Bažnyčios vadovų palaikymas

Nuoširdžiai sveikiname naujai pašauktus visuotinius įgaliotinius, Septyniasdešimties narius kraštuose ir nuostabią naująją Pradinukų organizacijos visuotinę prezidentūrą. Nuoširdžiai dėkojame tiems, kurie šiandien buvo atleisti iš pašaukimų. Mylime kiekvieną iš jūsų.

Mano brangūs broliai ir seserys, pakeldami savo ranką, kad palaikytume mūsų dienomis Dievo pašauktus pranašus, regėtojus ir apreiškėjus bei kitus vadovus ir visuotinius pareigūnus, ką tik dalyvavome švenčiausioje privilegijoje. Visada rimtai ir pagarbiai vertinu šią galimybę palaikyti Viešpaties tarnus ir seku jų nurodymais. Pats būdamas vos prieš kelis mėnesius pašauktas į Dvylikos Apaštalų Kvorumą, nuolankiai dėkoju už jūsų palaikantį balsavimą ir taip išreikštą pasitikėjimą. Branginu jūsų norą palaikyti mane ir visus šiuos nuostabius vadovus.

Netrukus po to, kai praeitą spalį buvau palaikytas, gavęs pavedimą nuvykau į Pakistaną ir susitikau su tos šalies nuostabiais ir pasišventusiais šventaisiais. Jų yra nedaug, bet jie turi daug Dvasios. Sugrįžęs namo gavau iš brolio Šakylo Aršado, brangaus to vizito metu sutikto nario, laiškelį: „Vyresnysis Resbandai, dėkojame, kad atvykote į Pakistaną. Noriu jums pasakyti, kad mes […] Bažnyčios nariai […] jus palaikome ir mylime. [Mums] nusišypsojo sėkmė, kad čia atvykote ir galėjome jus išgirsti. Mano šeimos gyvenime tai buvo „auksinė“ diena, kad sutikome apaštalą.“¹

Susitikimas su tokiais šventaisiais, kaip brolis Aršadas, buvo pribloškianti ir nuolankumo pripildanti patirtis ir, jo žodžiais tariant, man taip pat tai buvo „auksinė diena“.

Sausį Bažnyčios vadovai dalyvavo transliacijoje „Veidas į veidą“, kurios metu buvo bendraujama su jaunimu, jo vadovais ir tėvais iš viso pasaulio. Ta tiesioginė laida per internetą buvo transliuojama į daugelį 146 šalių vietovių; kai kur daug žmonių buvo susirinkę maldos namuose; kitose vietovėse prisijungdavo vienas jaunuolis savo namuose. Iš viso dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių.

Paveikslėlis

Laida „Veidas į veidą“ su vyresniuoju Resbandu, seserimi Oskarson ir broliu Ouvenu

Mūsų transliacijos plačiai auditorijai metu sesuo Bonė Oskarson, Merginų organizacijos visuotinė prezidentė, brolis Styvenas V. Ouvenas, Vaikinų organizacijos visuotinis prezidentas, ir aš, – padedami daugybės jaunimo, muzikantų ir kitų, – atsakėme į jaunimo pateiktus klausimus.

Paveikslėlis

2016 m. Bendrųjų veiklų tema

Mūsų tikslas buvo pristatyti 2016 m. Bendrųjų veiklų temą „Todėl turite veržtis pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus“, pagal 2 Nefio knygos eilutę, kuri skamba taip: „Todėl turite veržtis pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms. Todėl, jei veršitės pirmyn, sotindamiesi Kristaus žodžiu, ir ištversite iki galo, štai, taip sako Tėvas: Jūs turėsite amžinąjį gyvenimą.“²

Ką mes sužinojome perskaitę šimtus jaunimo klausimų? Sužinojome, kad mūsų jaunimas myli Viešpatį, palaiko vadovus ir trokšta gauti atsakymus į turimus klausimus! Klausimai parodo gilesnį norą mokytis, įtvirtinti tiesas, apie kurias jau turime liudijimą, ir būti geriau pasiruošusiems veržtis pirmyn, esant nepajudinamiems dėl Kristaus.

Evangelijos Sugrąžinimas prasidėjo nuo jaunuolio, Džozefo Smito, klausimo. Daugelis Gelbėtojo mokymų Jo tarnystės metu prasidėjo nuo klausimo. Pamenate Jo klausimą Petrui: „Kuo jūs mane laikote?“³ Ir Petro atsakymą: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“⁴ Mums reikia padėti vieni kitiems per Dvasią atrasti Dangiškojo Tėvo atsakymus.

