Šaunūs Jėzaus liudytojai
Negalime sau leisti, kad dėl suklupimo kliūčių mūsų liudijimas apie Tėvą ir Sūnų taptų neaiškus ir painus.
Amžinasis gyvenimas yra didžiausia Dievo dovana, suteikiama tiems, kurie laikosi Dievo įsakymų ir ištveria iki galo.1 Kita vertus, amžinojo gyvenimo su mūsų Dangiškuoju Tėvu negaus tie, „kurie nėra šaunūs Jėzaus liudytojai“2. Būti šauniais liudytojais gali trukdyti keletas suklupimo kliūčių, dėl kurių galime nepasiekti amžinojo gyvenimo tikslo.3 Suklupimo kliūtys gali būti neakivaizdžios. Leiskite pateikti pavyzdį.
Prieš daugelį metų mano tėvas fermos žemėje, kur jis užaugo, pastatė mažą trobelę. Iš ten matėsi ypač gražūs pievų vaizdai. Kai buvo pastatytos trobelės sienos, apsilankiau ten. Nustebau, kad netoli trobelės, tiesiai prieš langą buvo elektros stulpas. Mano manymu, tai labai gadino nuostabų vaizdą.
Tariau: „Tėti, kodėl jiems leidai pastatyti elektros stulpą pačiame vaizdo pro langą viduryje?“
Mano tėvas, labai praktiškas ir ramus žmogus, kiek susijaudinęs atsakė: „Kventinai, tas elektros stulpas man yra gražiausias dalykas visoje fermoje!“ Tada jis paaiškino. „Kai žiūriu į tą stulpą, suvokiu, kad nebereikės, kaip man čia augant, kibirais nešioti vandens iš šaltinio į namus maistui ruošti, rankoms plauti ar maudytis. Vakare nebereikės degti žvakių ar žibalinių lempų, kad galėtume paskaityti. Noriu matyti tą elektros stulpą vaizdo pro langą viduryje.“
Mano tėvo požiūris į elektros stulpą skyrėsi nuo manojo. Jam tas stulpas reiškė geresnį gyvenimą, o man jis buvo kliuvinys, trukdantis matyti didingą vaizdą. Mano tėčiui elektros energija, šviesa ir švara buvo svarbiau už gražų vaizdą. Akimirksniu suvokiau, kad nors man tas stulpas buvo kliuvinys, mano tėvui jis turėjo didelę praktinę ir simbolinę reikšmę.
Suklupimo kliūtis apibrėžiama kaip „tai, kas trukdo patikėti ar suprasti,“ arba „tai, kas trukdo daryti pažangą“4. Dvasiškai suklupti reiškia „nusidėti arba pasielgti neteisiai“5. Suklupimo kliūtis gali būti bet kas, kas trukdo mums pasiekti teisius tikslus.
Negalime sau leisti, kad dėl suklupimo kliūčių mūsų liudijimas apie Tėvą ir Sūnų taptų neaiškus ir painus. Negalime sau leisti pakliūti į šiuos spąstus. Mūsų liudijimas apie Juos turi likti tyras ir paprastas, kaip mano tėvo paprastas liudijimas apie elektros stulpą fermoje, kurioje jis užaugo.
Kokios yra kai kurios suklupimo kliūtys, trikdančios ir painiojančios mūsų paprastą liudijimą apie Tėvą ir Sūnų ir trukdančios mums būti šauniais liudytojais?
Viena suklupimo kliūtis yra žmonių filosofijos
Mes labai vertiname visokį pažinimą ir tikime, kad „Dievo šlovė yra sąmonė“6. Bet taip pat žinome, kad pirmiausia priešininkas siekia atitraukti žmones nuo Dievo ir padaryti, kad jie sukluptų, iškeldamas žmonių filosofijas aukščiau Gelbėtojo ir Jo mokymų.
