Nėra didesnio džiaugsmo, nei žinoti, jog jie pažįsta

Broliai ir seserys, pastaruoju metu mąsčiau apie tokį klausimą: „Jei visas tavo vaikų Evangelijos pažinimas ateitų iš tavęs – kaip vienintelio jų šaltinio, – kiek jie žinotų?“ Šis klausimas tinka visiems tiems, kurie myli, auklėja ir daro įtaką vaikams.

Ar galime savo vaikams įteikti didesnę dovaną nei giliai į jų širdį įdiegtas prisiminimas, kad žinome, jog Išpirkėjas gyvas? Ar jie žino, jog mes tai žinome? Bet dar svarbiau – ar jie patys jau žino, kad Jis gyvas?

Vaikystėje buvau sunkiausiai sukalbamas mamos vaikas. Mano energija liejosi per kraštus. Mama pasakoja, jog labiausiai ji baiminosi dėl to, kad nesulauksiu pilnametystės. Tiesiog buvau labai aktyvus.

Prisimenu, kaip kartą vaikystėje su savo šeima sėdėjau sakramento susirinkime. Mama buvo ką tik gavusi naujus Raštus. Tai buvo į vieną knygą surišti visi patvirtinti Raštai, kurių pačiame centre buvo suliniuotas lapas užrašams.

Per susirinkimą paklausiau, ar galėčiau palaikyti jos Raštus. Vildamasi, kad taip apsiraminsiu, ji man juos pasiuntė per visą eilę. Apžiūrinėdamas jos Raštus pastebėjau, kad užrašų dalyje ji užsirašė vieną asmeninį tikslą. Kad suprastumėte tą tikslą, turiu paaiškinti jo kontekstą: esu antras iš šešių vaikų ir mano vardas yra Bretas. Mano mama raudonai užsirašė tik vieną tikslą: „Būti kantriai su Bretu!“

Kad padėčiau jums suprasti, su kokiais iššūkiais mano tėvai susidurdavo auklėdami mūsų šeimą, leiskite man papasakoti, kaip mūsų šeima skaitė Raštus. Kiekvieną rytą per pusryčius mama skaitydavo Mormono Knygą. Tuo metu aš su savo vyresniuoju broliu Deivu sėdėdavome tyliai, tačiau nepagarbiai. Tiesą pasakius, mes net nesiklausydavome. Skaitydavome užrašus ant dribsnių pakuočių.

Galiausiai vieną rytą nusprendžiau mamos tiesiai šviesiai paklausti. „Mama, kodėl tai mums darai? Kodėl kiekvieną rytą skaitai Mormono Knygą?“ Ir tada išrėžiau tai, ką nejauku prisipažinti. Tiesą pasakius, negaliu patikėti, kad tikrai taip pasakiau. Pasakiau jai: „Mama, aš nesiklausau!“

Tačiau jos meilus atsakymas paveikė visą tolesnį mano gyvenimą. Ji tarė: „Sūnau, kartą buvau viename susirinkime, kuriame prezidentas Merionas Dž. Romnis mokė apie Raštų skaitymo palaimas. Tame susirinkime man buvo pažadėta, kad jei kasdien savo vaikams skaitysiu Mormono Knygą, aš jų neprarasiu.“ Tada ji pažvelgė man tiesiai į akis ir su neabejotinu pasiryžimu pasakė: „Neketinu tavęs prarasti!“

Jos žodžiai persmelkė mano širdį. Kad ir koks netobulas buvau, vis tiek buvau vertas gelbėjimo! Ji mane pamokė amžinosios tiesos: esu mylinčio Dangiškojo Tėvo sūnus. Supratau, kad nepaisant visų aplinkybių, buvau to vertas. Tai buvo tobulas momentas netobulam berniukui.

Esu amžinai dėkingas savo angeliškai motinai ir visiems kitiems angelams, tobulai mylintiems vaikus, kad ir kokie netobuli jie būtų. Tvirtai tikiu, kad visos seserys – jas vadinsiu angelais – yra motinos Sionėje, nesvarbu, ar jos ištekėjusios ir ar turi vaikų šiame žemiškajame gyvenime.

Prieš keliasdešimt metų Pirmoji Prezidentūra pareiškė: „Motinystė yra arti dieviškumo. Tai aukščiausia ir švenčiausia tarnystė, kokią tik gali prisiimti žmonija. Motinystė pastato jos šventą pašaukimą ir tarnystę gerbiančią moterį šalia angelų.“¹

Esu dėkingas visos Bažnyčios angelams, kurie drąsiai ir su meile skelbia amžinąją tiesą Dangiškojo Tėvo vaikams.

Esu dėkingas už Mormono Knygos dovaną. Žinau, kad ši knyga yra tikra! Joje yra Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvė. Nepažįstu nė vieno, kuris būtų netekęs savo liudijimo ar atkritęs dėl to, jog stropiai, su tikru ketinimu ir tikėdamas Kristų kasdien skaitė Mormono Knygą. Pranašiškame Moronio pažade yra raktas į visa ko pažinimą – įskaitant gebėjimą atpažinti ir išvengti priešininko apgaulių. (Žr. Moronio 10:4–5.)

