„Buvau keleivis“
Linda K. Burton
Paramos bendrijos visuotinė prezidentė
Atsižvelgdamos į savo laiko išteklius ir aplinkybes, pamaldžiai nuspręskite, ką galėtumėte daryti, kad patarnautumėte pabėgėliams, gyvenantiems jūsų kaimynystėje ir bendruomenėje.
Tą dieną, kai buvo įkurta Paramos bendrija, Ema Smit pareiškė: „Ketiname padaryti kai ką nepaprasto. […] Laukiame nepaprastų progų ir daug reikalaujančių pašaukimų.“1 Kaip anuomet, taip ir dabar tie daug reikalaujantys pašaukimai ir nepaprastos progos pasireiškia dažnai.
Viena tokių pasitaikė 1856 m. spalio visuotinės konferencijos metu, kai prezidentas Brigamas Jangas susirinkusiesiems pranešė, kad už šimtų kilometrų pionieriai su rankiniais vežimėliais vis dar kelyje ir kad jie, atsižvelgiant į metų laiką, atvyksta per vėlai. Jis pareiškė: „Jūsų tikėjimas, religija ir religijos išpažinimas neišgelbės nė vieno iš jūsų sielų celestialinėje mūsų Dievo karalystėje, jei nevykdysite tokių principų, kokių dabar jus mokau. Važiuokite ir atvežkite dabar laukuose esančius žmones, ir kruopščiai atlikite tuos dalykus, kuriuos vadiname laikinaisiais, […] kitaip jūsų tikėjimas bus bergždžias.“2
Didžiai žavėdamiesi prisimename vyrus, kurie išvyko gelbėti tų kenčiančių šventųjų. Tačiau ką tuo metu darė seserys?
„Sesuo [Liusė Meserv] Smit rašė, […] kad prezidento Jango paraginti, dalyvavusieji ėmė veikti. […] Moterys „ten pat [senajame] Tabernakulyje [nusijuosė] pasijonius [didelius apatinius sijonus, kurie tuo metu buvo madingi ir taip pat teikė šilumos], [nusimovė] kojines ir [nusirengė] viską, be ko jos tuo metu galėjo apsieiti, ir sukrovė [visa tai] į vežimus šventiesiems kalnuose.“3
Po kelių savaičių, kai gelbėtojai ir rankinių vežimėlių grupės priartėjo prie Solt Leik Sičio, prezidentas Brigamas Jangas vėl surinko šventuosius į senąjį Tabernakulį. Šventųjų, ypač seserų, jis primygtinai maldavo slaugyti kenčiančiuosius, pamaitinti ir priimti juos, sakydamas: „Pamatysite, kad bus nušalusių pėdas iki kulkšnių ar iki kelių, bus ir tokių, kurių rankos sustingę į ledą. […] Prašome, kad priimtumėte ir atjaustumėte juos kaip savo vaikus.“4
Liusė Meserv Smit taip pat rašė:
„Gerų brolių ir seserų padedami, padarėme viską, ką galėjome, kad pasirūpintume stokojančiaisiais. […] Jie smarkiai nušalo rankas ir pėdas. […] Mes nesiliovėme darbuotis [tol], kol visais buvo pasirūpinta. […]
Niekada po to nė vieną kitą darbą dirbdama savo gyvenime nesijaučiau labiau patenkinta ir, galiu pridurti, nejaučiau didesnio malonumo. […]
Kokį kitą darbą gali atlikti pasiruošusios padėti rankos?“5
Mylimos seserys, šis pasakojimas gali būti pritaikytas ir mūsų dienomis kenčiantiems visame pasaulyje. Dar viena mūsų širdis jaudinanti „nepaprasta proga“.
