Nesvyruodami pasitikėkite Dievu

Brangūs broliai ir seserys, savo žinią šiandien noriu pradėti paliudydamas, jog žinau, kad prezidentas Tomas  S. Monsonas yra Dievo pranašas mūsų dienomis. Jo patarėjai Pirmojoje Prezidentūroje ir Dvylika Apaštalų iš tiesų taip pat yra pranašai, regėtojai ir apreiškėjai. Jie atstovauja Viešpačiui Jėzui Kristui ir turi teisę išsakyti Jo mintis ir valią, kaip tai jiems yra apreikšta. Liudiju, kad saugu sekti jų patarimais. Viešpats įkvepia juos pabrėžti tikėjimo Dangiškuoju Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi bei Jo Apmokėjimu stiprinimą, kad nesusvyruotume, susidūrę su nūdienos sunkumais.

Mormono Knygoje skaitome apie vyrą, vardu Amonas, siųstą iš Zarahemlos žemės į Lehio Nefio žemę ką nors sužinoti apie savo  brolius. Ten jis rado karalių Limhį ir jo žmones, gyvenusius lamanitų vergovėje. Karalių Limhį padrąsino tai, ką Amonas papasakojo jam apie Zarahemloje esančius žmones. Jo širdis prisipildė tokios didingos vilties ir džiaugsmo, kad jis surinko savo žmones į šventyklą ir sakė:

„Todėl pakelkite galvas ir džiūgaukite, ir sudėkite savo viltis į Dievą. […]

Jei atsigręšite į Viešpatį visa širdimi  […] ir tarnausite jam visomis proto pastangomis,  […] jis pagal savo valią ir pageidavimą išvaduos jus iš vergijos.“¹

Amono žodžiai taip stipriai paveikė karaliaus Limhio žmonių tikėjimą, kad jie sudarė sandorą su Dievu tarnauti Jam ir laikytis Jo įsakymų, kad ir kokia sudėtinga būtų jų padėtis. Tikėjimas padėjo jiems sugalvoti planą, kaip  pasprukti iš lamanitų rankų.²

Broliai ir seserys, kviečiu pagalvoti, kuo svarbus buvo karaliaus Limhio kvietimas savo žmonėms ir kuo jis reikšmingas mums. „Pakelkite galvas ir džiūgaukite, ir sudėkite savo viltis į Dievą.“ Šiais žodžiais Limhis pakvietė savo žmones į ateitį žvelgti tikėjimo akimis, savo baimes pakeisti iš tikėjimo kylančiu optimizmu, kad ir kokios būtų aplinkybės, nesvyruojant pasitikėti Dievu.

Mirtingasis gyvenimas – tai bandomasis laikotarpis, kurio metu būsime išbandyti, ar darysime viską, ką Viešpats, mūsų Dievas, mums įsakys.³ Tai pareikalaus nesvyruojančio tikėjimo Kristumi net ir sunkiausiomis akimirkomis. Tai pareikalaus, kad veržtumės pirmyn su nepajudinamu tikėjimu Kristumi, vedami Dvasios ir pasikliaudami, kad Dievas pasirūpins mūsų poreikiais.⁴

Baigdamas žemiškąją tarnystę, prieš pat suėmimą, Gelbėtojas mokė savo mokinius: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“⁵

Pamąstykime minutėlę drauge: Jėzus Kristus, Tėvo Viengimis Sūnus, gyveno gyvenimą be nuodėmės ir įveikė visas pagundas, skausmus, išmėginimus ir pasaulio vargus. Getsemanėje Jis liejo kraujo lašus. Kentė siaubingą skausmą, kurio neįmanoma apibūdinti. Ant Savęs Jis paėmė mūsų skausmus ir ligas. Jis pasirengęs padėti – padėti kiekvienam iš mūsų – nešti bet kokią naštą. Savo gyvenimu, kančiomis, mirtimi ir Prisikėlimu Jis panaikino visas kliūtis, kad mes džiaugtumės ir atrastume ramybę šioje žemėje. Jo apmokančiosios aukos palaiminimai tenka visiems Jį priimantiems ir savęs išsižadantiems, o taip pat tiems, kurie ima Jo kryžių ir seka Juo kaip tikri Jo mokiniai.⁶ Todėl, naudodami tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, būsime sustiprinti, mūsų naštos bus palengvintos ir per Jį mes nugalėsime pasaulį.

