Praleisti pagrindinę navigaciją
balandis 2016 | Visame turi būti priešingybė

Visame turi būti priešingybė

balandis 2016 Visuotinė konferencija

Priešingybė padeda mums tapti tokiems, kokie Dangiškasis Tėvas nori kad taptume.

Jėzaus Kristaus Evangelijos centre yra Tėvo išgelbėjimo planas, skirtas amžinam Jo vaikų tobulėjimui. Tas šiuolaikiniu apreiškimu paaiškintas planas padeda mums suprasti daug dalykų, su kuriais susiduriame žemiškajame gyvenime. Mano žinia skirta parodyti, kokia svarbi tame plane yra priešingybė.

I.

Mirtingasis Dievo vaikų gyvenimas skirtas suteikti patirties, kad Dievo vaikai „galėtų tobulėti ir galų gale realizuoti savo, kaip amžinojo gyvenimo paveldėtojų, dieviškąją paskirtį“1. Šį rytą Prezidentas Tomas S. Monsonas mus galingai mokė, kad mes tobulėjame per pasirinkimus, kuriais esame bandomi, ar laikysimės Dievo įsakymų (žr. Abraomo 3:25). Kad galėtume būti išbandyti, turime turėti valios laisvę. Kad būtų pasirinkimai, kuriems naudotume savo valios laisvę, turi būti priešingybė.

Svarbi ir likusi plano dalis. Kai pasirenkame neteisingai, – o tai tikrai nutiks, – susitepame nuodėme ir turime būti apvalyti, kad galėtume tęsti savo kelionę link savo amžinos lemties. Tėvo planas parūpina būdą tai atlikti, būdą patenkinti amžinus teisingumo reikalavimus: Gelbėtojas sumoka kainą, kad išpirktų mus iš nuodėmių. Gelbėtojas yra Viešpats Jėzus Kristus, Viengimis Dievo, Amžinojo Tėvo, Sūnus, kurio apmokanti auka, – kurio kentėjimai, – apmoka mūsų nuodėmes, jei atgailaujame dėl jų.

Vienas geriausių paaiškinimų apie numatytą priešingybės vaidmenį yra Mormono Knygoje, Lehio pamokymuose savo sūnui Jokūbui.

„Nes visame kame būtinai turi būti priešingybė. Jei ne, […] teisumas negalėtų būti įgyvendintas, nei nelabumas, nei šventumas, nei nelaimingumas, nei gėris, nei blogis“ (2 Nefio 2:11; taip pat žr. 15 eil.).

„Todėl, – tęsė Lehis, – Viešpats Dievas davė žmogui veikti savo nuožiūra. Taigi žmogus negalėtų veikti savo nuožiūra, jei nebūtų viliojamas vieno ar kito“ (16 eil.). Panašiai Viešpats sako mūsų laikų apreiškime: „Ir būtinai turi būti, kad velnias gundytų žmonių vaikus, – kitaip jie negalėtų veikti savo nuožiūra.“(DS 29:39).

Priešingybė buvo reikalinga jau Edeno Sode. Lehis mokė, kad jeigu Adomas ir Ieva nebūtų pasirinkę to, nuo ko prasidėjo mirtingumas, jie „būtų pasilikę nekaltumo būsenoje, neturėdami džiaugsmo, nes nepažinojo nelaimės; nedarydami gera, nes nepažinojo nuodėmės“ (2 Nefio 2:23).

Jau nuo pradžios Tėvo planui ir Šėtono maištui prieš jį buvo būtina valios laisvė ir priešingybė. Dangaus taryboje Viešpats apreiškė Mozei, kad Šėtonas „siekė sunaikinti žmogaus valios laisvę“ (Mozės 4:3). Tas sunaikinimas glūdėjo Šėtono pasiūlyme. Jis atėjo priešais Tėvą ir tarė: „Štai, čia aš, siųsk mane, aš būsiu tavo sūnus ir išpirksiu visą žmoniją, tad nė viena siela nepražus; ir aš tikrai tai padarysiu; todėl duok man savo garbę“ (Mozės 4:1).

