuo pradžios³, atvėrė dangus ir naują Evangelijos laikotarpį kaip kompensaciją už nelaimes, kurios, jie žinojo, turi ateiti. Apaštalas Paulius paaiškino, kad ateinančios nelaimės tai „sunkūs laikai“⁴. Manau, kad dosni Dangiškojo Tėvo kompensacija už tai, kad gyvename sunkiais laikais, yra tai, kad gyvename ir laikų pilnatvėje.

Šią savaitę kankinamas nevisavertiškumo jausmo aiškiai pajutau ir sudraudžiantį, ir paguodžiantį įkvėpimą telktis ne į tai, ko padaryti negaliu, o į tai, ką galiu. Galiu liudyti apie Evangelijos planą ir brangias jos tiesas.

Štai tie žodžiai, kuriuos kartojau šimtus kartų ir tiems, kurie priklauso Bažnyčiai, ir daugeliui jai nepriklausančiųjų: „Dievas yra mūsų [mylintis] Dangiškasis Tėvas. Mes esame Jo vaikai. […] Jis verkia su mumis, kai kenčiame, ir džiaugiasi, kai elgiamės teisiai. Jis nori bendrauti su mumis, o mes galime bendrauti su Juo per nuoširdžią maldą. […]

Dangiškasis Tėvas parūpino mums, Savo vaikams, būdą […] grįžti gyventi Jo akivaizdoje. […] Mūsų [Dangiškojo] Tėvo plano šerdis yra Jėzaus Kristaus Apmokėjimas.“⁵

Dangiškasis Tėvas pasiuntė Savo Sūnų į žemę apmokėti visos žmonijos nuodėmes. Apie šį planą ir šias svarbias tiesas liudiju jums Jėzaus Kristaus vardu, amen.