„Aš palieku jums ramybę“

Mano brangios seserys, šį vakarą buvome palaiminti Dievo Dvasia. Įkvėptos stiprių seserų vadovių žinios ir muzika sutvirtino mūsų tikėjimą ir sustiprino troškimą laikytis šventų sandorų, kurias sudarėme su mūsų mylinčiu Dangiškuoju Tėvu. Pajutome išaugusią mūsų meilę Viešpačiui Jėzui Kristui ir dėkingumą už nuostabią Jo apmokančiosios aukos dovaną.

Mano šiandienos žinia yra paprasta. Šį vakarą visi jutome ramybę. Visi norėtume dažnai jausti tokią ramybę savo viduje, savo šeimoje ir tarp savo aplinkinių. Išsiskirdamas su Savo mokiniais Viešpats jiems pažadėjo ramybę. Jis tą patį pažadėjo ir mums. Tačiau Jis sakė, kad ramybę duos Savo būdu, o ne pasaulio. Štai kaip Jis apibūdino Savąjį ramybės davimo būdą:

„o Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.

Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“ (Jono 14:26–27).

Tokios ramybės reikėjo Mozijo sūnums, besiruošiantiems į misiją pas lamanitus. Nerimaudami dėl tokios užduoties didingumo jie meldė nuraminimo. Ir „Viešpats aplankė juos savo Dvasia ir tarė jiems: Būkite paguosti. Ir jie buvo paguosti“ (Almos 17:10; taip pat žr. Almos 26:27).

Kartais, susidūrę su nežinomybe ar grėsmingais iššūkiais, galite ilgėtis šios ramybės. Mozijo sūnūs išmoko pamoką, kurią Viešpats mokė Moronį. Tai geras patarimas mums visiems: „jeigu žmonės ateis pas mane, aš jiems parodysiu jų silpnumą. Aš duodu žmonėms silpnumą, kad jie būtų nuolankūs; ir mano malonės pakanka visiems […], [kurie] nusižemina prieš mane; nes jeigu jie nusižemina prieš mane ir tiki mane, tada aš jų silpnumą paversiu jų stiprybe“ (Etero 12:27).

Moronis pasakė, kad „išgirdęs šituos žodžius“ jis buvo paguostas (Etero 12:29). Jie gali paguosti ir mus visus. Nematantys savo silpnybių netobulėja. Savo silpnybių matymas yra palaiminimas, nes tai padeda išlikti nuolankiam ir vis gręžtis į Gelbėtoją. Dvasia jus ne tik guodžia, bet ir yra atstovas, per kurį Apmokėjimas keičia jūsų pačią prigimtį. Tuomet silpnumas tampa stiprybe.

Šėtonas kartais mes iššūkį jūsų tikėjimui; taip nutinka visiems Jėzaus Kristaus mokiniams. Nuo tokio puolimo apsisaugosite, jei su savimi turėsite Šventosios Dvasios bendrystę. Jūsų sielai Dvasia kalbės ramybę. Ji ragins jus veržtis pirmyn su tikėjimu. Ji primins jums tuos laikus, kuomet jautėte Jėzaus Kristaus šviesą ir meilę.

Atminimas gali būti viena iš brangiausių Dvasios jums suteiktų dovanų. Ji „viską primins, ką jums [sakė Viešpats]“ (Jono 14:26). Galbūt prisiminsite atsakytą maldą, atliktas kunigystės apeigas, liudijimo patvirtinimą arba savo gyvenime išvystą vedančią Dievo ranką. Galbūt ateityje, kai jums prireiks stiprybės, Dvasia jums primins, kaip jautėtės šio susirinkimo metu. Meldžiu, kad taip ir būtų.

Dažnai Dvasia man primena apie vieną sakramento susirinkimą Insbruke, Austrijoje, prieš daugelį metų vakare vykusį viename metaliniame garaže. Tas garažas stovėjo po geležinkelio bėgiais. Tuomet ten tebuvo maždaug tuzinas žmonių, susėdusių ant medinių kėdžių. Dauguma jų buvo moterys – jaunesnės ir vyresnės. Sakramento dalinimo tikinčiųjų grupelei metu mačiau dėkingumo ašaras. Mačiau, kaip tuos šventuosius myli Gelbėtojas ir kaip jie myli Jį. Tačiau man įsimintiniausias stebuklas buvo šviesa, kuri, rodėsi, pripildydama tą garažą užliejo jį ir ramybės pojūčiu. Buvo naktis, nebuvo langų, tačiau patalpoje buvo šviesu lyg giedrą vidudienį.

