Geriausi vadovai yra geriausi pasekėjai
Styvenas V. Ouvenas
Vaikinų organizacijos visuotinis prezidentas
Bus tokių laikotarpių, kai kelias priekyje atrodys tamsus, bet toliau sekite Gelbėtoju. Jis žino kelią; iš tiesų, Jis yratas kelias.
Kai man buvo dvylika, mano tėtis pasiėmė mane medžioklėn į kalnus. Atsikėlėme trečią valandą ryto, pabalnojome arklius ir visiškoje tamsoje išjojome link miškingo kalno šlaito. Nors man labai patiko medžioti su tėčiu, tačiau tą akimirką truputį nerimavau. Anksčiau niekada nebuvau buvęs šiuose kalnuose ir negalėjau matyti tako. Tiesą sakant, išvis nieko negalėjau matyti! Vienintelis dalykas, kurį galėjau matyti, buvo nedidelis tėvo turimas prožektorius, skleidžiantis silpną šviesą ant prieš mus stovėjusių pušų. O jei mano arklys paslystų ir sukluptų – argi jis gali matyti, kur eina? Tačiau mane guodė tokia mintis: „Tėtis žino, kur jis eina. Jei seksiu paskui jį, viskas bus gerai.“
Ir viskas buvo gerai. Galiausiai pakilo saulė, ir mes kartu praleidome nuostabią dieną. Kai pajudėjome namų link, mano tėtis parodė į didingą, stačią kalno viršūnę, išsiskiriančią iš kitų. „Tai yra Vindi Ridž kalnas, – pasakė mano tėvas. – Štai ten būna labai gera medžioklė.“ Aš iškart pajutau, kad noriu kada nors sugrįžti ir užkopti į Vindi Ridž.
Po to, bėgant metams, aš dažnai girdėjau savo tėvą kalbant apie Vindi Ridž, tačiau mes niekada nebegrįžome – kol vieną dieną, po 20-ties metų, aš paskambinau savo tėčiui ir pasakiau: „Važiuokime į Vindį.“ Mes vėl pabalnojome savo arklius ir leidomės link kalno šlaito. Būdamas 30-ies aš jau buvau patyręs jojikas, tačiau nustebau pajutęs tą patį nerimą, kurį jaučiau būdamas 12-os metų. Tačiau mano tėtis žinojo kelią, ir aš juo sekiau.
Galiausiai mes užkopėme į Vindi viršūnę. Vaizdas buvo tikra atgaiva, o užliejantis jausmas buvo toks, kad aš norėjau sugrįžti atgal – tik šį kartą ne dėl savęs, bet dėl žmonos ir vaikų. Norėjau, kad jie patirtų tai, ką aš patyriau.
Bėgant metams, turėjau daug galimybių vežtis savo sūnus ir kitus jaunuolius į viršukalnes, taip kaip mane veždavosi tėvas. Šie patyrimai paskatino mane apmąstyti, ką reiškia vesti ir ką reiškia sekti.
Jėzus Kristus – geriausias Vadovas ir geriausias Sekėjas
Jei jūsų paklausčiau: „Kas yra geriausias kada nors gyvenęs vadovas?“, ką jūs atsakytumėte? Žinoma, atsakymas būtų Jėzus Kristus. Jis parodė tobulą kiekvienos įmanomos vadovo savybės pavyzdį.
Bet jei jūsų paklausčiau: „Kas yra geriausias kada nors gyvenęs sekėjas?“, argi atsakymas vėl nebūtų Jėzus Kristus? Jis yra geriausias vadovas, nes Jis yra geriausias sekėjas – Jis visame kame tobulai seka Savo Tėvą.
Pasaulis moko, kad vadovai turi būti galingi; Viešpats moko, kad jie turi būti romūs. Pasaulio vadovai įgyja galią ir įtaką per savo talentą, įgūdžius ir turtus. Krikščioniški vadovai įgyja galią ir įtaką „įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu, romumu ir neveidmainiška meile“.1
Dievo akyse geriausiais vadovais visada yra buvę geriausi sekėjai.
