Kad jis taip pat taptų stiprus

Jaučiuosi palaimintas, kad šiame susirinkime esu su turinčiaisiais Dievo kunigystę. Šių vyrų ir vaikinų atsidavimas, tikėjimas ir nesavanaudiška tarnystė yra šiuolaikinis stebuklas. Šį vakarą kalbėsiu kunigystės turėtojams, vyresniems ir jaunesniems, nuoširdžiai susivienijusiems tarnauti Viešpačiui Jėzui Kristui.

Viešpats suteikia Savo galios visiems, turintiems kunigystės pareigybes, jei tik jie vertai tarnauja atlikdami kunigystės pareigas.

Vilfordas Vudrafas, Bažnyčios prezidentas, savo tarnavimą atliekant kunigystės pareigas apibūdino taip:

„Išgirdau patį pirmą mano kada nors šioje Bažnyčioje girdėtą pamokslą. Kitą dieną buvau pakrikštytas. … Buvau įšventintas mokytoju. Netrukus prasidėjo mano misija. … Visą misiją buvau mokytojas. … Konferencijoje buvau įšventintas kunigu. … Po įšventinimo kunigu buvau išsiųstas … į misiją pietuose. Tai buvo 1834 metų rudenį. Su manimi buvo mano porininkas. Pradžioje neturėjome nei piniginės, nei krepšio. Daug mylių keliavau vienas ir skelbiau Evangeliją, krikštijau žmones, tačiau būdamas tik kunigas negalėjau patvirtinti persikrikštijusiųjų Bažnyčioje. … Tad prieš mano įšventinimą į vyresniuosius teko nemažai keliauti ir skelbti Evangeliją. …

Dvylikos Apaštalų nariu [dabar] esu apie penkiasdešimt ketverius metus. Atlikdamas šią ir kitas pareigas ištarnavau šešiasdešimt metų; esantiems šiame susirinkime noriu pasakyti, kad Dievo galia mane vienodai palaikė ir einant mokytojo pareigas, ir ypač vynuogyne patarnaujant kunigu, ir einant apaštalo pareigas. Nėra jokio skirtumo, jei atliekame savo pareigas.“¹

Apie šią nuostabią dvasinę „jokio skirtumo“ galimybę Viešpats užsimena Aarono kunigystę apibūdindamas kaip „priedą“ prie Melchizedeko kunigystės.² Žodis priedas reiškia, kad jos yra susijusios. Tokia sąsaja yra svarbi kunigystei tampant tokia jėga ir palaima, kokia ji gali būti tiek šiame pasaulyje, tiek ir amžinybėje, nes ji yra „be dienų pradžios ir metų pabaigos“³.

Toji sąsaja yra labai paprasta. Aarono kunigystė vaikinus ruošia dar šventesnėms atsakomybėms.

„Aukštesniosios, arba Melchizedeko kunigystės, galia ir įgaliojimas yra turėti visų bažnyčios dvasinių palaiminimų raktus –

turėti privilegiją gauti dangaus karalystės slėpinius, turėti prieš save atvertus dangus, bendrauti su visuotiniu susirinkimu ir Pirmagimio bažnyčia bei mėgautis Dievo Tėvo ir Jėzaus – naujosios sandoros tarpininko – bendryste ir akivaizda.“⁴

Visus šiuos kunigystės raktus vienu metu naudoja tik vienas vyras – Viešpaties Bažnyčios prezidentas ir pirmininkaujantis aukštasis kunigas. Prezidentui paskyrus, kiekvienas Melchizedeko kunigystę turintis vyras gali būti apdovanotas įgaliojimu ir privilegija kalbėti ir veikti Visagalio vardu. Šiai galiai ribų nėra. Ji apima gyvybę ir mirtį, šeimą ir Bažnyčią, net pačią didingąją Dievo prigimtį ir Jo amžinąjį darbą.

