Nuodėmėms atspari karta

Prieš pusantrų metų prezidentas Raselas M. Nelsonas kalbėjo apie būtinybę „moky[ti] ir padė[ti] užauginti nuodėmėms atsparią kartą“¹. Frazė „nuodėmėms atspar[i] karta“ suvirpino mano sielą.

Mes gerbiame vaikus, kurie stengiasi tyrai ir paklusniai gyventi. Visame pasaulyje mačiau daugybės vaikų stiprybę. Jie atsparūs, „tvirti ir nepajudinami“² esant įvairioms sudėtingoms sąlygoms ir aplinkybėms. Šie vaikai supranta savo dieviškąją prigimtį, jaučia Dangiškojo Tėvo meilę jiems ir stengiasi paklusti Jo valiai.

Tačiau yra vaikų, kuriems sunku būti tvirtiems ir nepajudinamiems, kurių gležnas protas žalojamas.³ Iš visų pusių juos puola „priešininko […] ugninės strėlės“ ir jiems reikia pastiprinimo bei paramos.⁴ Jie mus smarkiai motyvuoja pasitempti ir kariauti su nuodėme stengiantis savo vaikus atvesti pas Kristų.

Įsiklausykite į vyresniojo Briuso R. Makonkio žodžius, ištartus beveik prieš 43 metus.

„Kaip Bažnyčios nariai mes dalyvaujame aršioje kovoje. Mes esame kare. Mes stojome į Kristaus gretas kautis su Liuciferiu.  […]

Šis iš visų pusių siaubiantis karas, kuriame daug aukų, kartais net mirtinų, nėra naujas reiškinys. […]

Šiame kare nėra ir negali būti neutralių.“⁵

Šiandien šis karas dar labiau įsisiūbavo. Ši kova liečia mus visus, ir mūsų vaikai priekinėse linijose susiduria su priešininko pulkais. Dėl to būtinybė stiprinti savo dvasines strategijas tik auga.

Vaikų stiprinimas, kad jie taptų atsparūs nuodėmėms, yra gimdytojams, seneliams, šeimos nariams, mokytojams ir vadovams tekusi užduotis ir palaiminimas. Kiekvienas turime pareigą padėti. Tačiau Viešpats būtent gimdytojams nurodė mokyti savo vaikus „suprasti doktrin[ą] apie atgailą, tikėjimą Kristumi, gyvojo Dievo Sūnumi, ir krikštą, ir Šventosios Dvasios dovaną“ bei „melstis ir teisiai vaikščioti priešais Viešpatį“⁶.

Kaip „auginti savo vaikus šviesoje ir tiesoje“⁷, gali būti sunkus klausimas, nes atsakymas skiriasi kiekvienai šeimai ir kiekvienam vaikui, bet Dangiškasis Tėvas davė universalias mums padėsiančias gaires. Dvasia įkvėps mums pačius veiksmingiausius būdus, kuriais galime dvasiškai paskiepyti savo vaikus.

Pradžioje būtina suvokti šios pareigos svarbą. Prieš tai, kai galėsime padėti savo vaikams suvokti, kas jie yra ir kodėl jie čia, turime suprasti savo – ir jų – dieviškąją prigimtį ir tikslą. Turime padėti jiems tvirtai žinoti, kad jie yra mylinčio Dangiškojo Tėvo sūnūs ir dukterys, ir kad jų atžvilgiu Jis yra kupinas dieviškų lūkesčių.