Toje transliacijoje jaunimui sakiau:

„Šios Bažnyčios vadovai gerai pažįsta jūsų problemas, jūsų nerimus ir jūsų iššūkius.

Mes turime vaikų. Mes turime anūkų. Mes dažnai susitinkame su jaunimu iš viso pasaulio. Mes meldžiamės už jus ir tariamės dėl jūsų pačiose švenčiausiose vietose, mes mylime jus.“⁵

Norėčiau pasidalinti vienu iš daugybės atsakymų, kuriuos išgirdome tame renginyje.

Lisa iš Grande Prairie, Albertos Kanadoje, rašė: „Šis renginys „Veidas į veidą“ buvo nuostabus. Jis sustiprino mano liudijimą ir įsitikinimus, susijusius su Evangelija. Mes taip palaiminti, kad turime įkvėptus vadovus, kurie pašaukti tarnauti įvairiausiuose paskyrimuose.“⁶

Lizė iš Plezant Grouvo, Jutos, pakomentavo tą žinutę: „Esu dėkinga už savo tikėjimą ir galimybę palaikyti Dievo pranašą bei vyrus ir moteris, kurie su juo tarnauja.“⁷

Šiandien mes palaikėme vadovus, kurie dievišku įkvėpimu buvo pašaukti mus mokyti ir vesti, kurie mus įspėja apie šiandienos pavojus – atsainų šabo šventimą, šeimai kylančias grėsmes, religinės laisvės puolimą ir net pastarųjų dienų apreiškimo neigimą. Broliai ir seserys, ar įsiklausome į jų patarimą?

Konferencijose, sakramento susirinkimuose ir Pradinukų organizacijoje daug kartų giedojome švelnius žodžius: „Vesk, lydėki šiam kely“.⁸ Ką tie žodžiai jums reiškia? Kokios mintys kyla, kai mąstote apie juos? Ar esate pajutę įtaką teisių vadovų, tų Jėzaus Kristaus mokinių, kurie praeityje ir šiomis dienomis liečia jūsų gyvenimą, tų, kurie drauge su jumis eina Viešpaties keliu? Gal jie yra visai šalia – jūsų namuose. Gal jie yra jūsų vietinėse bendruomenėse ar kalba iš sakyklos visuotinėje konferencijoje. Šie mokiniai su mumis dalijasi palaiminimu liudijimo apie Viešpatį Jėzų Kristų, šios Bažnyčios vadovą, mūsų sielų vadovą, kuris pažadėjo: „Būkite džiugūs ir nebijokite, nes aš, Viešpats, esu su jumis ir stovėsiu šalia jūsų“.⁹

Prisimenu Prezidento Tomo S. Monsono pasakotą istoriją apie tai, kaip jis buvo pakviestas į savo kuolo prezidento Polo K. Čaildo namus pokalbiui dėl paaukštinimo į Melchizedeko kunigystę. Koks ypatingas palaiminimas tai turėjo būti prezidentui Čaildui, tuo metu nežinojusiam, kad moko Aarono kunigystę turintį berniuką, kuris vieną dieną taps Dievo pranašu.¹⁰

Ir man yra tekę mokytis iš mūsų brangaus pranašo prezidento Monsono. Mano prote ir širdyje net nekyla abejonė, kad jis yra Viešpaties pranašas žemėje; aš nuolankiai priimu jo gautą apreiškimą ir elgiuosi pagal tai, kas jame nurodyta. Jis mus moko ištiesti pagalbos ranką, apsaugoti vieni kitus, gelbėti vieni kitus. To buvo mokoma ir prie Mormono vandenų. Tie, kurie troško „vadintis jo žmonėmis“, buvo pasiryžę „nešti vienas kito naštas“, „gedėti su tais, kurie gedi“ ir „būti Dievo liudytojais“.¹¹

Šiandien esu Dievo, Amžinojo Tėvo, ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, liudytojas. Žinau, kad mūsų Gelbėtojas gyvas, Jis myli mus ir vadovauja Savo tarnams, jums ir man, kad įgyvendintų savo didingus tikslus žemėje.¹²

Kai veržiamės pirmyn rinkdamiesi sekti mūsų vadovų patarimais ir įspėjimais, mes renkamės sekti Viešpačiu, kai tuo tarpu pasaulis eina kita kryptimi. Mes renkamės tvirtai laikytis geležies lazdos, būti pastarųjų dienų šventieji, dirbti Viešpaties darbą ir būti pripildyti „nepaprastai didelio džiaugsmo“¹³

Vis svarbesnis tampantis nūdienos klausimas yra aiškus: ar palaikote Bažnyčios vadovus tamsėjančiame pasaulyje, kad galėtumėte skleisti Kristaus šviesą?