Viešpats Aarono kunigystės turėtoją paruošia tapti vyresniuoju, kuris šlovingoje Melchizedeko kunigystėje tarnautų su tikėjimu, galia ir dėkingumu.

Vyresnieji, visavertei kunigystės tarnystei jums būtinas nuoširdus dėkingumas. Prisiminkite savo diakono, mokytojo ar kunigo dienas, kai turintieji aukštesniąją kunigystę padėdavo jums ir drąsindavo jūsų kunigystės kelionėje.

Kiekvienas Melchizedeko kunigystės turėtojas turi tokių prisiminimų, tačiau dėkingumo jausmas su metais gali mažėti. Viliuosi vėl įžiebti šį jausmą, o kartu ir ryžtą visiems suteikti tokią pačią pagalbą, kokią patys kadaise gavote.

Prisimenu vieną vyskupą, kuris su manimi elgėsi taip, lyg jau būčiau pasiekęs tikrąjį savo kunigystės galios potencialą. Kartą sekmadienį, kai buvau kunigu, jis man paskambino. Jis pasakė, jog jam reikia manęs kaip porininko, kad aplankytume kelis mūsų apylinkės narius. Jis kalbėjo taip, lyg būčiau vienintelė sėkmės viltis. Nemanau, kad jam manęs labai reikėjo. Juk savo vyskupijoje jis turėjo nuostabius patarėjus.

Mudu aplankėme beturtę ir alkaną našlę. Jis norėjo, kad padėčiau jam pasiekti jos širdį, pasiūlyčiau imti sudarinėti biudžetą ir juo naudotis ir pažadėčiau, jog reikalai gali pasitaisyti tiek, kad ji galės ne tik pasirūpinti savimi, bet ir padėti kitiems.

Nuėjome guosti dviejų sunkioje padėtyje atsidūrusių mergaičių. Mums išėjus vyskupas tyliai man pasakė: „Šios mergaitės niekada nepamirš, kad atėjome pas jas.“

Kitame name pamačiau, kaip reikia pakviesti mažiau aktyvų narį sugrįžti pas Viešpatį, įtikinant jį, jog apylinkės nariams jo reikia.

Tas vyskupas turėjo Melchizedeko kunigystę, jis praplėtė mano akiratį ir savo pavyzdžiu mane įkvėpė. Jis mane pamokė, kaip įgyti galios ir drąsos eiti tarnauti Viešpačiui kur tik reikia. Jis jau seniai gavo savo atlygį, tačiau vis dar pamenu jį, nes pasilenkęs pakylėjo mane tuomet, kai dar buvau nepatyręs Aarono kunigystės turėtojas. Vėliau sužinojau, kad jis matė mane ateityje einantį kunigystės taku ir atliekantį daug atsakingesnes pareigas, apie kurias tuomet net nenutuokiau.

Panašiai su manimi elgėsi mano tėvas. Jis buvo patyręs ir išmintingas Melchizedeko kunigystės turėtojas. Kartą vienas apaštalas paprašė jį parašyti trumpą rašinį apie mokslinius Žemės amžiaus įrodymus. Rašinį jis rašė atsakingai, žinodamas, kad kai kurie jį skaitysiantys turi tvirtų įsitikinimų, jog Žemė yra daug jaunesnė, nei rodo moksliniai įrodymai.

Vis dar pamenu, kaip duodamas tą rašinį jis tarė man: „Henri, tu turi pakankamai dvasinės išminties suprasti, ar turėčiau šį rašinį išsiųsti apaštalams ir pranašams.“ Nelabai pamenu, kas ten buvo parašyta, tačiau būsiu amžinai dėkingas tam didžiam Melchizedeko kunigystės turėtojui, kuris manyje įžvelgė tokią dvasinę išmintį, kurios pats nepastebėjau.