Leiskite man pasidalinti dviem nesenais patyrimais bendraujant su Bažnyčios vaikinais, pamokiusiais mane apie vadovavimą ir sekimą.
Mes visi esame vadovai
Neseniai aš su žmona lankiausi kitos apylinkės sakramento susirinkime. Prieš pat susirinkimo pradžią prie manęs priėjo jaunuolis ir paklausė, ar padėčiau išdalinti sakramentą. Pasakiau: „Mielai.“
Atsisėdau kartu su kitais diakonais ir šalia manęs sėdinčio paklausiau: „Ką turiu daryti?“ Jis man pasakė, kad pradėčiau dalinti sakramentą salės vidurinės eilės gale, o jis bus kitoje tos pačios eilės pusėje, ir taip kartu eidami pirmyn dalinsime sakramentą.
Atsakiau, kad labai seniai esu tai daręs.
Jis atsakė: „Nieko tokio. Viskas bus gerai. Iš pradžių ir aš taip pat jaučiausi.“
Vėliau, jauniausias kvorumo diakonas, įšventintas vos prieš kelias savaites, pasisakė sakramento susirinkime. Po susirinkimo aplink jį susibūrė kiti diakonai pasakyti, kaip jie didžiavosi savo kvorumo nariu.
Tądien lankydamasis pas juos sužinojau, kad kiekvieną savaitę visi Aarono kunigystės kvorumų nariai stengiasi padėti kitiems vaikinams ir kviečia juos dalyvauti jų kvorumuose.
Visi šie jaunuoliai yra puikūs vadovai. Akivaizdu, kad užkulisiuose jie turėjo juos palaikiusią nuostabią Melchizedeko kunigiją, tėvus ir kitus narius, mokiusius juos atlikti savo pareigas. Rūpestingi suaugusieji, tokie kaip šie, mato jaunuolius ne tik kokie jie yra, bet kuo jie gali tapti. Kai jie kreipiasi į jaunuolius ar kalba apie juos, jie susitelkia ne į jų trūkumus. Jie pabrėžia jų turimas stipriąsias vadovavimo savybes.
Vaikinai, būtent tokius jus mato Viešpats. Kviečiu jus taip pat save matyti. Gyvenime bus tokių laikotarpių, kai būsite pašaukti vadovauti. Kitais laikotarpiais iš jūsų bus tikimasi sekti. Tačiau mano žinia jums šiandieną yra ta, kad, nepaisant jūsų pašaukimo, jūs visada būsite vadovai, kaip ir visada būsite sekėjai. Vadovavimas yra mokinystės išraiška – tai tiesiog yra pagalba kitiems eiti pas Kristų, tai, ką daro tikrieji mokiniai. Jeigu stengiatės būti Kristaus sekėjas, tada galite būti vadovas ir padėti kitiems Juo sekti.
Jūsų gebėjimas vadovauti kyla ne iš mokėjimo lengvai bendrauti, gebėjimo motyvuoti ar netgi viešai kalbėti. Jis kyla iš jūsų įsipareigojimo sekti Jėzumi Kristumi. Jis kyla iš jūsų noro būti, Abraomo žodžiais tariant, „didesniu teisumo sekėju.“2 Jei jūs tai galite padaryti – netgi jeigu tai nedarote tobulai, tačiau bandote – tada jūs esate vadovas.
