Didysis išpirkimo planas

Keletą mėnesių pieš tai, kai prezidentas Boidas K. Pakeris iškeliavo anapilin, visuotiniams kunigijos ir pagalbinių organizacijų vadovams teko brangi galimybė jo klausytis. Negaliu liautis galvojusi apie tai, ką jis pasakė. Jis pasakojo, kad tyrinėjo visą savo gyvenimą ieškodamas nuodėmių, už kurias nuoširdžiai atgailavo, pėdsakų ir jų neaptiko. Dėl apmokančios mūsų mylimojo Gelbėtojo aukos ir atgailos jo nuodėmės buvo visiškai ištrintos, lyg jų visai nebūtų buvę. Tądien prezidentas Pakeris mus, kaip vadovus, įpareigojo liudyti, kad tai galioja kiekvienam, kuris nuoširdžiai atgailauja.

Pažįstu vyrą, kuris prieš keliolika metų prasižengė moralės normoms. Kurį laiką šis vyras jautė tokią didelę gėdą ir nerimą, kad nesugebėjo apie tai pasikalbėti su savo žmona ir kunigijos vadovais. Jis norėjo nuoširdžiai atgailauti, bet buvo pasiruošęs paaukoti savo amžinąjį išgelbėjimą, kad tik jo sutuoktinės ir vaikų nekankintų širdgėla, gėda ar kitos jo išpažinties galimai sukeltos pasekmės.

Mums nusidėjus, Šėtonas dažnai stengiasi įtikinti, kad kilnu yra ginti kitus ir neleisti mūsų nuodėmių pasekmėms jų sugniuždyti; jis taip pat stengiasi mus atkalbėti išpažinti nuodėmes savo vyskupui, kuris naudodamasis jam, kaip bendrajam teisėjui Izraelyje, suteiktais kunigystės raktais gali palaiminti mūsų gyvenimą. Tačiau tiesa ta, kad nesavanaudiška ir krisčioniška būtų išpažinti ir atgailauti. Toks yra didysis Dangiškojo Tėvo išpirkimo planas.

Galiausiai šis mylimas vyras išpažino nuodėmes savo ištikimai žmonai bei savo Bažnyčios vadovams taip parodydamas nuoširdžią atgailą. Nors tai buvo sunkiausias kada nors jo padarytas dalykas, jis, nepaisydamas pasekmių ir to, kas laukia ateity, neapsakomai džiaugėsi dėl palengvėjimo, ramybės, dėkingumo ir meilės mūsų Gelbėtojui bei žinojimo, kad Viešpats paima jo sunkią naštą ir jį neša.

Jis buvo įsitikinęs, kad visa tai sugniuždys jo žmoną ir vaikus, ir to neišvengė. Jis neabejojo, kad sulauks drausminamųjų veiksmų ir bus atleistas iš pašaukimo, tai taip pat įvyko. Jis buvo tikras, kad tai sudaužys jo žmonos širdį, ją įskaudins ir supykdys – taip ir įvyko. Jis buvo įsitikinęs, kad ji paliks jį, pasiėmusi vaikus, – tačiau ji taip nepasielgė.

Kartais rimti prasižengimai baigiasi skyrybomis ir, priklausomai nuo aplinkybių, tai gali būti būtina. Tačiau, šio vyro nuostabai, jo žmona jį priėmė ir pasiryžo padėti jam viskuo, kuo tik galės. Po kurio laiko ji sugebėjo jam visiškai atleisti. Ji buvo pajutusi gydančią Gelbėtojo apmokėjimo galią. Po daugelio metų ši pora drauge su savo trimis vaikais yra stiprūs ir ištikimi. Vyras su žmona tarnauja šventykloje, o jų santuoka – puiki ir kupina meilės. Šio vyro liudijimo gelmė bei jo meilė ir dėkingumas už Gelbėtoją yra aiškiai matomi jo gyvenime.

Amulekas liudijo: „Norėčiau, kad eitumėt ir daugiau nebeužkietintumėt savo širdžių;  […] jei atgailausite […] , didysis išpirkimo planas nedelsiant bus įvykdytas jums.“¹

Kai drauge su vyru tarnavau, jam pirmininkaujant misijai, nuvykome į oro uostą pasitikti didelės misionierių grupės. Vienas vaikinas patraukė mūsų akį. Jis atrodė nuliūdęs, prislėgtas, lyg būtų sumišęs. Tą popietę įdėmiai jį stebėjome. Iki vakaro vaikinas išpažino nutylėtas nuodėmes ir jo vadovai nusprendė, kad jam reikia grįžti namo. Nors labai nuliūdome, kad jis buvo nesąžiningas ir neatgailavo prieš išvykdamas į misiją, pakeliui į oro uostą nuoširdžiai ir iš meilės jį gyrėme už drąsą prisipažinti ir pažadėjome su juo palaikyti ryšį.

Šis puikus vaikinas buvo palaimintas nuostabiais gimdytojais, puikiais kunigijos vadovais bei palaikančiais, mylinčiais apylinkės nariais. Po metus trukusios, įnirtingų pastangų pareikalavusios iki galo atliktos atgailos ir mokymosi, kaip pasinaudoti Gelbėtojo Apmokėjimu, jis galėjo sugrįžti į mūsų misiją. Man sunku apibūdinti, kokį džiaugsmą jutome nuvykę jo pasitikti į oro uostą. Jis buvo kupinas Dvasios, laimingas, pasitikėjo Viešpačiu ir troško ištikimai vykdyti paskirtą misiją. Jis tapo išskirtiniu misionieriumi, o po kurio laiko mudviem su vyru teko privilegija dalyvauti jo užantspaudavime šventykloje.

