Kodėl reikia Bažnyčios

Visą mano gyvenimą visuotinės Bažnyčios konferencijos buvo atgaivinantys dvasiniai įvykiai, o pati Bažnyčia – Viešpaties pažinimo vieta. Suvokiu, kad yra tokių, kurie save laiko religingais ar dvasingais, tačiau atsisako dalyvauti Bažnyčioje ar net nepripažįsta tokios institucijos svarbos. Jiems religinė praktika yra išimtinai asmeninis reikalas. Bet Bažnyčią įkūrė Tas, į kurį mes sutelkiame savąjį dvasingumą – Jėzus Kristus. Tad verta stabtelėti ir pagalvoti, kodėl Jis nusprendė panaudoti bažnyčią, Savo Bažnyčią, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią, kad atliktų Savo ir Savo Tėvo darbą – „[įgyvendintų] žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“¹.

Jėzaus Kristaus Evangelija buvo skelbiama pradedant nuo Adomo, o tokios esminės apeigos kaip krikštas buvo atliekamos pagal kunigystės šeimoje tvarką.² Visuomenei sudėtingėjant ir augant už gimininės bendruomenės ribų, Dievas dar pašaukė kitų pranašų, pasiuntinių ir mokytojų. Raštuose skaitome apie formalesnę – vyresniųjų, kunigų ir teisėjų – struktūrą Mozės laikais. Mormono Knygos istorijoje Alma įsteigė bažnyčią su kunigais ir mokytojais.

O tada, laikų viduryje, Jėzus suorganizavo Savo darbą taip, kad Evangeliją tuo pačiu metu būtų galima paskleisti po daugelį tautų ir tarp įvairiausių žmonių. Toji organizacija, Jėzaus Kristaus Bažnyčia, buvo pastatyta „ant apaštalų ir pranašų pamato, pačiam Jėzui Kristui esant kertiniu akmeniu“³. Joje buvo papildomų pareigybių, pvz., septyniasdešimties narių, vyresniųjų, vyskupų, kunigų, mokytojų ir diakonų. Panašiai po Savo prisikėlimo Jėzus įkūrė Bažnyčią Vakarų pusrutulyje.

Po Bažnyčios, kurią įkūrė dar būdamas žemėje, atsimetimo ir iširimo, Viešpats Jėzaus Kristaus Bažnyčią vėl atkūrė per pranašą Džozefą Smitą. Išliko senoji paskirtis – skelbti gerąją Jėzaus Kristaus Evangelijos žinią ir atlikti gelbstinčias apeigas, kitaip tariant, vesti žmones pas Kristų.⁴ Ir štai dabar per šią atkurtąją Bažnyčią išpirkimo pažadas gali pasiekti net tas mirusiųjų dvasias, kurios savo gyvenimo žemėje metu mažai ar visiškai nepažinojo Gelbėtojo malonės.

Kaipgi Jo Bažnyčia įgyvendina Viešpaties tikslus? Svarbu pripažinti, kad pats didžiausias Dievo tikslas yra mūsų pažanga. Jis trokšta, kad eitume „iš malonės į malonę, kol [gausime] pilnatvę“⁵ viso to, ką Jis gali duoti. Ir tam reikia daugiau nei būti maloniam ar jaustis dvasingam. Tam reikia tikėjimo Jėzumi Kristumi, atgailos, krikšto vandeniu ir Dvasia bei ištvėrimo tikint iki galo.⁶ Viso to vienas žmogus negali pasiekti, tad viena didžiausių priežasčių, kodėl Viešpats turi bažnyčią yra ta, kad įkurtų šventųjų bendruomenę, kurioje vieni kitus palaikytų „ankštame ir siaurame kelyje, kuris veda į amžinąjį gyvenimą“⁷.

„[Ir Kristus] paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais

[…] tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui,

kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.“⁸

Jėzus Kristus yra mūsų „tikėjimo kūrėj[as] ir išbaigėj[as]“⁹. Prisijungimas prie Kristaus kūno – —šios Bažnyčios— – yra svarbi Jo vardo priėmimo dalis.¹⁰ Mums pasakojama, kad senovės Bažnyčia „dažnai susirinkdavo pasninkauti ir melstis, ir kalbėtis vienas su kitu apie jų sielų gerovę“¹¹ ir „[klausytis] Viešpaties žodžio“¹². Tai vyksta ir šiandienos Bažnyčioje. Sujungę savo tikėjimą, vieni kitus mokome ir ugdome bei stengiamės tapti tikrais mokiniais „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“. Mes stengiamės padėti vieni kitiems pasiekti „Dievo Sūnaus pažinimą“¹³ tol, kol ateis diena, kai „nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį […]: „Pažinkite Viešpatį!“ Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai Viešpaties žodis.“¹⁴

