Mums dvasiškai augti ir pažinti

Dar kai buvau mažas berniukas, mano tėvai gavo dovaną, sužavėjusią ir mane, ir mano jaunesnįjį brolį Deividą. Ta dovana buvo miniatiūrinis auksinių plokštelių, kurias iš angelo Moronio gavo pranašas Džozefas Smitas, modelis. Kaip pamenu, plokštelių modelį sudarė maždaug dešimt metalinių plokštelių su ant jų užrašytais žodžiais. Tačiau mūsų dėmesį patraukė ne tos plokštelės.

Užaugome klausydamiesi istorijų apie Sugrąžinimą. Žinojome apie auksines plokšteles, paslėptas giliai kalno papėdėje ir angelo Moronio perduotas Džozefui Smitui, ir Pradinukų organizacijoje giedodavome apie tai giesmes.¹ Kilus mūsų jaunatviškam smalsumui, stipriai panorome sužinoti vieną dalyką: kas buvo užrašyta mažoje tų plokštelių dalyje, saugiai užantspauduotoje dviem metalinėmis juostelėmis?

Plokštelės gulėjo ant stalelio kelias dienas, kol smalsumas mus nugalėjo. Nors aiškiai supratome, kad tai nebuvo tikrosios Moronio perduotos plokštelės, mes labai norėjome pamatyti užantspauduotąją dalį. Taigi, kelis kartus mudu su broliu mėginome pasitelkti virtuvinius peilius, senus šaukštus ir viską, kas tik šovė į galvą, kad galėtume bent praskleisti užantspauduotas plokšteles ir sužinoti, kas jose parašyta, bet ne per stipriai, kad mažos juostelės nelūžtų. Bent jau buvome pakankamai protingi, kad nepaliktume savo išdykėliško berniukiško smalsumo pėdsakų. Didžiam nusivylimui tos pastangos „praskleisti plokšteles“ kaskart baigdavosi nesėkme.

Iki šiol nežinau, kas ten buvo paslėpta, jei iš viso kas nors buvo toje užantspauduotoje dalyje. Bet gėdingiausia šios istorijos dalis yra tai, kad aš iki šiol neturiu supratimo, kas buvo toje metalinių plokštelių dalyje, kurią buvo galima skaityti. Galiu tik įsivaizduoti, kad tuose lapuose buvo Sugrąžinimo istorijos ir tikrąsias Moronio perduotas plokšteles mačiusiųjų trijų bei aštuonių liudytojų liudijimai.

Nuo pat šios žemės sukūrimo mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas per pranašus rodė kryptį, vadovavo savo vaikams ir mokė juos. Tie pranašų perduoti Jo žodžiai yra išsaugoti kaip Raštai, kad galėtume augti ir mokytis. Nefis tai apibūdino taip:

„Nes mano siela gėrisi Raštais, ir mano širdis apmąsto juos ir rašo juos mano vaikų pasimokymui ir labui.

Štai mano siela gėrisi Viešpaties dalykais; ir mano širdis nuolat mąsto apie tai, ką esu matęs ir girdėjęs.“²

Be to, per praėjusius Evangelijos laikotarpius ir šį paskutinį laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį, verti Viešpaties Bažnyčios nariai buvo laiminami pastovia Šventosios Dvasios bendryste, padedančia mums dvasiškai augti ir mokytis.

Žinodamas savo jaunesniojo brolio stropumą numanau, kad, ko gero, jis perskaitė visus žodžius, užrašytus ant mūsų tėvų namuose buvusio plokštelių modelio. Tačiau aš ignoravau tas aiškias ir brangias tiesas ir vietoje to savo pastangas sutelkiau į paieškas dalykų, kurie neturėjo būti atskleisti.

Deja, mūsų augimą ir mokymąsi kartais gali pristabdyti arba net nutraukti beatodairiškas troškimas „praskleisti plokšteles“. Tokie veiksmai gali nuvesti mus į kol kas neskirtų suprasti dalykų paieškas ignoruojant nuostabias mums ir mūsų aplinkybėms skirtas tiesas – tiesas, kurias Nefis apibūdino kaip skirtas mūsų pasimokymui ir labui.

Nefio brolis Jokūbas mokė: „Štai, didingi ir nuostabūs yra Viešpaties darbai. Kokios neištiriamos yra jo slėpinių gelmės; ir neįmanoma, kad žmogus suvoktų visus jo kelius.“³

Jokūbo žodžiai moko, kad negalime sėkmingai „praskleisti plokštelių“ arba jėga pamatyti Dievo slėpinių. Priešingai, Dievo slėpiniai yra atskleidžiami mums tik pagal Jo valią ir Šventosios Dvasios galia.⁴

Jokūbas tęsia:

„Ir nė vienas žmogus nežino jo kelių, jeigu jam tai neapreikšta; todėl, broliai, neniekinkite Dievo apreiškimų.

Nes štai, jo žodžio galia žmogus atsirado ant žemės veido. […] O tad kodėl negalėtų įsakyti žemei arba savo rankų dirbiniui ant jos veido pagal savo valią ir pageidavimą?

