„Rinktinį regėtoją aš pakelsiu“

Kai Moronis pirmą kartą pasirodė Džozefui Smitui, jis perspėjo Džozefą, kad jo vardas „bus vartojamas geram ir piktam tarp visų tautų“¹. Mes matėme šios pranašystės išsipildymą. Mūšyje tarp gėrio ir blogio Evangelijos sugrąžinimas per pranašą Džozefą Smitą įkvėpė tikinčiuosius, kurie sekė juo, ir taip pat supykdė priešininkus, kurie aršiai kovojo prieš Sionės reikalą ir prieš patį Džozefą. Tai nėra naujiena. Viskas prasidėjo netrukus po to, kai jaunas Džozefas nuėjo į Šventąją giraitę, ir vyksta iki šiol su padidėjusiu matomumu dėl interneto.

Viešpats asmeniškai apreiškė Džozefui Smitui:

„Žemės pakraščiai teirausis apie tavo vardą, ir kvailiai tyčiosis iš tavęs, ir pragaras siautės prieš tave;

tuo tarpu tyraširdžiai ir išmintingi, ir kilnūs, ir dori nuolat ieškos patarimo ir įgaliojimo, ir palaiminimų iš po tavo rankos.“²

Šiandieną aš liudiju visiems, kurie stengiasi geriau suprasti šventą Sugrąžinimo pranašo Džozefo Smito Jaunesniojo misiją.

Mes neturėtume nedrąsiai liudyti apie Džozefo kaip pranašo, regėtojo ir apreiškėjo misiją, nes Viešpats visada veikė per pranašus.³ Dėl tiesų, atkurtų per Džozefą Smitą, mes žinome daug daugiau apie mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Gelbėtoją Jėzų Kristų. Mes žinome apie Jų dieviškąsias savybes, Jų tarpusavio ryšį ir ryšius su mumis, ir didįjį išpirkimo planą, leidžiantį mums sugrįžti Jų akivaizdon.

Apie Džozefą prezidentas Brigamas Jangas pareiškė: „Dar amžinybės tarybose, vykusiose kur kas anksčiau nei buvo padėti žemės pamatai, buvo nuspręsta, kad jis turi būti tas žmogus, kuris per paskutinį šio pasaulio Evangelijos laikotarpį žmonėms neš Dievo žodį ir kuris gaus Dievo Sūnaus kunigystės raktų ir galios pilnatvę. Viešpats stebėjo jį […], nes amžinybėse buvo nuspręsta, kad jis pirmininkaus šiam paskutiniam Evangelijos laikotarpiui.“⁴

Rengiantis šiam didžiam darbui Džozefas Smitas gimė mylinčioje šeimoje, kuri patyrė daug kasdienių gyvenimo naštų ir išbandymų. Džozefui pradėjus bręsti, jo jausmai Dievui buvo „gilūs ir dažnai stiprūs“⁵, tačiau jis buvo sutrikęs dėl prieštaringų religinių įsitikinimų, kurių mokė to meto pamokslautojai. Laimei, jaunajam Džozefui tai nesutrukdė veikti su tikėjimu. Jis ieškojo atsakymų Biblijoje ir rado šį patarimą: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.“⁶

Džozefas prisiminė: „Dar niekada jokia Raštų ištrauka su tokia galia neatėjo į žmogaus širdį, kaip ši tuomet atėjo į manąją. Atrodė, kad ji su didele jėga užvaldė visus mano širdies jausmus. Aš mąsčiau apie ją vėl ir vėl.“⁷

Su paprastu tikėjimu, vedamas šių dvasinių jausmų, Džozefas ėmėsi veikti. Jis surado nuošalią vietą, atsiklaupė „ir ėmė reikšti savo širdies troškimus Dievui“⁸. Džozefo aprašyme apie tai, kas jam nutiko, slypi didelė jėga:

„Virš savo galvos išvydau šviesos stulpą, skaistesnį už saulę, kuris palaipsniui leidosi, kol nusileido ant manęs.