Tą vakarą Šventosios Dvasios šviesa buvo ryški ir gausi. O šviesą praleidžiantys langai buvo nuolankios tų šventųjų širdys – priešais Viešpatį jie atėjo siekdami nuodėmių atleidimo ir įsipareigoti visuomet Jį atminti. Tąkart Jį atminti buvo nesunku, o dėl mano prisiminimų apie šį šventą potyrį, vėliau dar ilgus metus būdavo nesunku atminti Jį ir Jo Apmokėjimą. Tą dieną išsipildė sakramento maldos pažadas, kad Dvasia bus su mumis, tad jautėme šviesą ir ramybę.

Aš, kaip ir jūs, esu dėkingas už gausybę būdų, kuriais, kai man reikėdavo ramybės, Viešpats aplankydavo mane Guodėju. Tačiau Tėvui Danguje rūpi ne tik mus paguosti, Jis dar labiau rūpinasi mūsų aukštyn nukreiptu tobulėjimu. „Guodėjas“ – tai tik vienas iš Raštuose esančių Šventosios Dvasios apibūdinimų. Štai kitas: „Ir dabar, iš tiesų, iš tiesų sakau tau: pasitikėk ta Dvasia, kuri veda daryti gera“ (DS 11:12). Dažniausiai Jos skatinimas daryti gera reikš padėti kažkam sulaukti paguodos iš Dievo.

Viešpats išmintingai jus kartu suskirstė į Savo Bažnyčios organizacijas ir klases. Taip Jis padarė tam, kad išplėstų jūsų galias daryti gera. Šiose organizacijose jūs turite konkrečių užduočių tarnauti kitiems už Jį. Pavyzdžiui, jei esate mergina, jūsų vyskupas ar jūsų Merginų organizacijos vadovė gali paprašyti ištiesti pagalbos ranką laurei, kuri tapo, kaip mes kartais sakome, „mažiau aktyvi“. Galbūt ją pažįstate geriau, nei tas vyskupas ar Merginų organizacijos vadovė. Galbūt žinote, kad jai sunku namuose ar mokykloje, o galbūt ir ten, ir ten. Galbūt jūsų vadovai nežino, kodėl jiems toptelėjo paprašyti jūsų jai ištiesti pagalbos ranką, tačiau žino Viešpats, nes šiam darbui Jis vadovauja per įkvėpimą Savąja Dvasia.

Kad šios pastangos būtų sėkmingos, prireiks stebuklingo jūsų ir jūsų gelbstimos merginos širdžių pasikeitimo – tad tam reikia Šventosios Dvasios bendrystės. Dvasia gali leisti jums į tą mažiau aktyvią laurę pažvelgti Viešpaties akimis. Viešpats pažįsta jos širdį ir jūsų širdį ir Jis žino, kiek tikėtina, kad širdys pasikeis. Aplankydamas jus Savo Dvasia Jis gali įkvėpti nuolankumą, atlaidumą ir meilę.

Toji Dvasia gali įkvėpti žodžius, veiksmus ir kantrybės, kuri jums būtina kviečiant avelę sugrįžti atgal į kaimenę. Ji gali pasiekti tos Laurių klasės kaimenės širdis, kurios pamils ir sutiks šią paklydusią avelę taip, kad sugrįžusi ji jausis lyg namie.

Jūsų, kaip Dievo dukterų grupės, galia kartu daryti gera labiausiai priklauso nuo tarp jūsų egzistuojančios vienybės ir meilės. Tai yra dar viena ramybės dovana, ateinanti per Šventąją Dvasią.

Alma tai suprato. Štai kodėl savo žmonių jis prašė „kad nebūtų jokių nesutarimų vienas su kitu, bet kad jie vieningai žvelgtų ateitin, turėdami vieną tikėjimą ir vieną krikštą, jų širdims esant sujungtoms vienybe ir meile vienas kitam“ (Mozijo 18:21).