Todėl, broliai, stenkitės ne patarinėti Viešpačiui, bet priimti patarimą iš jo rankos.“⁵

Norėdami suprasti Dievo slėpinius, arba tuos dalykus, kuriuos galima suprasti tik per apreiškimą, turime sekti pavyzdžiu Nefio, kuris sakė: „Būdamas labai jaunas, nepaisant to, didelio ūgio, ir taip pat labai trokšdamas pažinti Dievo slėpinius, šaukiausi Viešpaties; ir štai jis aplankė mane ir suminkštino mano širdį, taigi patikėjau visais žodžiais, kuriuos kalbėjo mano tėvas.“⁶ Toliau pats Viešpats paaiškino, kad Nefis parodė tikėjimą, ieškojo stropiai su širdies nusižeminimu ir laikėsi Jo įsakymų.⁷

Nefio pavyzdį, kaip reikia ieškoti žinių, sudarė šie dalykai: 1) nuoširdus troškimas, 2) nuolankumas, 3) malda, 4) pasitikėjimas pranašu, 5) tikėjimas, 6) stropumas ir 7) paklusnumas. Šis ieškojimo metodas labai skiriasi nuo mano pastangų „praskleisti plokšteles“ arba bandymo jėga gauti pažinimą apie tai, kas turėjo būti apreikšta Viešpaties numatytu laiku Šventosios Dvasios galia.

Šiame moderniame amžiuje įpratome tikėtis, kad žinias galima ir būtina gauti iš karto, o kai informacija nėra lengvai suprantama ir prieinama, ji dažnai laikoma nesvarbia arba nepatikima. Kadangi informacijos kiekiai yra dideli, kai kas nesąmoningai pasikliauna lengvai prieinamais abejotinos kilmės šaltiniais, užuot pasikliovęs Viešpaties nustatyta asmeninių apreiškimų gavimo tvarka. Jokūbo žodžiais galima apibūdinti ir šiuos laikus: „Bet štai, [jie] buvo kietasprandžiai žmonės; ir jie paniekino aiškumo žodžius ir nužudė pranašus, ir siekė to, ko jie negali suprasti. Todėl, dėl jų aklumo, atsiradusio dėl to, kad žiūrėjo toliau tikslo, jie būtinai turi pulti; nes Dievas atėmė savo aiškumą iš jų ir davė jiems daug to, ko jie negali suprasti, nes jie to norėjo.“⁸

Kitoks yra prezidento Dyterio F. Uchtdorfo patarimas. Jis kalbėjo apie misionierius, bet jo žodžiai taip pat tinka visiems, ieškantiems dvasinių tiesų pažinimo. „Kai […] misionieriai tiki Jėzų Kristų, – sakė jis, – jie pasitiki Viešpačiu taip, kad gali vadovautis Jo įsakymais, netgi kai nevisiškai supranta jų priežastis. Jų tikėjimas pasireikš per uolumą ir darbą.“⁹

Balandžio visuotinėje konferencijoje vyresnysis Dalinas H. Ouksas paaiškino: „Bažnyčia deda dideles pastangas, kad paviešintų turimus užrašus, bet, net ir viską paviešinus, kartais mūsų nariai taip ir lieka su pagrindiniais klausimais, į kuriuos studijos negali atsakyti. […] Kai kuriuos dalykus galime sužinoti tik tikėjimu.“¹⁰

Senovės pranašai mokė to paties principo, parodydami, kad laikui einant žmogaus prigimtis nepasikeitė ir kad Viešpaties duotas pažinimo modelis laikui nepavaldus. Apsvarstykite Senojo Testamento patarlę: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga.“¹¹

Izaijas, kalbėdamas Viešpaties vardu, paaiškino: „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis.“¹²

Nefis taip pat paliudijo, sušukdamas: „O Viešpatie, aš pasitikėjau tavimi ir pasitikėsiu tavimi per amžius.“¹³

Tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu reikalauja, kad pripažintume, jog Jo išmintis pranašesnė už mūsų. Mes taip pat turime pripažinti, kad Jo planas suteikia didžiausią potencialą dvasiškai augti ir mokytis.

Šiame gyvenime iš mūsų niekada nebuvo tikimasi „tobulo pažinimo apie kažką“. Bet tikimasi, kad „vil[simės] to, kas nematoma, kas yra tikra“¹⁴.

Net ir būdamas didžio tikėjimo, Nefis, atsakydamas į angelo klausimą: „Ar pažįsti Dievo nuolaidumą?“, pripažino savo ribotą pažinimą. Nefis atsakė: „Aš žinau, kad jis myli savo vaikus; tačiau aš ne viską suprantu.“¹⁵

Panašiai Alma sakė savo sūnui Helamanui: „Dabar, šie slėpiniai nėra man visiškai atskleisti; todėl aš susilaikysiu.“¹⁶

Liudiju, kad mūsų Dangiškasis Tėvas myli Savo vaikus, bet taip pat, kaip Nefis ir Alma, aš ne viską suprantu. Aš ir neturiu suprasti visko; aš taip pat turiu susilaikyti ir kantriai laukti Viešpaties, žinodamas, jog „turiu viską kaip liudijimą, kad tai tiesa; ir [jūs] taip pat turi[te] viską, kaip liudijimą, kad tai tiesa […].

 Raštai išdėstyti priešais [jus], taip, ir viskas rodo, jog yra Dievas; taip, būtent žemė ir viskas, kas yra ant jos veido, taip, ir jos judėjimas, taip, ir taip pat visos planetos, kurios juda savo įprastiniu keliu, liudija, jog yra aukščiausiasis Kūrėjas.“¹⁷

Kai pripažįstame, kad esame išmintingo ir pasišventusio Tėvo danguje kūriniai, „o tad kodėl“ neleidus Jam vadovauti mūsų dvasiniam augimui ne pagal mūsų, o „pagal [Jo] valią ir pageidavimą?“¹⁸

Jis gyvas. Jėzus Kristus yra Jo Viengimis, Mylimasis Sūnus ir žmonijos Išpirkėjas. Dėl savo begalinio Apmokėjimo Kristus turi išminties ir įžvalgumo vesti mus šiomis paskutinėmis dienomis. Jo pranašas Džozefas Smitas buvo išrinktas atkurti Jo karalystės pilnatvę žemėje. Tomas S. Monsonas yra dabar gyvenantis Jo pranašas ir atstovas. Apie tai nuoširdžiai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.