Praleisti pagrindinę navigaciją
April 2016 | Rytoj Viešpats darys tarp jūsų nuostabius darbus

Rytoj Viešpats darys tarp jūsų nuostabius darbus

April 2016 General Conference

Toliau mylėkite! Toliau stenkitės! Toliau pasikliaukite! Toliau tikėkite! Toliau aukite! Dangus drąsins jus šiandien, rytoj ir per amžius.

Broliai ir seserys, ar suvokiate, ar bent numanote, kaip smarkiai jus mylime? Dešimt valandų jūs atidžiai žiūrite į vieną veidą šioje sakykloje, bet tas dešimt valandų mes sėdėdami už šios sakyklos atidžiai žiūrime į jus. Jūs džiuginate mus iki sielos gelmių, ar tai būtų 21 000 jūsų čia konferencijų centre, ar minios susirinkimų namuose, ar galiausiai milijonai namuose visoje žemėje, turbūt susispietę prie šeimos kompiuterio ekrano. Jūs – čia ir ten valanda po valandos, apsirengę geriausiais sekmadieniniais drabužiais, būdami geriausi, kokie tik galite būti. Jūs giedate ir meldžiatės. Jūs klausotės ir tikite. Jūs esate šios Bažnyčios stebuklas. Ir mes mylime jus.

Kokią dar vieną nuostabią visuotinę konferenciją patyrėme. Ypač buvome palaiminti prezidento Tomo S. Monsono dalyvavimu ir pranašiškomis žiniomis. Prezidente, mes mylime jus, meldžiamės už jus, dėkojame jums, o, svarbiausia, palaikome jus. Esame dėkingi, kad mus mokėte jūs ir jūsų nuostabūs patarėjai bei tiek daug kitų mūsų nuostabių vadovų, vyrų ir moterų. Klausėmės neprilygstamos muzikos. Dėl mūsų buvo karštai meldžiamasi, buvome uoliai raginami. Iš tiesų Viešpaties Dvasios su mumis buvo gausiai. Koks visokeriopai įkvepiantis buvo šis savaitgalis.

Tačiau matau ir porą iššūkių. Pirmasis iššūkis yra faktas, kad tarp jūsų ir smaguriavimo ledais, kuriuos visada valgote pasibaigus visuotinei konferencijai, likau tik aš. Kitą galimą iššūkį perteikia ši mano neseniai internete matyta nuotrauka.

Dinozauras vejasi vaikus

Atsiprašau visų vaikų, kurie dabar pasislėpė po sofa, bet esmė ta, jog nė vienas iš mūsų nenorime, kad rytojus ar kuri kita po to eisianti diena išvaikytų nuostabius šio savaitgalio jausmus. Norime tvirtai sekti gautais dvasiniais raginimais ir įkvėptais mokymais, kuriuos išgirdome. Tačiau neišvengiamai po dangiškų akimirkų mūsų gyvenime tenka, taip sakant, grįžti į žemę, kur vėl susiduriame su kartais ne visai idealiomis aplinkybėmis.

Laiško Hebrajams autorius apie tai mus įspėjo, rašydamas: „Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didžią kentėjimų kovą.“1 Tad po apšvietimo gali užeiti įvairios negandos ir jos gali ištikti visus. Be abejonės, kiekvienas kada nors tarnavęs misionierius netrukus suvokdavo, kad gyvenimas misijoje visai nepanašus į tą ištobulintą atmosferą misionierių mokymo centre. Taip atsitinka ir visiems mums, kai išeiname iš nuostabios sesijos šventykloje ar pasibaigus ypatingai dvasingam sakramento susirinkimui.

Prisimenate, kai Mozė, po nepaprastos patirties Sinajaus kalne, nusileidęs žemyn rado, kad jo tauta „nedorai pasielgė“ ir „suskubo pasukti iš kelio.“2 Ten, to kalno papėdėje, jie nusiliedino aukso veršį, kad galėtų garbinti, kai Jehova tuo metu kalno viršūnėje sakė Mozei: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ ir „Nedirbsi sau jokio drožinio.“3 Tikrai tą dieną Mozė nebuvo patenkintas savo klajojančių izraelitų kaimene!

Savo žemiškos tarnystės metu Jėzus nusivedė Petrą, Jokūbą ir Joną ant Atsimainymo kalno, kur, kaip pasakojama Raštuose, „jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.“4 Dangūs atsivėrė, senovės pranašai atėjo, ir Dievas Tėvas prabilo.

