Į Kristų sutelkto gyvenimo džiaugsmas

Pasaulis, kuriame gyvename, visur spaudžia gerus žmones, kad šie nužemintų arba apleistų doro gyvenimo standartus. Tačiau nepaisant mus kasdien supančio blogio ir pagundų, galime rasti ir rasime tikrą džiaugsmą į Kristų sutelktame gyvenime.

Gyvenimo telkimas į Jėzų Kristų ir Jo Evangeliją, kaip parodo toliau pateikti pavyzdžiai, atneš į mūsų gyvenimus stabilumą ir laimę.

Septyniasdešimties narį vyresnįjį Taičį Aobą, gyvenantį mažame Japonijos kalnų kaimelyje Šikoku saloje, paprašė jaunimo konferencijoje pravesti pamoką. Konferencijos tema buvo „Stovėkite šventose vietose“. Apsvarstęs temą ir ko reikia mokyti, vyresnysis Aoba nusprendė mokymui pasitelkti savo profesiją. Jis užsiima puodininkyste.

Paveikslėlis

Vyresnysis Aoba moko jaunimą keramikos

Vyresnysis Aoba pasakojo, kad pamokoje dalyvavęs jaunimas smarkiai pagyvėjo, pamatę, kaip jo rankose molis beveik magišku būdu transformuojasi ir įgauna lėkščių, dubenėlių ir puodelių formas. Po tokios demonstracijos jis paklausė, ar kas nors norėtų pamėginti. Visi pakėlė rankas.

Vyresnysis Aoba leido keliems jaunuoliams išeiti į priekį ir išmėginti šį naują užsiėmimą. Žiūrėdami į jį jie nutarė, kad bus gana lengva. Tačiau pabandžius nė vienam iš jų nepavyko padaryti net paprasčiausio dubenėlio. Girdėjosi šūksniai: „Negaliu to padaryti!“, „Kodėl taip sudėtinga?“, „Tai taip sunku.“ Štai tokie pareiškimai buvo girdėti moliui skraidant po kambarį.

Jis paklausė jaunuolių, kodėl jiems buvo taip sunku pagaminti indus. Jie atsakė skirtingai: „Neturiu jokios patirties“, „Manęs niekas nemokė“ arba „Nesu tam gabus“. Sprendžiant iš rezultato, visa tai buvo tiesa; tačiau svarbiausia priežastis buvo ta, kad molis nebuvo padėtas į rato centrą. Jaunuoliai manė, kad deda molį į centrą, bet žiūrint profesionalo akimi, molis nebuvo centre. Tada jis pasakė jiems: „Pamėginkime dar kartą.“

Paveikslėlis

Vyresnysis Aoba žiedžia indą

Šį kartą vyresnysis Aoba padėjo molį tiksliai į rato centrą ir ėmė sukti ratą, molio viduryje darydamas skylę. Keletas jaunuolių pabandė dar kartą. Šį kartą pasigirdo plojimai jiems sakant: „Oho, jis nebejuda“, „Dabar man sekasi“ ir „Man pavyko!“ Žinoma, forma nebuvo tobula, bet rezultatas visiškai skyrėsi nuo pirmųjų bandymų. Jiems pavyko, nes molis buvo padėtas tiksliai į centrą.

Pasaulis, kuriame gyvename, primena besisukantį puodžiaus ratą, o rato sukimosi greitis vis didėja. Mes, kaip ir molis ant puodžiaus rato, turime būti centre. Mūsų gyvenimų šerdis, jų centras turi būti Jėzus Kristus ir Jo Evangelija. Gyventi į Kristų sutelktą gyvenimą reiškia mokytis apie Jėzų Kristų ir Jo Evangeliją, o tada sekti Jo pavyzdžiu ir tiksliai laikytis Jo įsakymų.