Broliai ir seserys, mąstydami apie Gelbėtojo mums teikiamą stiprybę ir viltį, atrandame priežastį pakelti galvas, džiūgauti ir be svyravimų, su tikėjimu, veržtis pirmyn, „nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo. […] toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.“⁷

Panašiai karalius Limhis ragino: „Atsigrę[žkite] į Viešpatį visa širdimi ir […] tarnau[kite] jam visomis proto pastangomis, jei tai darysite, jis pagal savo valią ir pageidavimą išvaduos jus iš vergijos.“⁸

Pasiklausykite mums skirtų paties Gelbėtojo žodžių:

„Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! […]

Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų. […]

Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu.“⁹

Dievas laimina mus pagal mūsų tikėjimą.¹⁰ Tikėjimas – tai gyvenimo turint dievišką tikslą ir amžinąją perspektyvą šaltinis. Tikėjimas – tai praktiškas, uolumą įkvepiantis principas. Tai itin svarbi, gyva jėga, pasireiškianti mūsų teigiamu požiūriu ir ryžtu noriai daryti viską, ko mūsų prašo Dievas ir Jėzus Kristus. Ji skatina klauptis ant kelių ir klausti Viešpatį patarimo, o tada keltis ir veikti, su pasitikėjimu siekti to, kas atitinka Jo valią.

Prieš daugelį metų, tarnaudamas misijos prezidentu, sulaukiau vieno iš mūsų mylimų misionierių tėvų skambučio – man buvo pranešta apie jo sesers mirtį. Pamenu, kaip tą jausmingą valandą mudu su tuo misionieriumi aptarėme nuostabų išgelbėjimo planą, Dievo duotą Savo vaikams, ir kaip šis žinojimas gali jį paguosti.

Nors priblokštas ir nuliūdintas tos negandos, šis misionierius – per ašaras ir su tikėjimu Dievu – džiūgavo dėl sesers nugyvento gyvenimo. Jis parodė, kad nesvyruodamas pasitiki Viešpaties švelniais pasigailėjimais. Jis man ryžtingai pasakė, kad toliau tarnaus misijoje su visu tikėjimu ir stropumu, kad būtų vertas Dievo pažadų jam ir jo šeimai. Kai to labai reikėjo, šis ištikimas misionierius atgręžė savo širdį į Dievą, į Jį sudėjo visą savo pasitikėjimą ir iš naujo įsipareigojo su tikėjimu ir stropiai tarnauti Viešpačiui.

Broliai ir seserys, jei nesame įgiję nepajudinamo pasitikėjimo Dievu ir troškimo tarnauti Jam, skausmingi mirtingojo gyvenimo potyriai gali priversti jaustis, lyg mus slėgtų sunkus jungas, ir mes galime prarasti motyvaciją gyventi pagal Evangeliją. Be tikėjimo prarasime sugebėjimą vertinti Dievo sprendimus dėl tolesnių mūsų gyvenimo įvykių.¹¹

Tokiomis išbandymų akimirkomis priešininkas, kuris visad budrus, stengiasi mūsų logiką ir mąstymą panaudoti prieš mus pačius. Jis stengiasi mus įtikinti, kad netikslinga gyventi pagal Evangelijos principus. Prašau atminti, kad prigimtinio žmogaus logika „nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama“¹². Atminkite, kad Šėtonas „yra Dievo priešas ir nuolat kovoja prieš jį, ir nuolat kviečia ir vilioja nusidėti bei daryti tai, kas pikta“¹³. Negalime leistis jo apgaunami, nes jei leidžiamės, mūsų tikėjimas gęsta ir prarandame galią gauti Dievo palaiminimus.

Jei būsime tvirti ir nesusvyruosime tikėjime, Viešpats padidins mūsų gebėjimą pakilti aukščiau gyvenimo iššūkių. Sugebėsime numalšinti neigiamus impulsus ir išsiugdysime gebėjimą atlaikyti net ir nepakeliamomis atrodančias kliūtis. Tai leido Limhio žmonėms įspūdingai pabėgti iš lamanitų nelaisvės.

Broliai ir seserys, kviečiu jus visą savo pasitikėjimą sutelkti į Jį ir Jo pranašų mokymus. Kviečiu jus atnaujinti savo sandoras su Dievu, tarnauti Jam iš visos širdies, kad ir kokios būtų sudėtingos gyvenimo situacijos. Liudiju, kad savo nesvyruojančio tikėjimo Kristumi galia išsivaduosite iš nuodėmių, dvejonių, netikėjimo, nelaimingumo ir kančių nelaisvės ir gausite visus pažadėtus mūsų mylinčio Dangiškojo Tėvo palaiminimus.

Liudiju, kad Dievas yra. Jis gyvas. Jis mus myli. Jis klausosi mūsų maldų, kai esame laimingi ir kai dvejojame, liūdime ir esame nusivylę. Liudiju, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas. Jis yra Išpirkėjas.

Savo šiandienines pastabas baigiu giesmės „Ne dabar, bet ateinančiais metais“ žodžiais iš portugalų giesmyno:

Visa tai sakau šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.