Apaštalas Paulius buvo šaunus Jėzaus Kristaus liudytojas dėl stebuklingos ir gyvenimą keičiančios patirties su Gelbėtoju.7 Unikali Pauliaus biografija paruošė jį liudyti daugelio kultūrų žmonėms. Jam patiko nuoširdus tesalonikiečių paprastumas ir švelni filipiečių atjauta.8 Iš pradžių jam buvo kiek sunku liudyti intelektualiems ir išsilavinusiems graikams. Atėnuose ant Marso kalvos jis bandė kalbėti kaip filosofas ir buvo nepriimtas. Korintiečius jis nusprendė paprasčiausiai mokyti nukryžiuotojo Kristaus doktrinos.9 Štai paties apaštalo Pauliaus žodžiai:
„Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas,
kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.“10
1 laiške korintiečiams pateikti kai kurie didingiausi Raštų pasakojimai apie Gelbėtoją ir Jo misiją. Vienas skyrius – 15-asis – susilaukė pasaulinio dėmesio dėl Džordžo Frederiko Hendelio oratorijos Mesijas.11 Joje išdėstyta svarbi doktrina apie Gelbėtoją. Trečioje Mesijo dalyje, einančioje iš karto po choro „Aleliuja“, didžioji dalis teksto yra iš 1 Korintiečiams 15. Šiose keliose eilutėse Paulius gražiai aprašo keletą dalykų, kuriuos atliko Gelbėtojas:
„Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis.
[…] Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas.
Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti. […]
Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis? […]
Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“12
Žinome, kad atsimetimas kilo iš dalies todėl, kad žmonių filosofijos buvo iškeltos aukščiau esminės, svarbiausios Kristaus doktrinos. Užuot priėmus skelbiamą paprastą Gelbėtojo žinią, daug aiškių ir brangių tiesų buvo pakeista ar prarasta. Iš tikrųjų, krisčionybė perėmė kai kurias graikų filosofines tradicijas, kad suderintų žmonių tikėjimą su jų kultūra. Istorikas Vilas Diurantas rašė: „Krisčionybė nesunaikino pagonybės; ji ją įsivaikino. Graikų mintis mirdama perėjo į kitą gyvenimą.“13 Senovėje, ir mūsų dienomis, kai kurie žmonės atmetė Jėzaus Kristaus Evangeliją dėl to, kad, jų manymu, ji yra nepakankamai aukšto intelekto.
Sugrąžinimo pradžioje daugelis bent jau sakė, kad seks Gelbėtojo mokymais. Dauguma šalių laikė save krisčioniškomis. Bet jau tada buvo pranašaujama apie sunkesnius mūsų laikus.
Heberis Č. Kimbolas buvo vienas pirmųjų Dvylikos Apaštalų šiame Evangelijos laikotarpyje ir pirmas prezidento Brigamo Jango patarėjas. Jis įspėjo: „Ateina laikas, kai […] bus sunku atskirti šventojo veidą nuo Dievo žmonių priešo veido. Tada […] laukite didžio sijojimo, nes bus didis sijojimas, ir daugelis kris.“ Baigdamas jis pasakė, kad „artėja IŠBANDYMAS“14.
Mūsų dienomis krisčionybės įtaka daugelyje šalių, įskaitant Jungtines Valstijas, yra labai sumažėjusi. Be religinių įsitikinimų žmonės nesijaučia atsakingi prieš Dievą. Todėl yra sunku nustatyti universalias vertybes, pagal kurias turėtume gyventi. Žmonių širdyse puoselėjamos filosofijos dažnai prieštarauja vienos kitoms.
Deja, taip atsitinka ir kai kuriems Bažnyčios nariams, kurie palieka savo įsitikinimus ir pasiduoda tuo metu populiarioms nuomonėms, daugelis iš kurių yra aiškiai neteisios.