Vieną vakarą, praėjus keleriems metams nuo mano įšventinimo apaštalu, man paskambino Dievo pranašas ir paprašė paskaityti apie Bažnyčios doktriną. Visą vakarą jis skaitė knygos skyrius. Juokaudamas pasakė: „Nepajėgiu viso šito perskaityti. Neturėtum ilsėtis, kai aš dirbu.“ Ir tada jis ištarė beveik tuos pačius žodžius, kuriuos kadaise ištarė mano tėvas: „Henri, būtent tu turėtum tai paskaityti. Tu suprasi, ar tai tinkama spausdinti.“

Vieną vakarą per Bažnyčios finansuojamą prakalbos festivalį dar kitas Melchizedeko kunigystės turėtojas panašiai praplėtė mano akiratį ir padrąsino. Kai man buvo 17, manęs paprašė pasisakyti didžiulei auditorijai. Neturėjau supratimo, ko iš manęs buvo tikimasi. Temos neturėjau, tad paruošiau kalbą apie tai, kas smarkiai pranoko mano žinias apie Evangeliją. Pasisakydamas supratau suklydęs. Vis dar pamenu tą po savo kalbos jaustą stingdantį jausmą, kad suklydau.

Kitas ir paskutinis kalbėtojas buvo vyresnysis Metju Kaulis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Jis buvo didis oratorius – mylimas visoje Bažnyčioje. Vis dar pamenu, kaip žiūrėjau į jį iš savo vietos netoli tribūnos.

Jis pradėjo galingu balsu. Jis pasakė, jog dėl mano kalbos pasijuto, lyg būtų nuostabioje konferencijoje. Tai sakydamas jis nusišypsojo. Nusivylimo jausmas mane paliko ir atėjo įsitikinimas, jog vieną dieną tapsiu tuo, kuo jis manė, jog jau esu.

Vedamas prisiminimų apie tą vakarą aš atidžiai klausausi, kaip kalba Aarono kunigystės turėtojas. Dėl to, ką padarė vyresnysis Kaulis, visuomet tikiuosi išgirsiąs Dievo žodį. Retai nusiviliu ir dažnai nustembu, ir negaliu nesišypsoti, kaip ir vyresnysis Kaulis.

Savo jaunesnius brolius sustiprinti ir pakylėti kunigystėje galime įvairiai, tačiau veiksmingiausiai padėsime ugdydami jų tikėjimą ir pasitikėjimą, jog tarnaudami kunigystėje jie gali semtis Dievo galios.

Toks tikėjimas ir pasitikėjimas ilgai su jais neužsibus, jei net labiausiai apdovanotas Melchizedeko kunigystės turėtojas juos pakylės tik kartą. Kad išugdytų pasitikėjimą tomis galiomis, labiau patyrusieji kunigystėje turi daugybę kartų išreikšti pasitikėjimą.

Be to, Aarono kunigystės turėtojams kasdien, net kas valandą, reikės padrąsinimo ir pataisymo iš paties Viešpaties – per Šventąją Dvasią. Tai jie gaus tuomet, jei pasirinks likti to verti. Tai priklausys nuo jų pasirinkimų.

Štai kodėl pavyzdžiu ir liudijimu turime mokyti, jog didžiojo Melchizedeko kunigystės vadovo karaliaus Benjamino žodžiai yra teisingi.⁵ Šie meilės žodžiai ištarti vardu Viešpaties, kurio yra ši kunigystė. Karalius Benjaminas moko, ko reikia, kad išliktume tokie tyri, jog iš Viešpaties sulauktume padrąsinimo ir pataisymo:

„Galiausiai, aš negaliu susakyti jums visko, kuo jūs galite nusidėti; nes yra įvairių būdų ir priemonių, netgi tiek daug, kad negaliu jų suskaičiuoti.