Senovės pranašas Izaijas pasakė: „O vis dėlto, Viešpatie, tu – mūsų Tėvas. Mes – molis, o tu – mūsų puodžius; visi mes – tavo rankų darbas.“¹

Jei gyvenimus sutelkiame į Jėzų Kristų, Jis iš mūsų gali sėkmingai nulipdyti tokius, kokie turime būti, kad grįžtume Jo ir Dangiškojo Tėvo akivaizdon celestialinėje karalystėje. Džiaugsmas, kurį patiriame šiame gyvenime, bus tiesiogiai proporcingas tam, kaip tiksliai mūsų gyvenimas yra sutelktas į Jėzaus Kristaus mokymus, pavyzdžius ir apmokančiąją auką.

Broliai ir seserys, aš gimiau šeimoje, kur kelios kartos buvo pastarųjų dienų šventieji. Taigi kasdienis gyvenimas buvo persmelktas džiaugsmo, kylančio iš Jėzaus Kristaus Evangelijos kaip mūsų šeimos kultūros pagrindo. Būdamas vaikinas iki pat nuolatinės misijos nesupratau neįtikėtino teigiamo poveikio, kurį anksčiau to nepatyrusiems žmonėms padaro Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvė. Ši Evangelijos pagal Matą eilutė atspindi procesą, kurį patiria atsivertusieji į Jėzaus Kristaus Evangeliją: „Dangaus karalystė panaši į dirvoje paslėptą lobį. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.“²

Leiskite pateikti jums vieną pavyzdį iš Mormono Knygos, ką sumokėti buvo pasiryžęs vienas atsivertusysis, kad patirtų džiaugsmą, kuris jaučiamas radus tą lobį, apie kurį kalbėjo Jėzus palyginime apie lauke paslėptą lobį.

Prisiminkite 20-ąjį Almos knygos skyrių, kuriame Amonas ir Lamonis keliavo į Midonio miestą surasti ir iš kalėjimo išvaduoti Amono brolį Aaroną. Keliaudami jie sutiko Lamonio tėvą, kuris buvo viso lamanitų krašto karalius.

Karalius įniršo, nes jo sūnus Lamonis keliavo su nefitų misionieriumi Amonu, kurį karalius laikė priešu. Jis manė, kad sūnus turėtų vykti į jo sūnums ir pavaldiniams rengiamą puotą. Lamanitų karalius taip įniršo, kad įsakė savo sūnui Lamoniui kardu nužudyti Amoną. Lamoniui atsisakius, karalius pats išsitraukė kardą, kad nužudytų savo sūnų už nepaklusnumą, tačiau, gelbėdamas Lamonio gyvybę, įsikišo Amonas. Galiausiai jis pergalėjo karalių ir galėjo jį nužudyti.

Štai ką, atsidūręs tarp gyvenimo ir mirties, pasakė karalius Amonui: „Jei tu pasigailėsi manęs, aš tau duosiu, ko tik paprašysi, net iki pusės karalystės.“³

Taigi, už išsaugotą gyvybę karalius buvo pasirengęs sumokėti pusę savo karalystės. Matyt karalius nustebo, kai Amonas pareikalavo tik paleisti jo brolį Aaroną ir jo bendražygius iš kalėjimo, o karaliaus sūnui Lamoniui palikti jo karalystę.

Vėliau dėl šio nutikimo Amono brolis Aaronas buvo paleistas iš kalėjimo Midonyje. Paleistas jis pajautė įkvėpimą vykti vietovėn, iš kurios lamanitų karalius valdė tą žemę. Aaronas buvo pristatytas karaliui ir jam buvo suteikta garbė mokyti jį Jėzaus Kristaus Evangelijos principų, taip pat ir didžiojo Išpirkimo plano. Aarono mokymai stipriai paveikė karalių.

Almos 22-o skyriaus 15 eilutėje yra karaliaus atsakymas: „Ir buvo taip, kad po to, kai Aaronas jam tai išaiškino, karalius tarė: Ką man daryti, kad turėčiau šitą amžinąjį gyvenimą, apie kurį tu kalbėjai? Taip, ką man daryti, kad užgimčiau iš Dievo ir kad ši nelaba dvasia būtų išrauta iš mano krūtinės ir gaučiau jo Dvasią, kad galėčiau būti pripildytas džiaugsmo, idant paskutiniąją dieną nebūčiau išmestas? Štai, – sakė jis, – aš atiduosiu viską, ką turiu, taip, atsižadėsiu savo karalystės, kad gaučiau šitą didžiulį džiaugsmą.“

Nuostabu, kad, lyginant su puse karalystės už išsaugotą gyvybę, dabar lamanitų karalius buvo pasiryžęs atiduoti visą karalystę už džiaugsmą, patiriamą suprantant, priimant ir gyvenant pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją.