Tai, ką pranašavo Heberis Č. Kimbolas, 1982 m. paantrino Nylas A. Maksvelas: „Dėl neatgailautų nusižengimų teisiam elgesiui vyks didelis sijojimas. Kai kurie pasiduos, užuot ištvėrę iki galo. Kai kuriuos suklaidins atsimetėliai. Taip pat kai kurie pasipiktins, nes kiekviename Evangelijos laikotarpyje yra savos suklupimo kliūtys!“15
Kita suklupimo kliūtis – nenoras matyti nuodėmę, kokia ji yra iš tikrųjų
Vienas išskirtinis ir neraminantis mūsų laikų bruožas yra tas, kad daugelis žmonių elgiasi nuodėmingai, bet atsisako pripažinti, kad tai nuodėminga. Jie nesigaili ir nenori pripažinti, kad jų elgesys yra moraliai neteisingas. Net kai kurie iš tų, kurie sako tikį Tėvą ir Sūnų, klaidingai mano, kad mylintis Dangiškasis Tėvas turėtų nebausti už elgesį, prieštaraujantį Jo įsakymams.
Regis, tokios nuomonės laikėsi Koriantonas, Almos Jaunesniojo sūnus, minimas Mormono Knygoje. Jis įsivėlė į labai amoralų elgesį, ir dėl to Alma davė jam patarimų. Esame palaiminti, kad didis pranašas Alma, kuris pats buvo patyręs tamsiausią prarają ir nuostabią šviesą16, užrašė savo išsakytus pamokymus. 39-ame Almos knygos skyriuje rašoma, kaip jis patarė sūnui pereiti atgailos procesą, o tada paaiškino, kaip Kristus ateis paimti mūsų nuodėmių. Jis aiškiai parodė Koriantonui, kad atgailauti yra būtina, nes „niekas nešvarus negali paveldėti Dievo karalystės“17.
Almos 42 skyriuje yra kai kurie didingiausi visuose Raštuose mokymai apie Apmokėjimą. Alma padėjo Koriantonui suprasti, jog nėra „neteisinga, kad nusidėjėlis būtų paskirtas į nelaimingumo būseną“18. Jis pažymėjo, kad nuo pat Adomo gailestingas Dievas davė laiko atgailauti, nes be atgailos „didis išgelbėjimo planas būtų sužlugdytas“19. Alma taip pat pasakė, kad Dievo planas yra „laimės planas“20.
Almos mokymai yra labai pamokantys: „Nes štai teisingumas panaudoja visus savo reikalavimus, ir taip pat gailestingumas pretenduoja į viską, kas jo; ir taip niekas kitas kaip tik nuoširdžiai atgailaujantieji išgelbėjami.“21 Šlovingi atgailos ir paklusnumo Gelbėtojo mokymams palaiminimai yra labai svarūs – tereikia juos teisingai suprasti. Nėra neteisinga aiškiai kalbėti – kaip Alma kalbėjo su Koriantonu – apie nuodėmingų pasirinkimų pasekmes ir nepakankamą atgailą. Ne kartą buvo sakyta: „Anksčiau ar vėliau kiekvienas turės atsisėsti pasekmių pokylyje.“22
Nuostabus ir dangiškas Gelbėtojo Apmokėjimo palaiminimas yra tas, kad per atgailą nuodėmingas poelgis yra ištrinamas. Po Koriantono atgailos Alma užbaigė: „Norėčiau, kad neleistum šitiems dalykams daugiau varginti tavęs, ir tegul tik tavo nuodėmės vargina tave tuo varginimu, kuris atves tave žemyn į atgailą.“23
Dar viena suklupimo kliūtis yra žiūrėjimas toliau tikslo
Pranašas Jokūbas senovės žydus pavadino „kietasprandžiais žmonėmis“, kurie „paniekino aiškumo žodžius ir nužudė pranašus, ir siekė to, ko jie negali suprasti. Todėl, dėl jų aklumo, atsiradusio dėl to, kad žiūrėjo toliau tikslo, jie būtinai turi pulti.“24
Nors žiūrėjimo toliau tikslo pavyzdžių yra daug 25, mūsų laikais ypač aktualus yra ekstremizmas. Evangelinis ekstremizmas – tai toks elgesys, kai žmogus vieną Evangelijos principą iškelia virš kitų vienodai svarbių principų ir pareiškia matąs toliau ar priešingai, nei moko Bažnyčios vadovai. Pavyzdžiui, žmogus siūlo papildyti, pakeisti Išminties Žodį ar sureikšminti vieną jo dalių. Dar viena suklupimo kliūtis yra brangus ruošimasis pasaulio pabaigos įvykiams. Abiem pateiktais atvejais kiti yra raginami priimti kažkieno asmeninius aiškinimus. „Jei sveikatos įstatymą ar bet kurį kitą principą paverčiame religinio fanatizmo forma, mes žiūrime toliau tikslo.“26
Kalbėdamas apie svarbią doktriną Viešpats pareiškė: „Kiekvienas, kuris skelbia daugiau arba mažiau, negu tai, yra ne mano.“27 Kai kurį nors principą iškeliame, kad sumažintume savo įsipareigojimus vykdyti kitus tiek pat svarbius principus, ar mokome priešingai ar daugiau nei Bažnyčios vadovai, mes žiūrime toliau tikslo.
