Tarnaukite

Galimybė tarnauti yra viena didžiausių narystės Bažnyčioje palaimų.² Viešpats yra pasakęs: „Jei mane myli, tarnausi man“³, o Jam tarnaujame tarnaudami kitiems.⁴

Tarnaudami artėjame prie Dievo.⁵ Pradedame Jį pažinti taip, kaip negalėtume pažinti kitu būdu. Mūsų tikėjimas Juo auga. Pradedame matyti savo problemas iš kito taško. Gyvenimas darosi malonesnis. Mūsų meilė kitiems ir noras tarnauti auga. Per šį palaimingą procesą tampame panašesni į Dievą ir esame geriau pasiruošę grįžti pas Jį.⁶

Prezidentas Merionas Dž. Romnis taip mokė: „Tarnavimas yra ne tai, ką turime ištverti šioje žemėje, kad pelnytume teisę gyventi celestialinėje karalystėje. Tarnavimas yra ta medžiaga, iš kurios padarytas išaukštintas gyvenimas celestialinėje karalystėje.“⁷

Kartais tarnauti Bažnyčioje gali būti sunku, jeigu mūsų paprašo padaryti ką nors, kas mus gąsdina, jeigu pavargstame nuo tarnavimo arba esame pašaukti atlikti kai ką, kas mums iš pradžių neatrodo patrauklu.

Neseniai gavau naują paskyrimą. Tuo metu tarnavau Afrikos Pietryčių krašte. Buvo jaudinantis patyrimas tarnauti ten, kur Bažnyčia yra jauna ir gana neseniai įkurta, ir mes mylėjome tenykščius šventuosius. Po to aš buvau pašauktas grįžti į Bažnyčios vyriausiąją valdybą ir, tiesą sakant, nejaučiau jokio entuziazmo. Pasikeitus paskyrimui atsirado tam tikra nežinomybė.

Vieną vakarą po pamąstymų apie laukiantį pasikeitimą sapnavau savo proprosenelį Džozefą Skyną. Iš jo dienoraščio žinojau, kad su žmona Marija persikėlęs į Navū jis troško tarnauti, taigi susirado pranašą Džozefą Smitą ir paklausė, kaip galėtų padėti. Pranašas paprašė jo dirbti prerijoje ir iš visų jėgų stengtis – tai jis ir darė. Jis dirbo Smitų ūkyje.⁸

Galvojau apie Džozefui Skynui tekusią privilegiją tokiu būdu gauti pavedimą. Staiga suvokiau, kad ir aš turiu tokią pat privilegiją, kaip ir mes visi. Visi pašaukimai Bažnyčioje ateina iš Dievo per Jo paskirtus tarnus.⁹

Pajutau aiškų dvasinį patvirtinimą, kad mano naujasis paskyrimas buvo įkvėptas. Svarbu, kad suvoktume, jog mūsų pašaukimai tiesiogine prasme mums ateina iš Dievo per mūsų kunigijos vadovus. Po to patyrimo mano požiūris pasikeitė ir mane apėmė stiprus troškimas tarnauti. Esu dėkingas už atgailos palaiminimą ir už mano pasikeitusią širdį. Mano naujasis paskyrimas man patinka.

Netgi, jei mums atrodo, kad mūsų pašaukimas Bažnyčioje yra tik mūsų kunigijos vadovo sugalvotas, arba kad jis teko mums, nes niekas kitas jo nepriėmė, tarnaudami būsime palaiminti. Kai mes atlikdami savo pašaukimą pripažįstame Dievo ranką ir tarnaujame iš visos širdies, mūsų tarnystėje pasireiškia papildoma jėga, ir mes tampame tikrais Jėzaus Kristaus tarnais.

Pašaukimų vykdymas reikalauja tikėjimo. Netrukus po to, kai Džozefas pradėjo dirbti ūkyje, jis ir Marija labai susirgo. Jie visai neturėjo pinigų ir buvo tarp nepažįstamų žmonių. Jiems tai buvo sunkus metas. Dienoraštyje Džozefas rašė: „Mes tiesiog dirbome ir laikėmės Bažnyčios su tuo nedideliu tikėjimu, kurį turėjome, nors velnias bandė sunaikinti mus ir priversti grįžti atgal.“¹⁰

Aš, kartu su šimtais kitų palikuonių, būsiu amžinai dėkingas, kad Džozefas ir Marija negrįžo atgal. Palaiminimai ateina, kada mes ištvermingai vykdome savo pašaukimus ir pareigas ir laikomės su visu turimu tikėjimu.

Pažįstu nuostabią Evangelijos doktrinos klasės mokytoją, kuri mokydama pakylėja mokinius, tačiau taip buvo ne visada. Prisijungusi prie Bažnyčios, ji gavo pašaukimą mokyti Pradinukų organizacijoje. Ji nesijautė turinti mokymo įgūdžių, bet žinodama tarnavimo svarbą pašaukimą priėmė. Greitai ją užvaldė baimė ir ji nustojo eiti į Bažnyčią, kad nereikėtų mokyti. Laimei, jos namų mokytojas pastebėjo, kad jos nėra, aplankė ją ir pakvietė sugrįžti. Vyskupas ir apylinkės nariai jai padėjo. Galiausiai su didesniu tikėjimu ji pradėjo mokyti vaikus. Kada ji pritaikė principus, kurių dabar mokoma medžiagoje Mokymas Gelbėtojo būdu, Viešpats palaimino jos pastangas ir ji tapo įgudusia mokytoja.¹¹

Prigimtinis vyras arba moteris kiekviename iš mūsų yra linkęs pateisinti nenorą tarnauti dėl tokių priežasčių kaip: „Nesu pasiruošęs tarnauti; man dar reikia daugiau pasimokyti“, „Esu pavargęs ir turiu pailsėti“, „Esu per senas – atėjo eilė kam nors kitam“ arba „Esu tiesiog per daug užsiėmęs“.

