Kur du ar trys susirinkę

Mano mylimi broliai ir seserys, sveikinu jus 186-ojoje metinėje visuotinėje Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios konferencijoje. Džiaugiuosi būdamas su jumis ir šiltai jus sveikinu.

Esu dėkingas, kad atvykote į konferenciją pajausti įkvėpimo iš dangaus ir pasijusti arčiau mūsų Dangiškojo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.

Šiame pasauliniame susirinkime susirinko milijonai Jėzaus Kristaus mokinių, sudariusių sandorą visuomet Jį atminti ir Jam tarnauti. Dėl šiuolaikinių technologijų stebuklo išnyksta laiko ir didžiulių nuotolių atskirtis. Susirenkame tarytum būtume vienoje didžiulėje salėje.

Bet svarbiau už tai, kad susirinkome kartu, yra tai, kieno vardu mes tai darome. Viešpats pažadėjo, jog bus šalia kiekvieno mūsų, kad ir koks didelis dabar yra Jo mokinių skaičius žemėje. 1829 metais Savo mokinių grupelei jis pasakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, […] kur du ar trys susirinkę mano vardu […], štai, ten aš būsiu tarp jų – lygiai taip aš esu tarp jūsų“ (DS 6:32).

Dabar daugiau nei vienas ar du – daugybė Jo mokinių, susirinko šioje konferencijoje ir, kaip buvo pažadėta, Viešpats yra tarp mūsų. Būdamas prisikėlusi ir pašlovinta esybė, Jis fiziškai nėra visose vietose, kur yra susirinkę šventieji. Tačiau mes galime jausti, kad Dvasios galia Jis yra čia, su mumis.

Kur ir kada jaučiame Gelbėtojo artumą, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Jis davė tokį nurodymą:

„Ir dar, iš tiesų sakau jums, mano draugai: palieku šiuos žodžius jums, kad apmąstytumėte savo širdyse, su šiuo įsakymu, kurį duodu jums, – kad šauktumėtės manęs, kol aš arti, –

artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų; stropiai manęs ieškokite, ir rasite; prašykite, ir gausite; belskite, ir bus jums atidaryta“ (DS 88:62–63).

Žinau bent du šiandien besiklausančius žmones, kurie visa širdimi nori tos palaimos. Jie per šią konferenciją nuoširdžiai stengsis priartėti prie Viešpaties. Jie abu parašė man – jų laiškai atėjo į mano biurą tą pačią savaitę – maldaudami tokios pačios pagalbos.

Abu jie yra atsivertusieji Bažnyčioje, gavę aiškų liudijimą apie Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus, pasaulio Gelbėtojo, meilę. Jie žino, kad pranašas Džozefas Smitas įkūrė Bažnyčią gavęs tiesioginį apreiškimą iš Dievo ir kad šventosios kunigystės raktai buvo sugrąžinti. Abu jie jautė patvirtinimą, kad raktai yra Bažnyčioje. Jie man iškilmingai paliudijo raštu.

Tačiau abu sielojosi, kad meilės jausmai Viešpačiui ir Jo meilė jiems silpnėja. Jie abu nuoširdžiai norėjo, kad padėčiau jiems susigrąžinti džiaugsmą ir buvimo mylimais jausmą, kurį jie jautė atėję į Dievo karalystę. Abu išreiškė nuogąstavimą, kad, jeigu nesusigrąžins tų jausmų Gelbėtojui ir Jo Bažnyčiai, išbandymai ir sunkumai, su kuriais jie susiduria, galiausiai įveiks jų tikėjimą.

Ne jie vieni tuo yra susirūpinę ir jų išmėginimas nėra naujas. Žemiškosios tarnystės metu Gelbėtojas papasakojo mums palyginimą apie sėklą ir sėjėją. Sėkla buvo Dievo žodis. Sėjėjas buvo Viešpats. Sėklos išlikimas ir augimas priklausė nuo dirvos būklės. Atsimenate Jo žodžius:

„Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė.

Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.

Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.

Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.

Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni – šimteriopą grūdą, kiti – šešiasdešimteriopą, dar kiti – trisdešimteriopą.

Kas turi ausis, teklauso!“ (Mato 13:4–9.)

Taigi, sėkla yra Dievo žodis. Dirva yra žmogaus, kuris gauna sėklą, širdis.