Taigi, Šėtonas pasiūlė įvykdyti Tėvo planą tokiu būdu, kuris neleistų pasiekti Tėvo tikslo ir suteiktų Šėtonui garbę.

Šėtono pasiūlymas būtų užtikrinęs tobulą lygybę: tai išpirktų visą žmoniją, ir nė viena siela nepražūtų. Tokiu atveju niekas neturėtų valios laisvės ar pasirinkimo, todėl nebūtų ir priešingybės. Nebūtų nei išbandymo, nei nesėkmės, nei sėkmės. Nebūtų augimo, siekiant tikslo, kurio Tėvas troško savo vaikams. Raštuose rašoma, jog dėl Šėtono pasipriešinimo kilo karas danguje (Apreiškimo 12:7), kuriame du trečdaliai Dievo vaikų pelnė teisę patirti mirtingąjį gyvenimą pasirinkę Tėvo planą ir atmetę Šėtono maištą.

Šėtono tikslas buvo gauti Tėvo garbę ir galią (žr. Izaijo 14:12–15; Mozės 4:1, 3). „Todėl, – sakė Tėvas, – kadangi tas Šėtonas sukilo prieš mane […] aš padariau, kad jis būtų numestas žemyn“ (Mozės 4:3) su visomis dvasiomis, kurios pasinaudodamos savo valios laisve nusekė paskui jį (žr. Judo 1:6; Apreiškimo12:8–9; DS 29:36–37). Numesti žemyn, kaip kūno neturinčios dvasios, Šėtonas ir jo pasekėjai gundo ir stengiasi apgauti bei pavergti Dievo vaikus (žr. Mozės 4:4). Taigi piktasis, kuris priešinosi ir stengėsi sunaikinti Tėvo planą, iš tikrųjų paspartino jį, nes būtent priešingybė įgalina rinktis, o tai yra galimybė priimti teisingus sprendimus, skatinančius vystymąsi, kas ir yra Tėvo plano tikslas.

II.

Pažymėtina, kad gundymas nusidėti yra ne vienintelė priešybės forma žemiškajame gyvenime. Tėvas Lehis mokė, kad jei būtų neįvykęs nuopuolis, Adomas ir Ieva „būtų pasilikę nekaltumo būsenoje, neturėdami džiaugsmo, nes nepažinojo nelaimės“ (2 Nefio 2:23). Žemiškajame gyvenime nepatyrę priešingybės, „visi dalykai būtinai turi būti junginys viename“, o tame nebūtų nei laimės nei nelaimės (11 eil.). Todėl tėvas Lehis tęsė, kad Dievui viską sukūrus, kad būtų įgyvendinti jo amžini žmogaus paskirties tikslai […] būtina, kad būtų priešingybė; netgi uždraustas vaisius kaip priešingybė gyvybės medžiui; vienam esant saldžiam, o kitam karčiam“(15 eil.).2 Savo mokymą apie šią išgelbėjimo plano dalį jis baigia tokiais žodžiais:

„Bet štai, visa tai padaryta pagal išmintį to, kuris žino viską.

Adomas nupuolė, kad galėtų būti žmonės; o žmonės yra, kad galėtų džiaugtis“(24–25 eil.).

Priešybė sunkių aplinkybių pavidalu, su kuria susiduriame mirtingajame gyvenime, taip pat yra plano dalis, skatinanti mus vystytis žemiškajame gyvenime.

III.

Visi esame patyrę įvairių priešpriešų, kurios mus išbando. Kai kurie šių išbandymų yra gundymai nusidėti. Kai kurie yra žemiški iššūkiai, nesusiję su asmenine nuodėme. Kai kurie labai dideli. Kai kurie nežymūs. Kai kurie ilgalaikiai, o kai kurie trumpalaikiai. Nė vienas jų neišvengsime. Priešingybė padeda mums tapti tokiems, kokie Dangiškasis Tėvas nori kad taptume.