Santykiai su vadovais yra labai svarbūs ir reikšmingi. Nepaisant mūsų vadovų amžiaus, jų atstumo nuo mūsų ar laiko, kada jie palietė mūsų gyvenimus, jų įtaka iliustruoja amerikiečio poeto Edvino Markamo žodžius:

Šakylas Aršadas, mano draugas Pakistane, palaikė mane, savo brolį ir draugą. Tai padarėte ir daugelis iš jūsų. Kai vieni kitiems ištiesiame pagalbos ranką, mes įrodome tų galingų žodžių tiesą: „Nereikia būti vienišam“.

Labiausiai mums reikia mūsų Gelbėtojo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus. Mane visuomet pakylėdavo Raštų pasakojimas apie tai, kaip Jėzus Kristus ėjo vandeniu, kad susitiktų su savo mokiniais, valtimi plaukusiais Galilėjos ežeru. Tai buvo naujai pašaukti vadovai, kaip ir daugelis iš mūsų, sėdinčių čia ant pakylos. Pasakojimas aprašytas evangelijoje pagal Matą:

„Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.

Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.

Pamatę jį, einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir […] iš baimės ėmė šaukti.

Jėzus tuojau juos prakalbino: “Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“¹⁵

Petras išgirdo tą nuostabų padrąsinantį Viešpaties kvietimą.

„Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“

[Jėzus] atsakė: „Eik!“¹⁶

Gana drąsu! Petras buvo žvejys ir žinojo apie ežero pavojų. Tačiau jis buvo pasiryžęs sekti Jėzumi – dieną ar naktį, valtyje ar sausumoje.

Galiu įsivaizduoti, kad Petras iššoko iš valties nelaukdamas antro kvietimo ir pradėjo eiti vandeniu. Tikrai Raštuose rašoma: „Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus“¹⁷ Vėjui sustiprėjus ir bangoms sūkuriuojant apie jo kojas, Petras „nusigando ir pradėjęs skęsti sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“

Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį.“¹⁸

Tokia galinga pamoka. Viešpats buvo šalia jo, kad jam padėtų, lygiai kaip Jis yra šalia jūsų ir manęs. Jis ištiesė Savo ranką ir sugriebęs Petrą jį išgelbėjo.

Man dažnai reikėjo Gelbėtojo ir Jo gelbstinčios rankos. Dabar man Jo reikia labiau nei kada anksčiau, kiekvienam iš jūsų reikia. Kartais, perkeltine prasme, iššokęs iš valties į man nežinomas situacijas, jaučiausi užtikrintai, o tada suvokiau, kad vienas to nesugebėsiu.

Kaip kalbėjome renginio „Veidas į veidą“ metu, Viešpats dažnai mums ištiesia pagalbos ranką per mūsų šeimą bei vadovus ir kviečia ateiti pas Jį, kaip Jis tai darė ištiesdamas ranką Petrui gelbėti.

Jums taip pat teks patirti daug akimirkų, kuriose reikės atsiliepti į dažnus kvietimus „ateiti pas Kristų“.¹⁹ Juk tokia ir yra mūsų mirtingojo gyvenimo prasmė, ar ne? Tai gali būti kvietimas išgelbėti šeimos narį; tarnauti misijoje; sugrįžti į Bažnyčią; nuvykti į šventyklą; ir, kaip neseniai mūsų jaunimas per nuostabų renginį „Veidas į veidą“ sakė, atvykti ir padėti atsakyti į klausimą. Atėjus laikui kiekvienas išgirsime kvietimą: „Sugrįžk namo“.

Meldžiu, kad ištiestume ranką, paimtume Gelbėtojo mums ištiestą ranką, kurią Jis dažnai paduoda per Dievo pašauktus vadovus ir mūsų šeimos narius, ir išgirstume Jo kvietimą ateiti.

Žinau, kad Jėzus Kristus gyvena; aš myliu Jį ir visa širdimi žinau, kad Jis myli kiekvieną iš mūsų. Jis yra mūsų didysis Pavyzdys ir dieviškas visų Tėvo vaikų vadovas. Apie tai iškilmingai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.