[…] Kai šviesa buvo ant manęs, pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“⁹

Džozefas Smitas matė Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir Jėzų Kristų, pasaulio Gelbėtoją ir Išpirkėją. Tai buvo Pirmasis Džozefo regėjimas. Po to, bėgant metams, Džozefas su Dievo dovana ir galia išvertė Mormono Knygą. Daug kitų dieviškųjų būtybių aplankė jį, sugrąžino įgaliojimą ir tas tiesas, kurios buvo prarastos ištisus amžius. Šis dieviškas bendravimas su Džozefu Smitu atvėrė mums dangaus langus ir amžinybės šlovę. Džozefo gyvenimas yra liudijimas, kad jei kuriam iš mūsų trūksta išminties, mes galime su tikėjimu klausti Dievo ir gauti atsakymus – kartais iš dangiškųjų būtybių, bet dažniausiai Šventosios Dvasios, kuri kalba mums per įkvėptas mintis ir jausmus, galia.¹⁰ Šventosios Dvasios galia mes galime „sužinoti tiesą apie viską“¹¹.

Daugeliui iš mūsų liudijimas apie pranašą Džozefą Smitą prasideda skaitant Mormono Knygą. Kai buvau jaunas ankstyvo ryto seminarijos mokinys, pirmą kartą nuo pradžios iki pabaigos perskaičiau Mormono Knygą. Pagautas savo berniukiškos vaizduotės nusprendžiau skaityti taip, tarsi būčiau Džozefas Smitas, pirmą kartą atrandantis tiesas Mormono Knygoje. Tai taip paveikė mano gyvenimą, kad aš vis dar taip skaitau Mormono Knygą. Dažnai matau, kad taip darant didėja mano dėkingumas pranašui Džozefui ir šioje brangioje knygoje sugrąžintoms tiesoms.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite Džozefo jausmus jam verčiant eilutes apie krikštą nuodėmėms atleisti. Natūralu, kad Džozefui, kuriam buvo pasakyta neprisijungti nė prie vienos veikusios bažnyčios, iškilo klausimai dėl šių gelbstinčių apeigų. Šie klausimai jį dar kartą paskatino melstis, o po šios maldos apsilankė Jonas Krikštytojas ir sugrąžino Aarono kunigystę ir įgaliojimą krikštyti.¹²

Arba pamąstykime, kaip galėjo jaustis Džozefas, pirmą kartą sužinojęs, kad Jėzus Kristus aplankė žmones Vakarų pusrutulyje – kad Kristus juos mokė, meldėsi už juos, gydė ligonius, laimino jų vaikus, suteikė kunigystės įgaliojimą ir dalino jiems sakramentą.¹³ Tuo metu Džozefas galbūt to nesuvokė, tačiau tai, ką jis sužinojo apie apeigas ir Kristaus senovės Bažnyčios organizaciją, paruošė jį vėliau padėti Viešpačiui atkurti tą pačią Bažnyčią žemėje.

Versdamas Mormono Knygą Džozefas su žmona Ema gedėjo dėl savo kūdikio mirties. To laikotarpio pamokslininkai paprastai mokė, kad mirę nepakrikštyti vaikai yra pasmerkti amžiams. Turėdami tai omenyje, įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis Džozefas, versdamas šiuos pranašo Mormono žodžius: „Mažiems vaikams nereikia nei atgailos, nei krikšto. […] [Nes] maži vaikai gyvi Kristuje net nuo pasaulio įkūrimo.“¹⁴

Jaunajam Džozefui turbūt nuostabiausios Mormono Knygos eilutės buvo 2 Nefio trečiame skyriuje. Šiame skyriuje pateikiama senovės pranašystė apie „rinktinį regėtoją“, kurį Viešpats pakels paskutinėmis dienomis – regėtoją, vardu Džozefas, pavadintą jo tėvo vardu. Šis būsimas pranašas bus „aukštai vertinamas“ ir padarys darbą, kuris bus jo žmonėms „didžiai vertingas“. Jis „bus didis kaip Mozė“ ir jam bus suteikta galia atnešti Dievo žodį.¹⁵ Pamąstykite, kaip turėjo jaustis Džozefas Smitas, suvokęs, kad pranašystė buvo apie jį! Jis ne tik vertė istoriją; jis vertė regėjimą apie paskutines dienas, stebuklingą Jėzaus Kristaus Evangelijos atkūrimą – ir pats Džozefas turėjo padėti tai išpildyti!