Kai Džozefas Smitas užbaigė versti Mormono Knygą, jis dar turėjo surasti leidėją. Tai buvo nelengva. Šio ilgo rankraščio sudėtingumas ir tūkstančių egzempliorių spausdinimo bei įrišimo kaina baugino. Pirmiausia Džozefas kreipėsi į Palmyros spaustuvininką E. B. Grandiną, kuris nesutiko. Tada jis kreipėsi į kitą Palmyros spaustuvininką, kuris taip pat nesutiko. Džozefas nuvyko į Ročesterį, už 40 km, ir kreipėsi į žinomiausią Niujorko valstijos spaustuvininką, kuris taip pat nesutiko. Kitas Ročesterio spaustuvininkas norėjo šio darbo imtis, bet dėl aplinkybių ši galimybė taip pat atkrito.

Praėjo kelios savaitės, ir Džozefas turbūt buvo suglumęs dėl priešybės, su kuria susidūrė vykdydamas savo dievišką pavedimą. Viešpats nepadarė, kad tai būtų lengva, bet padarė, kad tai būtų įmanoma. Penktasis Džozefo bandymas, antras kreipimasis į Palmyros leidėją Grandiną, buvo sėkmingas.3

Po keleto metų Džozefas buvo baisiomis sąlygomis kelis mėnesius kalinamas Liberčio kalėjime. Kai jis meldė pagalbos, Viešpats pasakė jam: „ visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera“ (DS 122:7).

Visi esame matę su mūsų asmeninėmis nuodėmėmis nesusijusių žemiškų priešpriešų, o taip pat ligų, negalių bei mirčių. Prezidentas Tomas S. Monsonas sakė:

„Kai kurie iš jūsų kentėdami gal esate šaukęsi Dievo negalėdami suprasti, kodėl Dangiškasis Tėvas leidžia jums bristi per jūsų patiriamus išbandymus. […]

Tačiau niekada ir nebuvo planuota, kad mūsų žemiškasis gyvenimas bus lengvas ar nuolat malonus. Mūsų Dangiškasis Tėvas […] žino, kad eidami per sunkius išbandymus, širdį plėšantį sielvartą ir sunkius pasirinkimus mes mokomės, vystomės ir taurėjame. Kiekvienas iš mūsų patyrėme tamsių dienų, kai mirė mūsų mylimi žmonės, kai praradome sveikatą, kai jautėmės apleisti, kai mus, regis, paliko mylimi žmonės. Tokie ir kiti sunkumai yra tikrasis mūsų sugebėjimo ištverti išbandymas“4.

Mūsų pastangos tobulėti, šabo dienos šventimas yra mažiau įtampos keliančios priešybės pavyzdžiai. Viešpats mums yra įsakęs švęsti šabą. Kai kurie mūsų pasirinkimai gali pažeisti šį įsakymą, bet kiti pasirinkimai, kaip praleisti šabo dieną, tik reiškia, ar darysime tai, kas gerai, kas geriau ar kas geriausia.5

Norint iliustruoti pagundos priešpriešą, Mormono Knygoje aprašyti trys metodai, kuriuos velnias naudos paskutinėmis dienomis. Pirma, „jis siautės žmonių vaikų širdyse ir kurstys juos pykčiui prieš tai, kas gera“ (2 Nefio 28:20). Antra, jis nuliūliuos narius „į kūnišką saugumą, kad jie sakys: Viskas gerai Sionėje“ (21 eil.). Trečia, jis sakys mums: „pragaro nėra; ir […] Aš ne velnias, nes tokio nėra“ (22 eil.), taigi nėra gėrio ir blogio. Dėl šios priešybės esame įspėti nebūti „[atsipalaidavę] Sionėje!“ (24 eil.).

Bažnyčia vykdydama savo dievišką misiją ir mes savo asmeniniuose gyvenimuose, regis, susiduriame vis su didesne priešprieša. Gali būti, kad Bažnyčiai stiprėjant ir nariams augant tikėjimu ir paklusnumu, Šėtonas stiprina priešpriešą, kad ir toliau visame būtų priešingybė.

Dalis šios priešpriešos ateina net per Bažnyčios narius. Kai kurie, savo protą ir išmintį naudodami prieš pranašų nurodymus, priskiria sau „lojalios opozicijos“ etiketę, pasiskolintą iš renkamų politikų. Nors gal tinkama demokratijai, ši idėja yra nepateisinama Dievo karalystės valdžioje, kur klausimai yra gerbiami, bet opozicija – ne (žr. Mato 26:24).