Bažnyčioje apie dievišką doktriną ne tik mokomės, bet ir praktiškai ją taikome. Kristaus kūno, Bažnyčios, nariai tarnauja vieni kitiems tenkindami kasdieninio gyvenimo reikmes. Visi esame netobuli; galime įžeisti ir būti įžeisti. Dažnai vieni kitus išbandome savo asmeniniais išskirtinumais. Būdami Kristaus kūne turime eiti toliau idėjų ar pakilių žodžių ir praktiškai patirti, ką reiškia mokytis gyventi drauge meilėje.¹⁵

Šiai religijai rūpi ne tik savasis aš; atvirkščiai, visi esame šaukiami tarnauti. Esame Kristaus kūno akys, rankos, galva, kojos ir kiti nariai, net ir „tariamai silpnesni kūno nariai yra […] reikaling[i]“¹⁶. Mums reikia pašaukimų ir mes turime tarnauti.

Vienas iš mano apylinkės vyrų augo ne tik be tėvų paramos, bet ir patirdamas jų priešinimąsi jo veiklai Bažnyčioje. Sakramento susirinkime jis štai ką pasakė: „Mano tėvas negali suprasti, kodėl kažkas eina į bažnyčią užuot slidinėjęs, bet man tikrai patinka eiti į bažnyčią. Bažnyčioje visi leidžiamės į tą pačią kelionę, ir toje kelionėje mane įkvepia stiprus jaunimas, tyri vaikai ir tai, ką matau ir girdžiu iš kitų suaugusiųjų. Ryšys su jais mane stiprina ir gyvenimą pagal Evangeliją padaro džiaugsmingu potyriu.“

Bažnyčios apylinkės ir skyriai rengia savaitinius atokvėpio ir atsinaujinimo susirinkimus, kuriuose galima atitrūkti nuo pasaulio, – tai šabas. Tai džiaugsmo Viešpatyje diena¹⁷, kad per sakramentą patirtume dvasinį gijimą ir gautume atnaujintą pažadą, kad Jo Dvasia bus su mumis.¹⁸

Vienas iš didžiausių priklausymo Kristaus kūnui palaiminimų, nors tuo metu tai gali ir neatrodyti palaiminimas, yra papeikimas dėl nuodėmės ir klaidos. Esame linkę teisinti ir racionalizuoti savo ydas, o kartais tiesiog nežinome, ką turėtume patobulinti ar kaip tai padaryti. Jei nebūtų kam mus „tinkamu laiku, kai įkvepia Šventoji Dvasia, griežtai [papeikti]“¹⁹, tai nesiryžtume keistis ir labiau sekti Mokytoju. Atgaila – tai asmeninis reikalas, tačiau bendrystė tame kartais skausmingame kelyje yra Bažnyčioje.²⁰

Aptardami Bažnyčią kaip Kristaus kūną turime visada atminti du dalykus. Pirma, siekiame atsiversti ne į Bažnyčią, o į Kristų ir Jo Evangeliją; Bažnyčia tik padeda atsiversti.²¹ Apie tai geriausiai bylojama Mormono Knygoje, kurioje sakoma, jog žmonės „buvo atversti į Viešpatį ir prijungti prie Kristaus Bažnyčios “²². Antra, turime atminti, kad iš pradžių Bažnyčia buvo šeima, ir net šiandien būdamos atskiros institucijos, šeima ir Bažnyčia tarnauja ir stiprina viena kitą. Nė viena neišstumia kitos, ir Bažnyčia tikrai, kad ir kokia gera ji būtų, negali atstoti tėvų. Bažnyčioje vykdomo Evangelijos mokymo ir kunigystės apeigų tikslas yra padaryti šeimas vertas amžinojo gyvenimo.

Yra ir antra svarbi priežastis, kodėl Gelbėtojas veikia per bažnyčią, Savo Bažnyčią, – taip yra dėl tų siektinų dalykų, kurių pavieniui ar mažomis grupelėmis pasiekti nepavyktų. Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių yra kova su skurdu. Tai tiesa, kad kaip pavieniai asmenys ir kaip šeimos rūpinamės fiziniais kitų poreikiais, „suteikdami vienas kitam tiek laikinąją, tiek ir dvasišką pagalbą pagal reikmes ir norus“²³. Tačiau sutelktinės Bažnyčios galimybės rūpintis vargšais ir stokojančiaisiais išauga tiek, kad tampa įmanoma patenkinti ir platesnius poreikius, o išsvajotasis savarankiškumas tampa pasiekiamas daugumai.²⁴ Be to, Bažnyčia, jos Paramos bendrijos ir kunigijos kvorumai teikia paramą įvairiose vietovėse daugybei žmonių, ištiktų stichinių nelaimių, karų ar persekiojimų.

Jei Jo Bažnyčia šių pajėgumų neturėtų, tai būtų neįmanoma įgyvendinti Gelbėtojo pavedimo skleisti Evangeliją po visą pasaulį.²⁵ Nebūtų apaštališkųjų raktų, struktūros, finansinių išteklių ir tūkstančių misionierių pasišventimo ir pasiaukojimo, reikalingo, kad būtų vykdomas šis darbas. Atminkite, kad „ši karalystės Evangelija [turi būti] skelbiama visame pasaulyje kaip liudijimas visoms tautoms, ir tada ateis galas“²⁶.