Antra, kad taptume atsparūs nuodėmėms, būtina suprasti atgailos doktriną. Būti atspariam nuodėmėms nereiškia, kad esame be nuodėmės, tačiau tai reiškia, kad nuolatos atgailaujame, esame budrūs ir uolūs. Galbūt atsparumas nuodėmėms įgyjamas kaip palaiminimas už tai, kad nuolatos atsispiriame nuodėmei. Jokūbas sako: „Priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.“⁸

Jaunieji kariai „buvo nepaprastai šaunūs drąsa  […] ; bet štai, tai dar ne viskas – jie buvo […] ištikimi visada ir visame, kas jiems bebūtų patikėta. Taip, jie […] buvo išmokyti laikytis Dievo įsakymų ir teisiai vaikščioti priešais jį.“⁹ Šie jaunuoliai ėjo į karą su priešininkais, apsiginklavę Kristaus savybėmis. Prezidentas Tomas S. Monsonas mums priminė, kad „kvietimas būti drąsiam nuolat skamba kiekvienam iš mūsų. Drąsos reikia kiekvieną mūsų gyvenimo dieną – ne tik lemtingiems įvykiams, bet, dažniausiai, kai priiminėjame sprendimus ar reaguojame į mus supančias aplinkybes.“¹⁰

Mūsų vaikai užsideda dvasinius šarvus, kai nusprendžia kasdien ir nuosekliai eiti mokinystės keliu. Galbūt mes nuvertiname vaikų gebėjimą suvokti kasdienės mokinystės sąvoką. Prezidentas Henris  B. Airingas mums patarė: „Pradėkite neatidėliodami ir būkite pastovūs.“¹¹ Taigi trečiasis raktas, padėsiantis vaikams tapti atspariems nuodėmėms, yra nuo mažumės pradėti su meile juos mokyti pagrindinių Evangelijos doktrinų ir principų – iš Raštų, Tikėjimo Teiginių, Jaunimo stiprybės vardan knygelės, pradinukų dainelių, giesmių ir mūsų asmeninių liudijimų – atvesiančių vaikus pas Gelbėtoją.

Įgūdžio reguliariai melstis, studijuoti Raštus, vesti šeimos namų vakarus ir švęsti šabą puoselėjimas neša vientisumo, vidinio pastovumo ir stiprių vertybių vaisių – kitaip sakant, dvasinę dorovę. Šiandieniniame pasaulyje, kai dorovės beveik neliko, mūsų vaikai turi suprasti, kas yra tikroji dorovė ir kodėl ji svarbi – ypač ruošiant juos sudaryti šventas krikšto ir šventyklos sandoras ir jų laikytis. Skelbti mano evangeliją vadovėlyje esame mokomi: „Įsipareigojimų vykdymas paruošia žmones [įskaitant labai jaunus žmones] sudaryti šventas sandoras ir jų laikytis.“¹²

Vyresnysis Džefris  R. Holandas mokė: „Kai kalbame apie sandorų laikymąsi, kalbame apie mūsų mirtingojo gyvenimo tikslo šerdį ir esmę.“¹³ Sandorų su Dangiškuoju Tėvu sudaryme ir jų laikymesi glūdi nepaprasta galia. Priešininkas tai žino, todėl sandorų sudarymo sąvoką jis apgaubė migla.¹⁴ Pagalba vaikams, kad jie suprastų šventas sandoras, jas sudarytų ir jų laikytųsi, – tai dar vienas raktas, kaip užauginti nuodėmėms atsparią kartą.

Kaip turime paruošti savo vaikus sudaryti šventas sandoras ir jų laikytis įžengus į sandoros kelią ir tobulėjant jame? Jei nuo mažens mokysime vaikus laikytis kasdienių pažadų, tai padės jiems išmokti laikytis šventų sandorų, kai jie bus vyresni.

Leiskite pateikti paprastą pavyzdį. Per šeimos namų vakarą tėvas paklausė: „Kaip mes šeimoje sutariame?“ Penkiametė Lizė pasiskundė, kad jos vyresnysis brolis Kevinas per dažnai ją erzina ir skaudina. Kevinas nenoriai pripažino, kad Lizė teisi. Kevino mama paklausė, ką jis galėtų daryti, kad geriau sutartų su sesute. Kevinas pamąstė ir nusprendė, kad pažadės Lizei visą dieną jos neerzinti.

Kitos dienos pabaigoje, visiems susirinkus šeimos maldai, Kevino tėtis paklausė, kaip jam sekėsi tai daryti. Kevinas atsakė: „Tėti, aš ištesėjau savo pažadą!“ Lizė džiugiai pritarė, ir šeima pasveikino Keviną.