Po tokios celestialinės patirties, ką Jėzus rado nusileidęs nuo kalno? Na, pirmiausia Jis rado mokinius, besiginčijančius su savo priešininkais dėl to, kad palaiminę nesugebėjo išgydyti berniuko. Tada Jis mėgino – kaip pasirodė, nesėkmingai – įtikinti Dvylika, kad Jis netrukus bus išduotas vietiniams vadovams, kurie Jį nužudys. Tada kažkas priminė, kad reikia sumokėti mokesčius, kas iš karto ir buvo padaryta. Tada Jis turėjo sudrausminti kelis brolius, nes šie ėmė ginčytis, kas bus didžiausias Jo karalystėje. Dėl viso to Jis vienu metu pasakė: „O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti?“5 Savo tarnystės metu Jis turėjo progų šį klausimą užduoti tikrai ne kartą. Nenuostabu, kad Jis ilgėjosi tos kalnų viršūnėse Jo laukusios pamaldžios vienatvės!

Suprasdamas, kad visiems mums tenka nusileisti nuo patirtų aukštumų, kad užsiimtume įprastiniais gyvenimo pakilimais ir nuosmukiais, norėčiau baigiantis visuotinei konferencijai išsakyti tokį padrąsinimą.

Pirmiausia, jei ateinančiomis dienomis pastebėsite ne tik aplinkinių žmonių trūkumus, bet ir tai, kas jūsų gyvenime dar neatitinka šį savaitgalį išgirstų pranešimų, prašau, nenuliūskite dvasioje ir nepraraskite vilties. Evangelija, Bažnyčia ir šie nuostabūs susirinkimai kas pusmetį skirti ne atimti, bet suteikti vilties ir įkvėpimo. Jie skirti ne nuliūdinti jus. Tiktai priešininkas, visų mūsų priešas, mėgina mus įtikinti, kad visuotinėje konferencijoje išdėstyti idealai yra slegiantys ir nerealūs, kad žmonės iš tiesų netobulėja, kad nė vienas iš tikrųjų nedaro jokios pažangos. O kodėl Luciferis visa tai sako? Nes žino, kad jis negali tobulėti, kad jis nepadarys jokios pažangos, ir žino, jog pasauliuose be galo jam niekada neišauš šviesus rytojus. Jis yra nelaiminga būtybė, apribota amžinosiomis ribomis, ir jis nori, kad ir mes būtume nelaimingi. Nepasiduokite jo melui. Dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo dovanos ir stiprybės iš dangaus mes galime tobulėti, o Evangelijoje gera yra tai, kad esame laiminami už pastangas, netgi jeigu jos ir ne visada sėkmingos.

Kai ankstyvojoje Bažnyčioje iškilo diskusija apie tai, kas turi teisę gauti dangaus palaimas, o kas ne, Viešpats Pranašui Džozefui Smitui pareiškė: „Iš tiesų sakau jums, kad [Dievo dovanos] duodamos labui tų, kurie mane myli ir laikosi visų mano įsakymų, ir labui [tų, kurie] stengiasi taip daryti.“6 Ak, ar ne visi turime būti dėkingi už tą pridėtą sąlygą „ir […] stengiasi taip dalyti“! Ta sąlyga tikrai paguodžia, nes kartais tai viskas, ką galime padaryti! Mus ramina tas faktas, kad jei Dievas atlygintų tik tobulai ištikimiesiems, tokių žmonių sąrašas nebūtų labai ilgas.

Prašau rytoj ir visomis kitomis dienomis atminti, kad Viešpats laimina tuos, kurie nori tobulėti, kurie pripažįsta, kad Dievo įsakymai būtini, ir kurie stengiasi jų laikytis, kurie brangina krikščioniškas dorybes ir iš visų jėgų stengiasi jas savyje ugdyti. Jei stengdamiesi taip daryti suklystate, kaip suklysta kiekvienas, Gelbėtojas pasiruošęs padėti jums eiti pirmyn. Jei suklupote, šaukitės Jo stiprybės. Šaukitės, kaip Alma: „O Jėzau, […] pasigailėk manęs.“7 Jis padės jums vėl atsistoti ant kojų. Jis padės jums atgailauti, atitaisyti tai, ką turite atitaisyti, ir toliau eiti pirmyn. Visai netrukus jums pavyks atlikti tai, ko siekiate.

Viešpats pareiškė: „Būtent tai, ko tu nori iš manęs, bus tau.

[…] Pasitikėk ta Dvasia, kuri veda daryti gera, – taip, elgtis teisingai, vaikščioti nuolankiai, teisti teisiai. […]

Tada viską, ko tik tu nori iš manęs, kas susiję su teisumu, […] [tu] gausi.“8

Man labai patinka ši doktrina! Ji vėl ir vėl kartoja, kad būsime palaiminti už savo norą daryti gera, jei iš tiesų stengsimės taip daryti. O tai mums primena, kad, norėdami būti verti tų palaimų, turime pasirūpinti, kad nesutrukdytume jų gauti ir kitiems: turime elgtis teisingai, o ne šališkai, turime vaikščioti nuolankiai, o ne arogantiškai ar išdidžiai, turime teisti teisiai, o ne teisuoliškai ar neteisiai.