Visame pasaulyje yra daugiau nei 60 milijonų pabėgėlių, įskaitant žmones, priverstinai palikusius savo namus. Pusė iš jų – vaikai.6 „Šie žmonės patiria didžiulius sunkumus ir bando pradėti nuo nulio […] svetimose šalyse ir kultūrose. Nors kartais pasirūpinti būstu ir būtiniausiomis reikmėmis padeda organizacijos, tačiau jiems reikia draugo ir pagalbininko, kuris galėtų jiems padėti [prisitaikyti] jų naujuose namuose, žmogaus, kuris padėtų išmokti kalbą, suprasti sistemą ir pasijusti priimtam.“7
Praėjusią vasarą susipažinau su seserimi Ivete Bagingou, kuri po to, kai buvo nužudytas tėvas, o trys vyresnieji broliai dingo karo siaučiamoje pasaulio dalyje, būdama vos 11 bėgo iš vienos vietos į kitą. Ivetė ir likusieji šeimos nariai galiausiai šešerius su puse metų gyveno kaip pabėgėliai kaimyninėje šalyje, kol galėjo persikelti į nuolatinius namus, kur jie buvo palaiminti, nes viena rūpestinga pora padėjo jiems pasirūpinti transportu, mokyklomis bei kitais dalykais. Ji sakė, kad tai „iš esmės buvo atsakymas į mūsų maldas“.8 Jos gražuolė mama ir puiki mažoji sesutė šiandien yra su mumis ir dainuoja šiame chore. Nuo tada, kai susipažinau su šiomis nuostabiomis moterimis, daugelį kartų mąsčiau: „Kas būtų, jei jų istorija būtų mano istorija?“
Seserys, mes sudarome daugiau nei pusę Viešpaties pagalbos Dangiškojo Tėvo vaikams sandėlio. Jo sandėlyje sandėliuojamos ne tik materialiosios gėrybės, bet taip pat laikas, talentai, gebėjimai ir mūsų dieviška prigimtis. Sesuo Rozmari M. Viksom mokė: „Mumyse esanti dieviška prigimtis įžiebia mūsų troškimą padėti kitiems ir skatina mus veikti.“9
Pripažindamas mūsų dangiškąją prigimtį prezidentas Raselas M. Nelsonas ragino:
„Mums reikia moterų, dėl kurių tikėjimo vyks svarbūs dalykai; moterų, kurios yra drąsios moralės ir šeimos gynėjos nuodėme sergančiame pasaulyje, […] moterų, žinančių, kaip pasitelkti dangaus galias saugoti ir stiprinti vaikus ir šeimas. […]
Susituokusios ar vienišos, jūs, seserys, iš Dievo esate gavusios išskirtinių sugebėjimų ir išskirtinę nuojautą. Mes, broliai, negalime atkartoti jūsų unikalaus poveikio.“10
2015 m. spalio 27 dienos Pirmosios Prezidentūros laiške Bažnyčiai buvo išreikštas didelis susirūpinimas ir užuojauta milijonams žmonių, kurie paliko savo namus, kad išsigelbėtų nuo pilietinių konfliktų ir kitų negandų. Pirmoji Prezidentūra kvietė pavienius žmones, šeimas ir Bažnyčios padalinius tarnauti pagal Kristaus pavyzdį vietiniuose pagalbos projektuose pabėgėliams ir, kur įmanoma, prisidėti prie Bažnyčios humanitarinio fondo.
Paramos bendrijos, Merginų ir Pradinukų organizacijų visuotinės prezidentūros svarstė, kaip atsiliepti į Pirmosios Prezidentūros kvietimą. Mūsų mylimos įvairaus amžiaus seserys, žinome, kad jūsų gyvenimo sąlygos ir aplinkybės yra įvairios. Kiekviena šios pasaulinės seserystės narė krikšto metu sudarė sandorą „guosti tuos, kuriems reikia paguodos“.11 Vis dėlto nė viena iš mūsų neturėtų bėgti greičiau, nei leidžia jėgos.12
Turėdamos šias tiesas omenyje, suorganizavome pagalbos iniciatyvą pavadinimu „Buvau keleivis“. Viliamės, kad, atsižvelgdamos į laiką, kurį galite skirti, ir savo aplinkybes, pamaldžiai nuspręsite, ką jūs galėtumėte daryti, kad patarnautumėte pabėgėliams, gyvenantiems jūsų kaimynystėje ir bendruomenėje. Tai yra galimybė tarnauti asmeniškai, šeimomis ar per organizacijas siūlant draugystę, mokant ir kitaip tarnaujant pagal Kristaus pavyzdį. Tai vienas iš būdų, kaip seserys gali tarnauti.