Visi mes turime daug bendro su tais nuostabiais žmonėmis, kurie man parašė prašydami pagalbos ir patikinimo. Visi kažkada savo širdyse pasodinome sėklas, arba Dievo žodį. Kai kuriems iš mūsų tai nutiko vaikystėje, kada gimdytojai pasiūlė pasikrikštyti ir būti patvirtintiems turinčiųjų įgaliojimą. Kitus iš mūsų mokė pašaukti Dievo tarnai. Kiekvienas pajutome, kad sėkla yra gera, netgi jautėme jos brinkimą savo širdyse ir patyrėme džiaugsmą, kada atrodė, jog mūsų širdys ir protai plečiasi.

Visų mūsų tikėjimas buvo išbandomas, kai brangios palaimos neskubėjo ateiti, kai mus žiauriai puolė tie, kurie norėjo sunaikinti mūsų tikėjimą, kai buvome gundomi nusidėti ir kai savanaudiški siekiai slopino mūsų pastangas įdirbti dvasines mūsų širdžių gelmes.

Palaiminti tie, kurie nuliūsta dėl kadaise jausto džiaugsmo netekties. Kai kurie nepastebi, kaip nyksta vidinis tikėjimas. Šėtonas gudrus. Jis sako tiems, kuriuos nori matyti nelaimingus, kad jų kadaise jaustas džiaugsmas tebuvo vaikiškas savęs apgaudinėjimas.

Šiandieną visiems noriu pasakyti, kad per ateinančias kelias dienas turėsime išskirtinę galimybę suminkštinti savo širdis ir gauti bei puoselėti sėklą. Sėkla yra Dievo žodis ir jis bus išlietas ant kiekvieno, kuris klausysis, žiūrės ir skaitys šios konferencijos kalbas. Muziką, kalbas ir liudijimus ruošė Dievo tarnai, kurie ruošdamiesi uoliai ieškojo Šventosios Dvasios vadovavimo. Konferencijai artėjant jie meldėsi ilgiau ir nuolankiau.

Jie meldėsi, kad turėtų galios padrąsinti jus rinktis tai, kas jūsų širdyse sukurtų derlingesnę dirvą gerajam Dievo žodžiui augti ir būti vaisingam. Jeigu klausysitės su Dvasia, pastebėsite, kad jūsų širdys minkštėja, tikėjimas stiprėja ir gebėjimas mylėti Viešpatį auga.

Jūsų sprendimas melstis su tikru širdies ketinimu pakeis jūsų išgyvenimus per konferencijos sesijas ir ateinančias dienas bei mėnesius.

Daugelis iš jūsų tai jau pradėjote. Šios sesijos pradžioje jūs ne tik klausėtės maldos, savo tikėjimu jūs papildėte maldavimą, kad Šventoji Dvasia būtų išlieta ant mūsų. Tyliai prisidėdami savo maldavimu Jėzaus Kristaus vardu jūs prisiartinote prie Jo. Tai Jo konferencija. Tik Šventoji Dvasia gali atnešti tas palaimas, kurias Viešpats nori mums duoti. Mylėdamas mus Jis pažadėjo, jog galėsime jausti, kad:

„Ką tik jie kalbės įkvėpti Šventosios Dvasios, bus Raštai, bus Viešpaties valia, bus Viešpaties mintis, bus Viešpaties žodis, bus Viešpaties balsas ir Dievo galia išgelbėjimui.

Štai, tai Viešpaties pažadas jums, o mano tarnai.

Todėl būkite džiugūs ir nebijokite, nes aš, Viešpats, esu su jumis ir stovėsiu šalia jūsų; ir jūs liudysite apie mane, būtent Jėzų Kristų, kad aš esu gyvojo Dievo Sūnus, kad aš buvau, kad aš esu ir kad aš ateisiu“ (DS 68:4–6).

Kaskart, kada Dievo tarnas ateina prie tribūnos, galite melstis ir prisidėti savo tikėjimu, kad išsipildytų Doktrinos ir Sandorų 50 skyriuje esantis Viešpaties pažadas:

„Iš tiesų sakau jums: tas, kurį aš įšventinau ir pasiunčiau skelbti tiesos žodžio Guodėju, tiesos Dvasia, – ar jis skelbia tiesos Dvasia, ar kaip nors kitaip?

Ir jei kaip nors kitaip – tai ne iš Dievo.

Ir dar, tas, kuris priima tiesos žodį, – ar jis priima jį tiesos Dvasia, ar kaip nors kitaip?

Jei kaip nors kitaip – tai ne iš Dievo.

Tad kaip tai yra, kad jūs negalite suprasti ir pažinti, jog tas, kuris gauna žodį tiesos Dvasia, gauna jį taip, kaip jis paskelbtas tiesos Dvasia?