Kaip kitas priešybės pavyzdys, gali būti daugelis ankstyvos Bažnyčios istorijos dalykų, – pavyzdžiui, ką Džozefas Smitas padarė ar ko nepadarė įvairiomis aplinkybėmis, – kuriuos kai kurie naudoja priešpriešai pagrįsti. Sakau visiems, naudokite tikėjimą ir pasikliaukite Gelbėtojo mokymu, kad „iš jų vaisių juos pažinsite“ (Mato 7:16). Bažnyčia deda dideles pastangas, kad paviešintų turimus užrašus, bet, net ir viską paviešinus, kartais mūsų nariai taip ir lieka su pagrindiniais klausimais, į kuriuos studijos negali atsakyti. Tai yra Bažnyčios istorijos „priešingybės visame“ versija. Kai kuriuos dalykus galime sužinoti tik tikėjimu (žr. DS 88:118). Labiausiai turime pasitikėti liudijimu, kurį gavome iš Šventosios Dvasios.

Dievas vargu ar pažeidinės kažkurių savo vaikų valios laisvę tam, kad palengvintų kitų gyvenimą. Bet Jis palengvina mūsų negandų naštas ir sustiprina mus, kad jas paneštume, kaip Jis tai padarė Almos žmonėms Helamo žemėje (žr. Mozijo 24:13–15). Jis nesustabdo visų negandų, bet Jis atsako į mūsų maldas ir nukreipia tas negandas į šalį, kaip Jis padarė ypač galingo ciklono, kuris galėjo sužlugdyti Fidžio šventyklos pašventinimą, atveju, arba sušvelnina jų poveikį, kaip Jis padarė per teroristinį sprogdinimą, nusinešusį tiek daug gyvybių Briuselio oro uoste, – keturi mūsų misionieriai buvo tik sužeisti.6

Per visą žemiškojo gyvenimo priešpriešą mes gauname Dievo patikinimą, kad „jis pašvęs [mūsų] suspaudimus [mūsų] naudai“ (2 Nefio 2:2). Taip pat buvome mokomi suprasti savo žemiškojo gyvenimo patirtis ir Jo įsakymus Jo didžio išgelbėjimo plano kontekste. Tas planas mums paaiškina gyvenimo prasmę ir teikia patikinimą apie Gelbėtoją, kurio vardu liudiju apie šių dalykų tikrumą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Left
Right
Rodyti nuorodasPaslėpti nuorodas

    Išnašos

    1. „Šeima. Pareiškimas pasauliui“.

    2. Šių laikų apreiškimas moko, kad niekada neragavę kartaus, nesuprasime, kas yra saldu (žr. Doktrinos ir Sandorų 29:39).

    3. Žr. Michael Hubbard MacKay and Gerrit J. Dirkmaat, From Darkness unto Light: Joseph Smith’s Translation and Publication of the Book of Mormon (2015), 163–179.

    4. Thomas S. Monson, “Joy in the Journey” (address given at the BYU Women’s Conference, May 2, 2008), womensconference.ce.byu.edu. Trumpas Džono S. Tanerio, dabartinio BJU Havajų skyriaus prezidento, straipsnis apie sportiškumą ir demokratiją, apimantis šią įžvalgą mums visiems žinoma tema: „Mokytis kilniai pralaimėti yra ne tik pilietinė pareiga; tai religinė būtinybė. Žemiškąjį gyvenimą Dievas sukūrė, kad visame patirtume priešingybę (2 Nefio 2:11). Pralaimėjimai yra dalis šio mūsų tobulėjimui skirto plano. […] Pralaimėjimai taip pat yra būtini siekiant tobulumo“ (Notes from an Amateur: A Disciple’s Life in the Academy [2011], 57).

    5. Žr. Dalinas H. Ouksas, „Geri, geresni ir geriausi dalykai“, .

    6. Žr. Sarah Jane Weaver, “Rededication Goes Forward,” Church News, Feb. 28, 2016, 3–4.