Broliai ir seserys, pašaukimo tarnauti priėmimas ir pašaukimo vykdymas yra tikėjimo veiksmas. Galime pasitikėti tuo, ko ne kartą mokė mūsų pranašas prezidentas Tomas S. Monsonas: „Ką Viešpats pašaukia, tą Viešpats paruošia“ ir „Kada esame Jo tarnystėje, turime teisę į Jo pagalbą“¹². Ar jaučiamės per maži ar per dideli, ar mus tai be galo gąsdina ar baisiai nuobodu, Viešpats nori, kad sumažintume greitį, padidintume jėgą ir tarnautume.

Nematau jokių požymių, kad prezidentas Monsonas ir jo bendratarniai Pirmojoje Prezidentūroje bei Dvylikos Apaštalų Kvorume būtų per daug užsiėmę arba per daug pavargę. Jie įkvepiančiu būdu rodo pavyzdį jėgos, kuri ateina į mūsų gyvenimus, kai vadovaujamės tikėjimu, priimame paskyrimus ir su pasišventimu bei atsidavimu juos vykdome. Prieš daug metų jie kibo į darbą¹³ ir toliau eina pirmyn ir aukštyn.

Taip, jie tarnauja svarbiuose pašaukimuose, bet visi pašaukimai arba paskyrimai yra svarbūs. Prezidentas Gordonas B. Hinklis, prieš tai buvęs pranašas ir Bažnyčios prezidentas, sakė: „Visi kartu darbuojamės šiame didingame darbe. […] Jūsų pareiga jūsų atsakomybės sferoje yra tiek pat rimta, kaip mano pareiga mano sferoje. Šioje Bažnyčioje nė vienas pašaukimas nėra mažas ar nereikšmingas.“¹⁴ Kiekvienas pašaukimas yra svarbus.¹⁵

Pakilkime su tikėjimu, pridėkime savo rankas ir judinkime pirmyn šį vertą darbą.¹⁶ Kartu su ištikima teta Dorote įjunkime palėtintoją. Kaip broliai ir seserys imkimės tarnauti.

Jeigu norite praskaidrinti savo vyskupo arba skyriaus prezidento dieną, paklauskite jo: „Kaip galėčiau padėti?“ „Kur Viešpats norėtų, kad tarnaučiau?“ Jis, besimelsdamas ir apmąstydamas jūsų asmeninius, šeiminius ir darbo įsipareigojimus, gaus įkvėpimą suteikti jums tinkamą pašaukimą. Paskyrimo metu gausite kunigystės palaiminimą, padėsiantį sėkmingai jį atlikti. Jūs būsite palaiminti! Kiekvienas narys yra reikalingas ir kiekvienam nariui reikia galimybės tarnauti.¹⁷

Jėzus Kristus, mūsų didžiausias Pavyzdys, dėl Savo Tėvo darbo atidavė Savo gyvybę. Didžiojoje taryboje prieš tai, kai buvo suorganizuotas šis pasaulis, Jėzus, išrinktas ir pateptas nuo pradžios, pasisiūlė: „Štai aš, siųsk mane.“¹⁸ Taip padaręs Jis tiesiogine prasme tapo mūsų visų tarnu. Per Jėzų Kristų ir per galią, kurią gauname per Jo Apmokėjimą, mes taip pat galime tarnauti. Jis mums padės.¹⁹

Perduodu savo nuoširdžią meilę tiems iš jūsų, kurie šiuo metu dėl asmeninių aplinkybių negalite tarnauti Bažnyčioje įprastiniu būdu, bet gyvenate tarnavimo dvasioje. Meldžiuosi, kad būtumėte palaiminti dėl savo pastangų. Taip pat reiškiu dėkingumą tiems, kurie savaitė po savaitės aukštinate pašaukimus, ir taip pat tiems, kurie artimu metu priimsite pašaukimą tarnauti. Visos aukos ir indėliai yra vertingi, ypač Tam, kuriam tarnaujame. Visi tarnaujantys sulauks Dievo malonės.²⁰

Kad ir koks būtų mūsų amžius ar aplinkybės, tegu tarnavimas būna mūsų šūkis.²¹ Tarnaukite savo pašaukime. Tarnaukite misijoje. Tarnaukite savo motinai. Tarnaukite nepažįstamam žmogui. Tarnaukite savo kaimynui. Tiesiog tarnaukite.

Telaimina Viešpats visus, besistengiančius tarnauti ir tapti tikrais Jėzaus Kristaus pasekėjais.²² Liudiju, kad Jis gyvas ir vadovauja šiam darbui. Jėzaus Kristaus vardu, amen.