Tada Kevino mama pastebėjo, kad jei jis gali savo pažado laikytis vieną dieną, gal jam derėtų pabandyti dvi dienas? Kevinas sutiko dar kartą pamėginti. Po dviejų dienų Kevinas ištesėjo savo pažadą ir Lizė buvo dar dėkingesnė! Kai jo tėvas paklausė, kodėl jam taip gerai sekasi laikytis pažado, Kevinas atsakė: „Laikiausi pažado, nes pasakiau taip darysiąs.“

Mažo, sėkmingai ištesėto pažado laikymasis padeda ugdyti dorybę. Nuoseklus pažadų laikymasis yra dvasinis vaikų pasiruošimas sudaryti pirmąją krikšto ir Šventosios Dvasios dovanos sandorą, kuria jie pasižada tarnauti Dievui ir laikytis Jo įsakymų.¹⁵ Pažadai ir sandoros yra neatsiejami dalykai.

Iš Danieliaus knygos mes sužinome apie Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą, atsisakiusius garbinti karaliaus Nebukadnecaro stabą.¹⁶  Karalius įspėjo, kad jei nepaklus, bus įmesti į krosnį, plieskiančią ugnimi. Jie atsisakė ir tarė:

„Jeigu taip padarysi, tai mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies.  […]

O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime.“¹⁷

„O jei ne.“ Susimąstykite apie šių trijų žodžių prasmę ir sąsają su sandorų laikymusi. Šių trijų jaunuolių paklusnumas nepriklausė nuo to, ar jie bus išgelbėti. Net jei ir nebūtų išgelbėti, jie laikytųsi savo pažado Viešpačiui, nes pasakė tai darysią. Mūsų sandorų laikymasis niekada nepriklauso nuo aplinkybių. Šie trys jaunuoliai, kaip ir jaunieji kariai, yra puikūs atsparumo nuodėmėms pavyzdžiai mūsų vaikams.

Kaip šie pavyzdžiai taikomi mūsų namuose ir šeimose? „Eilutė po eilutės, priesakas po priesako“¹⁸ – mes padedame vaikams sėkmės ragauti po mažą kąsnelį. Laikydamiesi pažadų jie savo gyvenime pajus Dvasią. Vyresnysis Džozefas B. Virtlinas mokė, kad „aukščiausias doros apdovanojimas yra nuolatinė Šventosios Dvasios bendrystė“¹⁹. Tada mūsų vaikų „pasitikėjimas Dievo akivaizdoje augs“²⁰. Iš doros šaltinio trykšta stipri, nuodėmėms atspari karta.

Broliai ir seserys, būkite arti savo mažutėlių, kad jie kasdien matytų jūsų dievotą elgesį ir tai, kaip jūs laikotės savo pažadų bei sandorų. „Vaikai yra puikūs mėgdžiotojai, tad parodykite jiems ką nors gero, ką jie galėtų mėgdžioti.“²¹ Mes išties padedame mokyti ir Viešpačiui auginti nuodėmėms atsparią kartą, pažadas po pažado, sandora po sandoros.

Liudiju, kad šiai Bažnyčiai vadovauja Jėzus Kristus. Mokydami, vadovaudami ir mylėdami vaikus taip, kaip tai darė Gelbėtojas, jūs galite gauti asmeninį apreiškimą, padėsiantį išugdyti ir apginkluoti uolius, nuodėmėms atsparius vaikus. Meldžiu, kad mūsų vaikų lūpose aidėtų Nefio žodžiai: „Argi nepadarysi, kad drebėčiau pasirodžius nuodėmei?“²² Liudiju, kad mūsų Gelbėtojas apmokėjo pasaulio nuodėmes²³ dėl to, kad pasakė tai padarysiąs, ir dėl to, kad myli mus labiau, nei mes, paprasti mirtingieji, galime suvokti ²⁴, nes sakė, kad taip darysiąs. Jėzaus Kristaus vardu, amen.