Kad mūsų klasėje ir mūsų šeimoje būtų Dvasia, reikia vienybės. Tačiau jūs, kaip ir aš, žinote, kad tokią meilingą vienybę yra sunku išlaikyti. Kad atvertume savo akis ir tvardytumės, prireiks Šventosios Dvasios bendrystės.

Prisimenu, kai mūsų septynmetis ar aštuonmetis sūnus ant lovos šokinėjo taip smarkiai, jog pamaniau ji sulūš. Iš karto susinervinau ir nuskubėjau daryti tvarkos namuose. Sugriebiau savo sūnų už jo petukų ir pakėliau iki savo akių lygio.

Dvasia į mano protą įdėjo žodžius. Tai buvo tylus balsas, tačiau persmelkė mano širdį: „rankose laikai gerą žmogų“. Tada aš švelniai jį nuleidau ant lovos ir atsiprašiau.

Dabar jis ir yra toks puikus vyras, kokį prieš 40 metų man parodė Šventoji Dvasia. Esu amžinai dėkingas, kad Viešpats padėjo man sulaikyti savo negerus jausmus ir atsiuntė Šventąją Dvasią, kad Dievo vaiką galėčiau matyti taip, kaip matė Jis.

Savo šeimose ir Bažnyčioje siekiamos vienybės gausime tuomet, kai leisime Šventajai Dvasiai parodyti, ką vienas kitame turėtume įžvelgti, – net kai pagalvojame vienas apie kitą. Dvasia mato su tyra Kristaus meile. Pasiklausykite, kokiais žodžiais Mormonas apibūdino tikrąją meilę. Prisiminkite, kada tai jautėte:

„tikroji meilė nepaprastai kantri ir maloni, ir nepavydi, ir nepasipūtusi, neieško sau naudos, ją nelengva supykdyti, ji nemąsto pikta ir nesidžiaugia nedorybe, bet džiaugiasi tiesa, visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria.

Todėl, mano mylimi broliai [ir, pridėsiu, mylimos seserys], jeigu neturite tikrosios meilės, esate niekas, nes tikroji meilė niekada nesibaigia. Todėl glauskitės prie tikrosios meilės, kuri yra didesnė už viską, nes visa kita turi baigtis,

bet tikroji meilė yra tyra Kristaus meilė ir išlieka per amžius; ir viskas bus gerai tam, kas bus pripažintas jos turįs paskutiniąją dieną.

Todėl, mano mylimi broliai [ir seserys], melskitės savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad būtumėt pripildyti šitos meilės, kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai; kad taptumėte Dievo sūnumis [ir dukromis]; idant kada jis pasirodys, būtume tokie kaip jis, kadangi matysime jį tokį, koks jis yra; idant turėtume šitą viltį; idant būtume išskaistinti, kaip jis skaistus“ (Moronio 7:45–48).

Štai koks yra Dangiškojo Tėvo jums, Jo brangioms dukroms, iškeltas tikslas. Galite pamanyti, kad tai pernelyg tolimas tikslas, tačiau žvelgiant Jo akimis jūs esate arti. Tad Jis lanko jus Savo Dvasia, kad jus paguostų, padrąsintų ir įkvėptų nepasiduoti.

Palieku jums savo tvirtą liudijimą apie tai, kad Tėvas jus pažįsta, Jis žino jūsų poreikius ir jūsų vardą, jus myli ir girdi jūsų maldas. Jo Mylimasis Sūnus kviečia ateiti pas Jį. Jiedu siunčia Šventąją Dvasią, kad padėtų jums tarnauti kitiems jų vardu.

Jėzaus Kristaus Apmokėjimas ir nuolatinė Šventosios Dvasios bendrystė pašventinančiai ir skaistinančiai paveiks jūsų dvasią. Tuomet pajusite tokią ramybę, kurią Gelbėtojas pažadėjo palikti Savo mokiniams. Su ta ramybe ateis šviesi viltis ir šviesos bei meilės pojūtis iš Tėvo ir Jo Mylimojo Sūnaus, kuris Savo karalystei žemėje vadovauja per apreiškimą Savo gyvajam pranašui. Apie tai liudiju Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.