Šiandien, beveik po 200 metų, galime lengvai pamatyti, kaip ši pranašystė buvo išpildyta. Žinome, kokius didžius dalykus atliko Džozefas kaip Viešpaties pranašas. Tačiau atminkite, kad, kai Džozefas vertė šią pranašystę, jis buvo atlikęs keletą dalykų, kuriuos buvo išpranašavę pranašai. Jis vis dar buvo dvidešimtmetis jaunuolis. Bažnyčia dar nebuvo suorganizuota. Nebuvo jokių apylinkių ar skyrių, misionierių ir šventyklų. Mažai kas buvo girdėjęs apie Džozefą Smitą, o kai kurie iš girdėjusiųjų aršiai pasisakė prieš jį. Dabar pažvelkime į didelį darbą, kurį Viešpats padarė savo tarno Džozefo rankomis, nepaisant priešiškumo jam. Ar šios pranašystės išsipildymas nėra įtikinamas pranašiško Džozefo Smito pašaukimo įrodymas?

Visus, abejojančius savo liudijimu apie Džozefą Smitą arba besigrumiančius su neteisinga, klaidinančia ar daline informacija apie jo gyvenimą ir tarnavimą, kviečiu apmąstyti vaisius – daugybę palaiminimų, pasiekusių mus per stebuklingą Sugrąžinimo pranašo Džozefo Smito misiją.

Kadangi Džozefas buvo pranašas, apreiškimus ir pranašus turime ir šiandieną. Stebuklų diena – regėjimai, išgijimai ir angelų tarnavimai – nesibaigė.¹⁶

Dėl to, kad Džozefas buvo pranašas, kiekvienas iš mūsų turi prieigą prie šventosios kunigystės galios ir palaiminimų, įskaitant krikštą, Šventosios Dvasios dovaną ir sakramentą.

Dėl to, kad Džozefas buvo pranašas, mes turime palaiminimus ir šventyklos apeigas, kurios susaisto mus su Dievu, padaro mus Jo tauta ir apreiškia mums „dieviškumo galią“, kad vieną dieną galėtume „pamatyti Dievo, būtent Tėvo, veidą ir likti [gyvi]“¹⁷.

Kadangi Džozefas buvo pranašas, mes žinome, kad santuoka ir šeima yra esminė Dievo sukurto mūsų laimės plano dalis. Žinome, kad per šventyklos apeigas ir sandoras mūsų branginami šeimos ryšiai gali išlikti amžinai.

Kadangi Džozefas buvo pranašas, mes turime daugiau nei langą, atvertą į dangų, – turime atidarytą patį įėjimą į amžinybę. Mes galime pažinti vienintelį tikrąjį Dievą ir Jėzų Kristų, kurį Jis atsiuntė.¹⁸ Amžinasis gyvenimas gali būti mūsų.

Svarbiausia, kad dėl to, jog Džozefas buvo pranašas, mes turime daugybę liudytojų ir liudijimų, kad Jėzus Kristus yra Dievo sūnus ir pasaulio Gelbėtojas. Mes turime nenutrūkstamą grandinę ypatingų Jėzaus Kristaus liudytojų, tarp jų mūsų šiandieninį pranašą, prezidentą Tomą S. Monsoną, patarėjus Pirmojoje Prezidentūroje ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narius. Prisidėdamas prie jų liudijimų aš nuolankiai, bet užtikrintai liudiju: Jėzus Kristus gyvena ir vadovauja Savo Bažnyčiai. Džozefas Smitas buvo ir yra Sugrąžinimo pranašas. Vėl žemėje yra Dievo kunigystė ir įgaliojimas. Meldžiu, kad drąsiai liudytume ir dėkotume už nuostabų Viešpaties pranašą, regėtoją ir apreiškėją, šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.