Taip pat esu dėkingas už mylintį Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Gelbėtojas parodė tobulą pavyzdį, kaip gyventi netobulame ir neteisingame pasaulyje. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jono 4:19). Jo meilė mums yra neišmatuojama. Jis yra ištikimiausias mūsų draugas. „Tarsi tiršto kraujo lašai[s]“ Jis prakaitavo dėl jūsų ir dėl manęs (Luko 22:44). Jis atleido tai, kas, rodos, yra nedovanotina. Jis mylėjo nevertus meilės. Jis padarė tai, ko nepadarytų joks mirtingasis: Jis atliko Apmokėjimą, kad įveiktų visos žmonijos prasižengimus, skausmus ir ligas.

Dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galime gyventi su pažadu, kad nepaisant visų mūsų sunkumų, visuomet galime kliautis Tuo, „kuris yra galingas išgelbėti“ (2 Nefio 31:19). Dėl Jo Apmokėjimo galime džiaugtis, būti laimingi, turėti ramybę ir amžinąjį gyvenimą.

Prezidentas Boidas K. Pakeris pareiškė: „Išskyrus tik kelis, pasirinkusius pražūtį, nėra tokio įpročio, priklausomybės, maišto, prasižengimo, atsimetimo ar nusikaltimo, kuriems negaliotų visiško atleidimo pažadas. Toks yra Kristaus Apmokėjimo pažadas.“²

Vienas iš nuostabiausių įvykių žmonijos istorijoje buvo Gelbėtojo apsilankymas ir tarnystė tarp senovės Amerikos gyventojų. Pabandykite ten įsivaizduoti save. Mąstydamas apie Jo meilingą ir švelnų rūpinimąsi ta prie šventyklos susirinkusia šventųjų grupe, pagalvoju apie konkrečius vaikus, kuriuos myliu labiau už patį gyvenimą. Mėginau įsivaizduoti, kaip jausčiausi regėdamas, kaip mūsų mažieji asmeniškai pamato Gelbėtoją, pavieniui kviečiantį kiekvieną vaiką ateiti pas Jį, pamato ištiestas Gelbėtojo rankas, laukia eilėje, kol vienas paskui kitą kiekvienas vaikas švelniai paliečia žymes Jo rankose ir kojose, o tada matydamas kiekvieną jų atsistojant ir liudijant, kad Jis gyvas! (Žr. 3 Nefio 11:14–17; taip pat žr. 17:21; 18:25.) Norėčiau, kad mūsų vaikai atsigręžtų ir pasakytų: „Mama, tėti, tai Jis!“

Paveikslėlis

Gelbėtojas su vaikais

Nežinau, ar dar kas šiame pasaulyje galėtų suteikti daugiau laimės ir džiaugsmo nei žinojimas, jog mūsų vaikai pažįsta Gelbėtoją, žinojimas, jog jie žino, „į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo“. Štai kodėl mes, Bažnyčios nariai, „pamokslaujame apie Kristų“ ir liudijame apie Kristų (2 Nefio 25:26).

• Štai kodėl kasdien meldžiamės su savo vaikais.

• Štai kodėl kasdien su jais skaitome Raštus.

• Štai kodėl juos mokome tarnauti kitiems – kad galėtų pretenduoti į savęs atradimo palaimas tuomet, kai save praranda tarnaudami kitiems (žr. Morkaus 8:35; Mozijo 2:17).

Pasišvęsdami šiam nesudėtingam mokinystės pavyzdžiui, savo vaikams suteiksime galios pajausti Gelbėtojo meilę ir gauti dangiškus nurodymus bei apsaugą susiduriant su nuožmiais priešininko vėjais.

Evangelija tikrai skirta kiekvienam asmeniškai. Ji skirta tai vienai paklydusiai avelei (žr. Luko 15:3–7); ji skirta tai vienai samarietei prie šulinio (žr. Jono 4:5–30); ji skirta tam vienam sūnui palaidūnui (žr. Luko 15:11–32).

Ji skirta tam vienam berniukui, pareiškiančiam, jog jis nesiklauso.

Ji skirta kiekvienam iš mūsų – kad ir kokie netobuli būtume, – kad taptume viena su Gelbėtoju, kaip Jis yra viena su Savo Tėvu (žr. Jono 17:21).

Liudiju, kad turime mylintį Dangiškąjį Tėvą, pažįstantį mus vardu! Liudiju, kad Jėzus Kristus yra gyvasis gyvojo Dievo Sūnus. Jis yra Tėvo Viengimis ir mūsų užtarėjas pas Tėvą. Taip pat liudiju, kad išgelbėjimas ateina Jo vardu ir tik per jį – ir niekaip kitaip.

Meldžiu, kad savo širdis ir rankas pašvęstume padėdami visiems Dangiškojo Tėvo vaikams pažinti Jį ir pajausti Jo meilę. Jei taip darysime, Jis pažada mums amžinąjį džiaugsmą ir laimę šiame pasaulyje ir būsimame. Jėzaus Kristaus vardu, amen.