Kunigystės tarnavimas yra vadovavimas
Kitą kartą, būdamas Naujojoje Zelandijoje, lankiausi vienišos motinos su trimis vaikais namuose. Vyriausias sūnus buvo aštuoniolikos ir tik praėjusį sekmadienį gavęs Melchizedeko kunigystę. Aš jo paklausiau, ar jis jau turėjo galimybę panaudoti savo kunigystę. Jis atsakė: „Aš nesu tikras, ką tai reiškia.“
Aš jam papasakojau, kad dabar jis turi įgaliojimą suteikti paguodos ar išgijimo kunigystės palaiminimą. Pažvelgiau į jo motiną, šalia kurios ilgus metus nebuvo Melchizedeko kunigystės turėtojo. „Manau, kad būtų nuostabu, – pasakiau, – jei palaiminimą suteiktumei savo mamai.“
Jis atsakė: „Aš nežinau kaip.“
Paaiškinau, kad jis turėtų uždėti rankas ant motinos galvos, ištarti jos vardą, pasakyti, kad Melchizedeko kunigystės įgaliojimu suteikia jai palaiminimą, pasakyti, ką Dvasia sako jo mintyse ir širdyje, ir pabaigti Jėzaus Kristaus vardu.
Kitą dieną iš jo gavau elektroninį laišką. Jame jis rašė: „Šį vakarą aš palaiminau savo mamą. … Aš nepaprastai jaudinausi ir nesijaučiau tam tinkamas, taigi aš nuolatos meldžiausi užtikrinti, kad Dvasia būtų su manimi, nes be jos negalėčiau suteikti palaiminimo. Laimindamas aš visiškai pamiršau save ir savo silpnybes. … [Nesitikėjau] pajusti tokios didžiulės dvasinės ir emocinės jėgos. … Po to, meilės dvasia taip stipriai mane užliejo, kad negalėjau suvaldyti savo emocijų, taigi apkabinau mamą ir apsiverkiau kaip vaikas. … Netgi dabar, rašydamas šį laišką, taip stipriai jaučiu Dvasią, kad niekada daugiau nenoriu nusidėti. …Myliu šią Evangeliją.”3
Argi tai neįkvepia matant, kaip iš pažiūros eilinis vaikinas gali atlikti didžius dalykus per kunigystės tarnavimą, netgi tuomet, kai nesijaučia tam tinkamas? Neseniai sužinojau, kad šis jaunas vyresnysis buvo pašauktas į misiją, ir kitą mėnesį atvyks į misionierių ruošimo centrą. Tikiu, kad jis pas Kristų atves daug sielų, nes savo kunigystės tarnavime išmoko sekti Kristumi, pradėdamas nuo savo namų, kur jo pavyzdys daro didelę įtaką jo 14-ečiui broliui.
Broliai, suvokiate jūs tai ar ne, tačiau žmonės žavisi mumis – šeimos nariai, draugai, netgi nepažįstami žmonės. Kaip kunigijai, mums nepakanka tik ateiti pas Kristų; mūsų pareiga yra dabar „kviesti visus ateiti pas Kristų“.4 Mes negalime pasitenkinti gavimu dvasinių palaiminimų tiktai sau, mes turime vesti mūsų mylimus žmones prie tų pačių palaiminimų – ir, kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, privalome visus mylėti. Gelbėtojo įpareigojimas Petrui yra įpareigojimas ir mums: „O tu sutvirtėjęs stiprink brolius.“5
Sekite Galilėjiečiu
Bus tokių laikotarpių, kai kelias priekyje atrodys tamsus, bet toliau sekite Gelbėtoju. Jis žino kelią; iš tiesų, Jis yra kelias.6 Kuo nuoširdžiau eisite pas Kristų, tuo gilės jūsų troškimas padėti kitiems patirti tai, ką patiriate jūs. Kitas šį jausmą apibūdinantis žodis yra tikroji meilė, „kurios [Tėvas] suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai.“7 Tada pamatysite, kad pačiu sekimo Kristumi veiksmu jūs taip pat vedate kitus pas Jį, nes, kaip sakė Prezidentas Tomas S. Monsonas, „Jei seksime šį vyrą iš Galilėjos – Viešpatį Jėzų Kristų – mūsų asmeninė įtaka kurs gėrį, kad ir kur bebūtume, kad ir kokie būtų mūsų pašaukimai“.8
Liudiju, kad tai yra tikroji Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Mums vadovauja Dievo pranašas, Prezidentas Monsonas, – puikus vadovas, kuris taip pat yra ištikimas Gelbėtojo sekėjas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.