Mano broliai ir seserys, pirmasis ir didysis visos amžinybės įsakymas yra mylėti Dievą visa savoširdimi, galia, protu ir stiprybe – tai pirmasis ir didysis įsakymas. Bet pirmoji ir didžioji visos amžinybės tiesa yra ta, kad Dievas mus myli visa savoširdimi, galia, protu ir stiprybe. Ta meilė yra amžinybės pamatinis akmuo ir turėtų būti mūsų kasdieninio gyvenimo pamatinis akmuo. Iš tiesų tik su tuo mūsų sielose degančiu patikinimu galime tiek pasitikėti, kad toliau stengtumėmės tobulėti, toliau ieškotume atleidimo dėl mūsų nuodėmių ir toliau rodytume tokią pat malonę savo artimui.

Prezidentas Džordžas K. Kenonas kartą mokė: „Kad ir koks rimtas būtų išmėginimas, kad ir kokia didelė nelaimė, kad ir koks gilus sielvartas, [Dievas] niekada mūsų nepaliks. Jis niekada nepaliko ir niekada nepaliks. Jis negali taip pasielgti. Jo ne toks būdas. […] Jis [visuomet] bus šalia mūsų. Galime eiti per ugnimi plieskiančią krosnį, per giliausius vandenis, bet nesudegsime ir nepaskęsime. Iš visų šių išmėginimų bei sunkumų ir jų dėka išeisime dar geresni ir tyresni.“9

Su tokiu didingu dangaus skleidžiamu atsidavimu kaip didžia konstanta mūsų gyvenime, tyriausiai ir tobuliausiai parodytu Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenime, mirtyje ir Apmokėjime, galime išvengti tiek mūsų pačių, tiek ir kitų žmonių nuodėmių ir kvailumo pasekmių, kad ir kokia forma jos pasirodytų mūsų kasdieniniame gyvenime. Jei savo širdį pašvenčiame Dievui, jei mylime Viešpatį Jėzų Kristų, jei iš visų jėgų stengiamės gyventi pagal Evangeliją, tai galiausiai rytojus ir kiekviena kita diena bus nuostabi, net jeigu ir ne visada ją tokia laikysime. Kodėl? Nes to nori mūsų Dangiškasis Tėvas! Jis nori mus laiminti. Teikiantis pasitenkinimo, apstus amžinasis gyvenimas yra tikrasis Jo gailestingojo plano Savo vaikams tikslas! Šis planas pagrįstas tiesa, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą.“10 Todėl toliau mylėkite! Toliau stenkitės! Toliau pasikliaukite! Toliau tikėkite! Toliau aukite! Dangus drąsins jus šiandien, rytoj ir per amžius.

„Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs? – skelbė Izaijas. –

Nuvargusiam [Dievas] duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį. […]

Tie, kurie pasitiki [Juo], atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais. […]

Nes […] Viešpats […] Dievas laiko [jų] dešinę ir sako [jiems]: „Nebijok, aš tau padėsiu!“11

Broliai ir seserys, te mylintis Tėvas danguje palaimina mus rytoj, kad atmintume, kaip jautėmės šiandien. Te palaimina Jis mus tuo, kad kantriai bei atkakliai stengtumės eiti link tų idealų, kuriuos skelbėme šį konferencijos savaitgalį, žinodami, kad Jo dieviška meilė ir nuolatinė pagalba bus su mumis netgi kai suklupsime, ne, visa tai bus su mumis ypač, kai suklupsime.

Jei Evangelijos standartai atrodo per aukšti ir ateityje reikalingas asmeninis patobulėjimas atrodo nepasiekiamas, atminkite Jozuės išsakytą padrąsinimą savo tautai, susidūrusiai su bauginančia ateitimi. Jis sakė: „Pašventinkite save, nes rytoj Viešpats darys tarp jūsų nuostabius darbus.“12 Pažadu tą patį. Tai šios konferencijos pažadas. Tai šios Bažnyčios pažadas. Tai pažadas To, kuris daro tuos nuostabius darbus, kuris Pats yra „Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, […] Ramybės Kunigaikštis.“13 Apie Jį liudiju. Esu Jo liudytojas. Ir Jam ši konferencija liudija apie tebevykstantį Jo darbą šiais didingais paskutiniais laikais. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Left
Show ReferencesHide References