Be to, kai kurie nariai iškelia siekius – dauguma iš kurių yra geri – iki lygio, viršijančio pagrindinę Evangelijos doktriną. Atsidavimą tam siekiui jie laiko savo svarbiausia pareiga ir nustumia atsidavimą Gelbėtojui ir Jo mokymams į antrą vietą. Jei ką nors iškeliame aukščiau savo atsidavimo Gelbėtojui, jei mūsų elgesys rodo, kad Jį laikome tik dar vienu mokytoju, o ne Dievo Sūnumi, tai mes žiūrime toliau tikslo. Jėzus Kristus yra tas tikslas!
76-as Doktrinos ir Sandorų skyrius aiškiai parodo, kad buvimas šauniu Jėzaus liudytoju28 yra paprastas ir esminis patikrinimas, parodantis, kas paveldės celestialinės karalystės palaiminimus ir kas paveldės žemesnės terestrialinės karalystės palaiminimus. Kad būtume šaunūs liudytojai, turime susitelkti į Jėzaus Kristaus galią ir Jo apmokančią auką, skirtą nugalėti mirtį ir, per atgailą, apvalyti mus nuo nuodėmės, ir turime vadovautis Kristaus doktrina.29 Taip pat mums reikia, kad Gelbėtojo gyvenimo ir mokymų šviesa ir pažinimas vestų mus sandorų keliu, įskaitant šventas šventyklos sandoras. Turime būti tvirti Kristuje, maitintis Jo žodžiu ir ištverti iki galo.30
Pabaiga
Jei norime būti šaunūs Jėzaus liudytojai, turime vengti suklupimo kliūčių, kurios stabdo ir apsunkina daugelio garbingų vyrų ir moterų pažangą. Nuspręskime visada tarnauti Jam. Siekdami pažinimo, turime vengti žmonių filosofijų, silpninančių mūsų atsidavimą Gelbėtojui. Turime matyti nuodėmę tokią, kokia ji yra, ir per atgailą priimti Gelbėtojo Apmokėjimą. Turime vengti žiūrėti toliau tikslo, sutelkti dėmesį į Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją bei Išpirkėją, ir vadovautis Jo doktrina.
Mano tėvas elektros stulpą matė kaip priemonę gauti elektros energijos, šviesos ir apsčiai vandens valgiui ruošti ir švarintis. Tai buvo laiptelis jo gyvenimui pagerinti.
Vienas rašytojas pataria, kad suklupimo kliūtis galime panaudoti kaip pakopas kilniam charakteriui ugdyti ir dangui pasiekti.31
Buvimas šauniais Jėzaus liudytojais mums yra tarsi laipteliai pasiruošti Gelbėtojo malonei ir celestialinei karalystei. Jėzus Kristus yra vienintelis vardas po dangumi, kuriuo galime būti išgelbėti.32 Išsakau savo tvirtą liudijimą apie Jo dieviškumą ir dievišką vietą Tėvo plane. Jėzaus Kristaus vardu, amen.