Tik tiek galiu pasakyti jums, kad jei nestebėsite savęs ir savo minčių, ir savo žodžių, ir savo poelgių ir nesilaikysite Dievo įsakymų, ir nepasiliksite tikėjime tuo, ką girdėjote apie mūsų Viešpaties atėjimą, netgi iki savo gyvenimo pabaigos, jūs tikrai pražūsite. Ir dabar, o žmogau, atmink ir nepražūk.“⁶

Visi žinome apie ugningas strėles, kurias teisumo priešininkas siunčia kaip viesulus ant mūsų taip mylimų jaunųjų kunigystės turėtojų. Mums jie yra panašūs į tuos jaunuosius karius, pasivadinusius Helamano sūnumis. Jei jie saugosis, kaip juos ragino karalius Benjaminas, tai ir jie atsilaikys, kaip atsilaikė tie jaunieji kariai.

Helamano sūnūs neabejojo. Jie narsiai kovėsi ir nugalėtojais išėjo todėl, kad tikėjo savo motinų žodžiais.⁷ Mes suvokiame mylinčios motinos tikėjimo galią. Šiandien motinos savo sūnums teikia tą didžią paramą. Mes, turintieji kunigystę, galime ir turime prisidėti prie tos paramos savo ryžtu vykdyti pareigą, patiems atsivertus, stiprinti savo brolius.⁸

Meldžiu, kad kiekvienas Melchizedeko kunigystės turėtojas pasinaudotų šia Viešpaties siūloma galimybe:

„Ir jei kuris iš jūsų būtų stiprus Dvasia, tegul jis pasiima su savimi silpną, kad šis ugdytųsi su visu romumu, kad jis taip pat taptų stiprus.

Todėl pasiimkite su savimi tuos, kurie įšventinti į žemesniąją kunigystę, ir siųskite juos prieš save susitarti dėl susitikimų ir paruošti kelio, ir dalyvauti susitikimuose, kuriuose jūs patys negalite dalyvauti.

Štai, taip mano apaštalai senovės dienomis statė man mano bažnyčią.“⁹

Jūs, kunigijos vadovai ir Aarono kunigystės turėtojų tėveliai, galite daryti stebuklus. Jūs galite padėti Viešpačiui ištikimų vyresniųjų gretas papildyti tokiais vaikinais, kurie priima pašaukimą skelbti Evangeliją ir tai daro su pasitikėjimu. Jūs pamatysite, kaip daugelis iš jūsų pakylėtų ir padrąsintų likti ištikimiems vertai susituokia šventykloje ir patys pakylėja bei ruošia kitus.

Tam nereikia naujų veiklų programų, patobulintos mokymo medžiagos ar geresnės socialinės žiniasklaidos. Tam nereikia jokio kito, nei turite dabar, pašaukimo. Kunigystės priesaika ir sandora suteikia jums galios, įgaliojimą bei kryptį. Meldžiu, kad eitumėte namo ir atidžiai išstudijuotumėte kunigystės priesaiką ir sandorą, esančią Doktrinos ir Sandorų 84 skyriuje.

Visi viliamės, kad vis daugiau vaikinų patirs tai, ką patyrė Vilfordas Vudrafas, kuris būdamas Aarono kunigystės turėtoju Jėzaus Kristaus Evangelijos mokė su atverčiančia galia.

Meldžiu, kad vykdytume savo pašaukimą pakylėti kitus ir ruošti juos šlovingajai tarnystei. Iš visos širdies dėkoju tiems nuostabiems žmonėms, kurie pakylėjo mane ir parodė, kaip mylėti bei pakylėti kitus.

Liudiju, kad prezidentas Tomas S. Monsonas šiuo metu žemėje turi visus kunigystės raktus. Liudiju, kad visą savo gyvenimą jis buvo pavyzdys mums visiems, kaip Melchizedeko kunigystės turėtojas gali pakylėti kitus. Asmeniškai esu jam dėkingas už tai, kaip jis pakylėjo mane ir parodė, kaip pakylėti kitus.

Dievas Tėvas yra gyvas. Jėzus yra Kristus. Tai yra Jo Bažnyčia ir karalystė. Tai yra Jo kunigystė. Asmeniškai tai sužinojau Šventosios Dvasios galia. Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.