Vertos mums duotų pažadų

Argi jums nepatiko ši sesuo iš filmuko? Žinome, kad daug iš jūsų neturite galimybių turėti savo vaikų, tačiau gyvenimą leidžiate mylėdamos, mokydamos ir laimindamos vaikus. Ak, kaip Dangiškasis Tėvas ir mes, jūsų seserys, už tai jus mylime!

Argi mes, įskaitant jus, brangiąsias jaunąsias sesutes iš Pradinukų ir Merginų organizacijų, neturėjome progos savo rankose laikyti kūdikėlio ir matyti jo žvilgsnio į mūsų akis? Ar nepajutome šventumo jo dangiškos dvasios, taip neseniai mūsų Dangiškojo Tėvo pasiųstos į naujai sukurtą tyrą mažą kūnelį? Man retai tenka išgyventi tokius mielus, švelnius dvasinius patyrimus.

Mūsų kūnai yra šventos mūsų Dangiškojo Tėvo dovanos. Jie yra asmeninės šventyklos. Jei rūpinsimės jų švara ir tyrumu, būsime vertos padėti Dangiškajam Tėvui kurti kūnus Jo mylimiems dvasiniams vaikams.

Prezidentas Boidas K. Pakeris savo paskutinėje visuotinės konferencijos kalboje, kurią galbūt pamenate kaip kalbą apie „sausainį ir bučinį“, liudijo, kad įsakymas „daugintis, ir pripildyti žemę … yra [būtinas] … ir yra žmogiškosios laimės šaltinis. Teisiai naudodami tą [kūrimo] galią galime priartėti prie Tėvo Danguje ir patirti džiaugsmo pilnatvę, netgi dieviškumą. Dauginimosi galia nėra atsitiktinė laimės plano dalis, tai yra […] tas planas.“

Jis tęsė:

„Tikra meilė reikalauja iki vestuvių atidėti dalijimąsi tais meilės jausmais, kurie atrakina šventas […] galias … [per] vengimą tokių situacijų, kada užvaldo kūniški geiduliai. […]

Mūsų laimė mirtingajame gyvenime, mūsų džiaugsmas ir išaukštinimas priklauso nuo to, kaip mes reaguosime į tuos nuolatinius, jaudinančius kūniškus troškimus.“¹

Mano brangios sesės, tiek jaunos, tiek ne tokios jaunos, ruošdamasi šiai kalbai jaučiau didelį nerimą. Kaip sakė Alma Jaunesnysis: „Aš trokštu iš savo širdies gilumos […], kad jūs […] šauktumėtės jo švento vardo, ir nuolat budėtumėte ir melstumėtės, kad nebūtumėte gundomi labiau negu galite pakelti […], kad galėtumėte būti iškelti paskutiniąją dieną.“²

Vėliau Mormonas irgi liudijo, jog Almos dienomis Korihoras, antikristas, „pamokslavo […], nuklaidindamas [daugelio moterų širdis]“³.

Sesės, šiais laikais Šėtonas vis sėkmingiau kelia į Korihoro pasekėjų vėliavą. Kokių priemonių jis turi? Gundančių romanų knygas, televizijos serialus, ištekėjusias moteris, buvusius vaikinus, bendraujančius per socialinius tinklus, ir pornografiją. Brangios sesės, turime būti labai atsargios! Negalime žaisti su ugningomis Šėtono strėlėmis ir nenudegti. Nežinau nieko kito, kas geriau už dorybę padėtų išlaikyti Šventosios Dvasios bendrystę.

Šiais laikais daugelis internete teieško greito pasitenkinimo ir greitų žinių. Tačiau, jei vadovausimės tikėjimu, būsime kantrios ir išsakysime savo klausimus Dangiškajam Tėvui, visos tiesos šaltiniui, tai būsime nepaprastai palaimintos. Tiek daug atsakymų ir patikinimų gali ateiti dėl kasdienio Raštų tyrinėjimo ir studijavimo ir dėl nuoširdžios ir pagalbos prašančios maldos; tačiau dėl interneto tokių pažadų nėra. Pranašas Jobas liudija: „Nes Dvasia kalba tiesą ir nemeluoja. Todėl ji kalba apie tai, kaip iš tikrųjų yra, ir apie tai, kaip iš tikrųjų bus.“⁴

Jei imame žiūrėti, skaityti ir daryti ką nors, kas yra žemiau mūsų Dangiškojo Tėvo standartų, pradedame silpti. Kad ir kokio amžiaus būtumėte – jei tai, ką žiūrite, skaitote, ko klausotės ar ką nusprendžiate daryti, nesiderina su Viešpaties standartais knygelėje Jaunimo stiprybės vardan, išjunkite tai, išplėškite tai, išmeskite tai ir užtrenkite duris.