Todėl tas, kuris skelbia, ir tas, kuris gauna, supranta vienas kitą, ir abu ugdomi ir džiūgauja drauge“ (DS 50:17–22).

Galite melstis prieš pradedant chorui giedoti. Dirigentas, vargonininkai ir choro nariai meldėsi ir repetavo su malda širdyse ir tikėjimu, kad muzika ir žodžiai suminkštintų širdis ir padidintų jų galią stiprinti kitų tikėjimą. Viešpačiui jie gros ir giedos taip, lyg jie būtų Jo akivaizdoje, ir jie žinos, kad mūsų Dangiškasis Tėvas girdi juos taip, kaip Jis girdi jų asmenines maldas. Kartu jie darbavosi su meile, kad išpildytų Gelbėtojo Emai Smit duotą pažadą: „Mano sielai patinka širdies giesmė; taip, teisiųjų giesmė yra malda man, ir į tai bus atsakyta palaima ant jų galvų“ (DS 25:12).

Jeigu jiems dainuojant jūs ne tik klausysitės, bet ir melsitės, į jūsų ir jų maldas bus atsakyta palaimomis ant jūsų ir jų galvų. Jūs jausite Viešpaties meilės ir palankumo palaimą. Visi, kurie prisijungs prie to šlovinimo, pajus, kaip auga jų meilė Jam.

Galite nuspręsti melstis, kada kalbantysis ruošiasi baigti savo žinią. Jis širdyje melsis Tėvui, kad Šventoji Dvasia duotų jam liudijimo žodžius, kurie pakylės klausytojų širdis, viltis ir pasiryžimą visuomet atminti Gelbėtoją ir laikytis Jo mums duotų įsakymų.

Liudijimas nebus žinios atkartojimas. Tai bus patvirtinimas tam tikros tiesos, kurią Dvasia gali įnešti į širdis tų, kurie maldose prašys pagalbos, dieviško vadovavimo ir gebėjimo priimti tyrą Kristaus meilę.

Kalbantiesiems bus duotas tikras liudijimas. Galbūt jų žodžių bus nedaug, bet jie pasieks nuolankaus klausytojo, kuris atėjo į konferenciją alkdamas gerojo Dievo žodžio, širdį.

Iš patirties žinau, ką gali nuveikti gero žmogaus tikėjimas, kad pakviestų Dvasios žodžius pamokslo pabaigoje. Ne kartą man paliudijus žmonės klausė: „Kaip žinojote, kad man tai reikėjo išgirsti?“ Išmokau nesistebėti, kai negaliu prisiminti, ką pasakiau. Kalbėjau liudijimo žodžius, tačiau Viešpats buvo ten ir tuo metu juos davė man. Pažadas, kad tą akimirką Viešpats mums duos žodžius, ypač pasitvirtina liudijimuose (žr. DS 24:6). Atidžiai klausykitės konferencijoje sakomų liudijimų – taip pasijusite arčiau Viešpaties.

Galite nujausti, kad artėju prie tos akimirkos, kada tiesos liudijimu turėsiu baigti žinią, kurią bandžiau perteikti. Jūsų maldos padės man gauti liudijimo žodžius, kurie galės padėti ieškančiam atsakymo į savo klausimus.

Palieku jums savo tvirtą liudijimą, kad mūsų Dangiškasis Tėvas, didysis Elohimas, myli ir pažįsta kiekvieną iš mūsų. Jam vadovaujant Jo Sūnus Jehova buvo Kūrėjas. Liudiju, kad Jėzus iš Nazareto buvo gimęs Dievo Sūnus. Jis gydė sergančiuosius, suteikė regėjimą akliesiems ir prikėlė mirusiuosius. Jis sumokėjo už visas kiekvieno Dangiškojo Tėvo vaiko, gimusio žemėje, nuodėmes. Prisikeldamas tą pirmąjį Velykų sekmadienį Jis visiems sutraukė mirties pančius. Jis gyvena šiandien, Dievas – prisikėlęs ir šlovingas.

Tai yra vienintelė tikroji Bažnyčia ir Jis yra jos pagrindinis kertinis akmuo. Tomas S. Monsonas yra Jo pranašas visam pasauliui. Pranašai ir apaštalai, kurių kalbų klausysitės šioje konferencijoje, kalbės Viešpaties vardu. Jie yra Jo tarnai, įgalioti veikti Jo vardu. Jis vadovauja Savo tarnams pasaulyje. Aš tai žinau. Tai liudiju Jo, būtent šventu Jėzaus Kristaus, vardu, amen.