Mano žmona Nensė taip pat yra atsivertusioji. Metams bėgant, ji daug kartų minėjo, kokį džiaugsmą jautė savo gyvenime po to, kai rado, priėmė ir gyveno pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją. Štai kaip sesuo Meins apmąsto savo patirtį:

„Eidama trečią dešimtį buvau tokiame savo gyvenimo etape, kad suvokiau, jog norėdama tapti laimingesnė, turiu kažką pakeisti. Jaučiau, kad plaukiu pasroviui be konkretaus tikslo, ir nežinojau, kur jo ieškoti. Visada žinojau, kad egzistuoja Dangiškasis Tėvas, ir gyvenime kartais melsdavausi jausdama, kad Jis klausosi.

Pradėjusi paieškas, lankiausi keliose skirtingose bažnyčiose, bet ir vėl pasinerdavau į tą patį pesimizmą. Dabar jaučiuosi labai palaiminta, nes į mano maldas dėl gyvenimo tikslo galiausiai buvo atsakyta ir į mano gyvenimą atėjo Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvė. Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad turiu tikslą, o laimės planas į gyvenimą atnešė tikrą džiaugsmą.“

Kita istorija iš Mormono Knygos aiškiai parodo, kaip į Kristų sutelktas gyvenimas gali mus pripildyti didžio džiaugsmo net tada, kai esame apsupti neįtikėtinų sunkumų.

Kai 600 m. pr. Kr.pranašas Lehis su šeima išvyko iš Jeruzalės, jie klajojo dykumoje apie aštuonerius metus ir galiausiai atvyko į žemę, vadinamą Dosniąja. Taip Nefis aprašo jų gyvenimą ir suspaudimus dykumoje: „Iškentėjome daug suspaudimų ir daug sunkumų, [… tad] negalime jų visų aprašyti.“⁴

Dosniojoje žemėje Nefiui Viešpats įsakė pastatyti laivą, kuris juos perkels per jūrą į pažadėtąją žemę. Jiems atvykus į pažadėtąją žemę vis kildavo didelių nesutarimų tarp savo gyvenimus į Kristų sutelkusių žmonių ir Lamano bei Lemuelio pavyzdžiais pasekusių netikinčiųjų. Galiausiai smurto tikimybė tarp šių dviejų grupių taip išaugo, kad Nefis ir Viešpaties mokymų pasekėjai saugumo sumetimais atsiskyrė ir pasitraukė į dykumą. Tuo laikotarpiu, praėjus maždaug 30-čiai metų po to, kai Lehis su šeima išvyko iš Jeruzalės, Nefis užrašo pagrįstą, bet šiek tiek stebinantį pareiškimą, ypač po to, kai Raštuose rašyta apie daugybę taip ilgai kęstų suspaudimų ir negandų. Štai jo žodžiai: „Ir buvo taip, kad mes gyvenome laimingą gyvenimą.“⁵ Nepaisant sunkumų, jie sugebėjo gyventi laimingą gyvenimą, nes buvo susitelkę į Kristų ir Jo Evangeliją.

Broliai ir seserys, jei šiame gyvenime norime rasti tikrą džiaugsmą ir ramybę, mūsų gyvenimai, kaip molis ant puodžiaus rato, turi būti sutelkti tiksliai į Kristų. Lamanitų karaliaus, mano žmonos Nensės ir nefitų tautos pavyzdžiai patvirtina šį teisingą principą.

Šiandien jums liudiju, kad pasirinkę gyventi į Kristų sutelktą gyvenimą, mes taip pat galime rasti tą ramybę, tą laimę ir tą tikrą džiaugsmą, Jėzaus Kristaus vardu, amen.