Nė viena nesame tobula, tačiau jei nusidedame, Prezidentas Pakeris mums priminė:

„Pažadas yra toks: „Štai, tam, kuris atgailavo dėl savo nuodėmių, yra atleidžiama, ir aš, Viešpats, jų daugiau nebeprisimenu“ (DS 58:42). […]

Apmokėjimas, kurį kiekvienas iš mūsų galime gauti, užgydo randus. Tai reiškia, kad nepaisant to, ką esame padarę ar kur esame buvę, nepaisant to, kaip tai nutiko, jei tikrai atgailausime, Jis yra pažadėjęs apmokėti. Tai buvo įtvirtinta, kai Jis atliko Apmokėjimą. Tarp mūsų yra tiek daug tokių, kurie kankinasi jausdami kaltės jausmą ir nežinodami kaip išsilaisvinti. Priimdami Kristaus Apmokėjimą jūs išsilaisvinate, o visa, kas buvo širdgėla, gali pavirsti į grožį, meilę ir amžinybę.“⁵

Kas dar, be atgailos, mums galėtų padėti išlikti švarioms ir doroms? Kokius dar įrankius esame gavusios? Mūsų pradinukai ir merginos gerai žino ir dainuoja dainelę „Dievo žodžio galia“⁶. Ar negalėtume papildydamos sakyti „maldos galia“, „šventyklos galia“, „sandorų galia“, „šabo galia“, „pranašo galia“ ir „doros galia“?

Yra didžių palaiminimų ir apsaugančių pažadų, susijusių su tinkamu šventyklos apdarų dėvėjimu. Aš įsivaizduoju, kad simboliškai velkuosi Dangiškojo Tėvo man duodamus karališkus apdarus. Sesės, liudiju, kad jei stengsimės tinkamai dėvėti šventyklinius apdarus, mūsų Dangiškasis Tėvas tai laikys didžiausiu mūsų meilės ir pasišventimo Jam ženklu. Tai su Juo sudarytų sandorų ženklas, o Jis yra pažadėjęs: „Aš, Viešpats, esu įpareigotas, kai jūs darote, ką aš sakau; bet kai nedarote, ką aš sakau, netenkate pažado.“⁷

Neseniai kalbėjausi su sena drauge, kuri dėl savo vyrų žalingų įpročių ir neištikimybės išgyveno dvi ištuokas. Ji ir trys jos vaikai daug prisikentėjo. Ji meldė patarimo: „Taip stengiausi gyventi teisiai. Kodėl man teko tiek daug išbandymų? Ką padariau negerai? Ko Dangiškasis Tėvas nori iš manęs? Aš meldžiuosi ir skaitau Raštus, padedu savo vaikams ir dažnai lankausi šventykloje.“

Besiklausant tos sesers norėjosi sušukti: „Tu jau tai darai! Darai viską, ko tik Dangiškasis Tėvas nori ir tikisi iš tavęs!“

Visai suprantama, kodėl daugelis mano, jog mūsų Tėvo pažadėtieji palaiminimai yra „pernelyg toli“, ypač jei gyvenimas tampa kupinas iššūkių. Tačiau Amulekas mokė, jog „šitas gyvenimas yra laikas […] pasiruošti susitikti su Dievu“⁸. Tai nėra laikas visoms palaimoms gauti. Prezidentas Pakeris paaiškino: „Antrajame veiksme niekada nebūna parašyta „ir po to jie ilgai ir laimingai gyveno. Šie žodžiai priklauso trečiajam veiksmui, kuriame įmenamos visos mįslės ir viskas sustatoma į savo vietas.“⁹ Vis dėlto, kiekvieną dieną turime aiškiai matyti mūsų Tėvo pažadėtų nepaprastų palaiminimų viziją, turime pastebėti, kaip kiekvieną dieną patiriame „daugybę jo švelnių pasigailėjimų“¹⁰.

Sesės, tikrai nežinau, kodėl turime patirti tiek daug išbandymų, tačiau asmeniškai jaučiu, jog atlygis už tai yra toks didelis, toks amžinas ir toks nesibaigiantis, toks džiaugsmingas ir toks nesuvokiamas, kad atpildo dieną savo gailestingo, mylinčio Tėvo turbūt paklausime: „Ar tik tiek tereikėjo padaryti?“ Tikiu, kad jei kasdien prisimintume ir pripažintume mūsų Dangiškojo Tėvo ir mūsų Gelbėtojo meilės mums gylį, tai būtume pasiryžusios padaryti viską, ko tik Jie prašytų, kad tik vėl sugrįžtume Jų akivaizdon ir būtume amžinai apsuptos Jų meilės. Brangios sesės, kokią gi reikšmę turės tai, ką iškentėjome čia, jei per tokius išbandymus įgysime tai, kas suteikia teisę į amžinąjį gyvenimą ir išaukštinimą Dievo karalystėje su mūsų Tėvu ir Gelbėtoju?

Liudiju, kad mūsų kūnai yra šventos mūsų Dangiškojo Tėvo dovanos, kad jei dėl mūsų Gelbėtojo apmokančios aukos gyvensime tyrai ir švariai, kiekvieną dieną aiškiai matysime mūsų Tėvo pažadėtų nepaprastų palaiminimų viziją, tai vieną dieną gausime viską, „ką turi [mūsų] Tėvas“¹¹. Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.