Pažįstu kitą misionierę, kuri žinodama, jog dėl prieš misiją neišpažintos nuodėmės jai neabejotinai gali tekti išvykti namo anksčiau, sugalvojo uoliai dirbti visą savo misiją ir likus vos kelioms dienoms iki misijos pabaigos ją išpažinti savo misijos prezidentui. Jai trūko liūdesio pagal Dievo valią ir ji bandė apeiti mūsų mylimo Gelbėtojo mums pasiūlytą planą.

Tarnaudama misijoje kartą lydėjau savo vyrą į krikšto pokalbį su vienu vyru. Mano vyrui vedant tą pokalbį, laukiau vestibiulyje drauge su seserimis misionierėmis, mokiusiomis tą vyrą. Pasibaigus pokalbiui, mano sutuoktinis misionierėms pranešė, kad vyras galės būti pakrikštytas. Šis brangus vyras raudojo aiškindamas, kad jis buvo įsitikinęs, jog jo rimtos nuodėmės užkirs jam kelią pasikrikštyti. Man retai yra tekę matyti kažką panašaus, ką mačiau tądien, – tokį džiaugsmą ir laimę žmogaus, brendančio iš tamsos į šviesą.

Vyresnysis D. Todas Kristofersonas liudijo:

„Per tikėjimą gailestinguoju Išpirkėju ir Jo galia potenciali neviltis tampa viltimi. Pati žmogaus širdis ir troškimai pasikeičia, ir kažkada patraukli nuodėmė tampa vis labiau pasibjaurėtina. […]

 Kad ir kokia būtų atgailos kaina, ją pranoksta atleidimo džiaugsmas.“²

Tokie išgyvenimai man priminė Mormono Knygoje aprašytą Enosą, kuris „šauk[ėsi Viešpaties], karštai melsdamasis“, ir išgirdo balsą, sakantį: „Enosai, tavo nuodėmės tau atleistos. […]

Ir aš, Enosas, žinojau, kad Dievas negalėjo pameluoti; tad mano kaltė buvo nušluota.

Ir aš tariau: Viešpatie, kaip tai padaryta?

Ir jis tarė man: Dėl tavo tikėjimo Kristumi, […] štai, tavo tikėjimas padarė tave sveiką.“³

Ruošdama šią kalbą norėjau suprasti, kaip mūsų vaikaičiai supranta atgailą ir kaip jie jaučiasi dėl Gelbėtojo, todėl savo vaikų paprašiau jiems užduoti tokius klausimus. Mane sujaudino mūsų vaikaičių atsakymai.

Kas yra atgaila? „Kai ką nors partrenkęs gali pasakyti „atsiprašau“ ir padėti atsikelti.“

Ką jaučiate atgailaudami? „Galima jausti Jį; galima jausti Jo šiltumą, ir blogas jausmas dingsta.“

Ką atgailaudami jaučiate Jėzui ir Dangiškajam Tėvui? „Jaučiu, kad Jėzus mano, jog buvo verta atlikti Apmokėjimą, ir Jis laimingas, kad galime vėl su Juo gyventi.“

Kodėl Jėzus ir Dangiškasis Tėvas nori, kad atgailaučiau? Mano paauglės anūkės žodžiais tariant: „Todėl, kad Jie myli mane! Kad tobulėčiau ir tapčiau kaip Jie, reikia atgailauti. Be to, visada noriu, kad su manimi būtų Dvasia, todėl kasdien turiu atgailauti, kad turėčiau Jos nuostabią bendrystę. Niekada negalėsiu Jiems deramai atsidėkoti.“

Kai ketverių metų Brinlė išgirdo šiuos klausimus, tarė: „Nežinau, tėtuk. Tu mane pamokyk.“

Praeitoje visuotinėje konferencijoje vyresnysis Džefris R. Holandas pareiškė: „Kad ir kiek, jūsų manymu, vėluojate, kad ir kiek progų, jūsų manymu, praleidote, kad ir kiek daug klaidų jaučiate padarę, […] ar kiek toli, jūsų manymu, nuklydote nuo namų, šeimos ir Dievo, aš liudiju, kad jūs nenuklydote toliau, negu gali pasiekti dieviška meilė. Jums neįmanoma panirti giliau, nei gali apšviesti beribė Kristaus Apmokėjimo šviesa.“⁴

Ak, kaip noriu, kad visi mano vaikai, vaikaičiai ir kiekvienas iš jūsų, mano broliai ir seserys, jaustumėte džiaugsmą ir Dangiškojo Tėvo bei mūsų Gelbėtojo artumą kasdien atgailaudami už savo nuodėmes ir silpnybes. Kiekvienam atsakingo amžiaus sulaukusiam Dangiškojo Tėvo vaikui reikia atgailauti. Pagalvokime, už kokias nuodėmes mums reikia atgailauti? Kas mus varžo? Kaip turime patobulėti?

Žinau, kad, kaip prezidentas Pakeris patyrė ir liudijo, nuoširdžiai atgailavus mūsų nuodėmės panaikinamos – jų nelieka nė pėdsako! Aš asmeniškai dėl nuoširdžios atgailos esu patyrusi meilę, džiaugsmą, palengvėjimą ir pasitikėjimą Viešpačiu.

Man didžiausias šio gyvenimo stebuklas yra ne Raudonosios jūros praskyrimas, kalnų perkėlimas ir net ne kūno pagydymas. Didžiausias stebuklas įvyksta tada, kai maldoje nuolankiai kreipiamės į savo Dangiškąjį Tėvą ir karštai maldaujame atleidimo, o tada per mūsų Gelbėtojo apmokančiąją auką būname apvalomi nuo tų nuodėmių. Tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.