Visą laiką pamaldžiai stengdamosi nepamirškime laikytis karaliaus Benjamino išmintingo patarimo, kurį jis davė savo žmonėms po to, kai paragino juos rūpintis tais, kuriems reikia pagalbos: „Ir žiūrėkite, kad visa tai būtų daroma išmintingai ir tvarkingai.“13
Seserys, mes žinome, kad Viešpačiui rūpi mūsų noras su meile padėti aplinkiniams. Apsvarstykite šiuos Raštų pamokymus:
„Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip save patį.“14
„Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus.“15
Gelbėtojas pasakė:
„Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte,
buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte.“16
Gelbėtojas gyrė našlę, kurios įnašas tebuvo du skatikai, nes ji padarė tai, ką galėjo.17 Jis taip pat papasakojo apie gailestingąjį samarietį. Šį palyginimą Jis užbaigė sakydamas: „Eik ir tu taip daryk!“18 Kartais stengtis padėti yra nepatogu. Tačiau kai su meile ir vieningai darbuojamės drauge, galime tikėtis Dangaus pagalbos.
Vienos puikios Dievo dukters laidotuvėse kažkas papasakojo, kad 1990-aisiais, būdama Paramos bendrijos prezidentė, ši sesuo su kitomis savo kuolo seserimis siuvo antklodes, kad sušildytų kenčiančius Kosovo žmones. Kaip gailestingasis samarietis ji pasuko iš savo įprasto kelio, kad padarytų dar daugiau, kai kartu su savo dukterimi vairavo sunkvežimį, pakrautą tų antklodžių iš Londono į Kosovą. Pakeliui namo, ji gavo nenuginčijamą giliai į jos širdį įstrigusį dvasinį įkvėpimą. Štai koks buvo tas įkvėpimas: „Tai ką padarėte, yra labai gerai. Dabar grįžk namo, pereik per gatvę ir patarnauk savo kaimynui!“19
Laidotuvėse buvo papasakota daug kitų įkvėptų pasakojimų apie tai, kaip ši ištikima moteris pastebėdavo ir atsiliepdavo ir į nepaprastus ir daug reikalaujančius, ir į paprastus kasdien pasitaikančius pašaukimus padėti aplinkiniams. Pavyzdžiui, ji atvėrė savo namus ir širdį, kad bet kuriuo paros metu padėtų dvejojantiems jauniems žmonėms.
Mano mylimos seserys, galime pasitikėti Dangiškojo Tėvo pagalba, kai atsiklaupiame ir prašome dangiško vadovavimo Jo vaikams palaiminti. Dievas Tėvas, mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia yra pasiruošę padėti.
Prezidentas Henris B. Airingas Bažnyčios moterims galingai paliudijo:
„Dangiškasis Tėvas girdi ir atsako į jūsų tikėjimo kupinas maldas, kai prašote vadovavimo ir pagalbos ištverti Jo tarnystėje.
Šventoji Dvasia pasiųsta jums ir tiems, kuriais rūpinatės. Būsite sustiprintos ir netgi įkvėptos sužinoti savo sugebėjimo tarnauti ribas ir mastą. Dvasia paguos jus, kai klausite savęs: „Ar padariau pakankamai?“20
Kai svarstome dėl „daug reikalaujančių pašaukimų“ pagelbėti tiems, kuriems reikia mūsų pagalbos, paklauskime savęs: „Kas būtų, jei jų istorija būtų mano istorija?“ Viliuosi, kad tada sieksime įkvėpimo, veiksime pagal gautą įkvėpimą ir vieningai stengsimės padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, nes mes galime ir esame įkvėptos tai padaryti. Galbūt tada ir apie mus bus galima pasakyti taip, kaip Gelbėtojas pasakė apie Jam patarnavusią mylinčią seserį: „Ji man padarė gerą darbą. […] Ji padarė, ką galėjo.“21 Aš tai vadinu kažkuo nepaprastu! Jėzaus Kristaus vardu, amen.