Ši Bažnyčia gali statyti ir eksploatuoti šventyklas, Viešpaties namus, kuriuose gali būti atliekamos gyvybiškai svarbios apeigos ir sudaromos sandoros. Džozefas Smitas pareiškė, kad visais amžiais Savo žmones Dievas rinko tam, kad pastatytų „Viešpačiui namus, kuriuose Jis galėtų apreikšti savo žmonėms savo namų apeigas ir savo karalystės šloves bei mokyti žmones išgelbėjimo kelio; nes yra tam tikros apeigos ir principai, kurie turi būti aiškinami ir vykdomi tam tikslui pastatytose patalpose arba namuose“²⁷.

Jei kas mano, kad visi keliai veda į dangų ar kad išgelbėjimui nėra konkrečių reikalavimų, tai tas nesupras, kam reikia skelbti Evangeliją ar atlikti apeigas ir sudaryti sandoras gyviesiems ar mirusiesiems išpirkti. Tačiau mes kalbame ne tik apie nemirtingumą, bet ir apie amžinąjį gyvenimą, o tam būtinai reikia Evangelijos kelio ir Evangelijos sandorų. Gelbėtojui bažnyčia reikalinga, kad tai taptų pasiekiama visiems Dievo vaikamss – tiek gyviesiems, tiek ir mirusiesiems.

Paminėsiu paskutinę priežastį, kodėl Viešpačiui reikia įkurti Savo Bažnyčią. Ji yra pati unikaliausia: Bažnyčia, tarp kitko, yra Dievo karalystė žemėje.

Kai 1830-aisiais buvo įkurta Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, Viešpats pranašui Džozefui Smitui pasakė: „Pakylėkite savo širdis ir džiūgaukite, nes jums duota karalystė, arba, kitais žodžiais, bažnyčios raktai.“²⁸ Šių raktų įgaliojimu Bažnyčios kunigijos pareigūnai saugo Gelbėtojo doktrinos tyrumą ir Jo gelbstinčių apeigų vientisumą.²⁹ Jie padeda pasiruošti tiems, kurie nori jas gauti, įvertina kandidatų pasirengimą ir vertumą, ir tada jas atlieka.

Turėdami karalystės raktus Viešpaties tarnai gali atskirti tiesą nuo melo ir tada dar kartą galingai pareikšti: „Taip sako Viešpats.“ Deja, kai kurie norėdami tiesą apibrėžti savaip, piktinasi Bažnyčia; tačiau, iš tikrųjų, gauti „[pažinimą] apie dalykus – kokie jie [iš tikrųjų] yra ir kokie jie buvo, ir kokie jie bus“³⁰, tiek, kiek Viešpats jų nori atskleisti, – nepranokstamas palaiminimas. Bažnyčia saugo ir publikuoja Dievo apreiškimus – Raštų kanoną.

Aiškindamas Babilonės karaliaus Nebukadnecaro sapną Danielius karalių supažindino su tuo, „kas įvyks dienų pabaigoje“³¹ ir paskelbė, kad „dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas [kitas] karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“³². Ši Bažnyčia ir yra toji išpranašauta dienų pabaigos karalystė, sukurta ne žmogaus, o įkurta dangaus Dievo, riedanti lyg ne žmogaus rankomis nuo kalno atkirstas akmuo ir pripildanti visą žemę.³³

Jos lemtis – įkurti Sionę ruošiantis Jėzaus Kristaus sugrįžimui ir tūkstantmečiam valdymui. Kol toji diena ateis, tai nebus karalystė politine prasme, kaip kad Gelbėtojas pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.“³⁴ Tai labiau Jo įgaliojimo žemėje saugykla, Jo šventų sandorų valdytoja, Jo šventyklų globėja, Jo tiesos saugotoja ir skelbėja, išblaškytojo Izraelio surinkimo vieta bei „apsauga ir prieglobstis nuo audros ir nuo rūstybės, kai ji bus išlieta neskiesta ant visos žemės“³⁵.

Baigiu pranašo užtarimu ir malda:

„Šaukitės Viešpaties, kad jo karalystė plėstųsi žemėje, kad jos gyventojai ją priimtų ir pasiruoštų ateinančioms dienoms, kuriomis Žmogaus Sūnus nužengs danguje, apsirengęs savo šlovės skaistumu, kad pasitiktų Dievo karalystę, įkurtą žemėje.

Todėl tegul plečiasi Dievo karalystė, kad ateitų dangaus karalystė, kad tu, o Dieve, būtum šlovinamas kaip danguje, taip ir žemėje, kad tavo priešai būtų pajungti; nes tavo yra garbė, galia ir šlovė per amžių amžius.“³⁶

Jėzaus Kristaus vardu, amen.