Paruošti kelią

Kai buvau 30-ies, pradėjau dirbti mažmeninės prekybos kompanijoje Prancūzijoje. Vieną dieną tos kompanijos prezidentas, geras kito tikėjimo žmogus, pasišaukė mane į biurą. Jo klausimas mane apstulbino: „Ką tik sužinojau, kad esate kunigas savo bažnyčioje. Ar tai tiesa?“

Atsakiau: „Taip, tai tiesa. Aš turiu kunigystę.“

Pastebimai suintriguotas mano atsakymo jis dar pasiteiravo: „Bet ar studijavote teologijos seminarijoje?“

„Žinoma, – atsakiau, – nuo 14 iki 18 metų, ir seminarijos pamokas mokiausi beveik kiekvieną dieną!“ Jis vos nenukrito nuo kėdės.

Po kelių savaičių, didžiai nustebindamas, jis vėl mane pasišaukė į biurą ir pasiūlė vykdomojo direktoriaus pareigas vienoje kompanijos įmonių. Buvau apstulbęs ir išsakiau savo nerimą, jog esu per jaunas ir nepatyręs, kad imčiausi tokių svarbių pareigų. Geranoriškai šypsodamasis jis pasakė: „Tai galbūt tiesa, bet nesvarbu. Žinau tavuosius principus, ir žinau, ko išmokai savo bažnyčioje. Man reikia tavęs.“

Jis buvo teisus dėl to, ko išmokau Bažnyčioje. Po to ėję metai iš manęs pareikalavo daug pastangų ir nežinau, ar man būtų pavykę be tos patirties, kurią įgijau nuo jaunystės tarnaudamas Bažnyčioje.

Buvau palaimintas, kad galėjau augti mažame skyriuje. Kadangi mūsų buvo nedaug, jaunimas buvo kviečiamas aktyviai prisidėti prie visų skyriaus reikalų. Būdavau labai užsiėmęs, bet man patikdavo jaustis naudingam. Sekmadieniais patarnaudavau prie sakramento stalo, tarnaudavau savo kunigystės kvorume ir vykdydavau įvairius kitus pašaukimus. Savaitės metu dažnai eidavau kartu su savo tėvu ar kitais suaugusiais kunigystės turėtojais mokyti narių namuose, guosti ligonių bei prislėgtųjų ir padėti beturčiams. Regis, niekas nemanė, kad buvau per jaunas tarnauti ar netgi vadovauti. Man atrodė, kad visa tai normalu ir natūralu.

Tais paauglystės metais atlikta tarnystė padėjo man išsiauginti liudijimą ir įtvirtinti savo gyvenimą Evangelijoje. Mane supo geri ir užuojautos kupini vyrai, įsipareigoję naudoti turimą kunigystę, kad laimintų kitų žmonių gyvenimus. Norėjau būti toks kaip jie. Tarnaudamas su jais, mokiausi būti vadovu Bažnyčioje, taip pat ir pasaulyje, daug daugiau, nei tuo metu suvokiau.

Šį vakarą šiame susirinkime yra ar jį stebi daugybė vaikinų, turinčių Aarono kunigystę. Žiūrėdamas į čia susirinkusiuosius, matau, kad daugelis jūsų sėdite šalia subrendusių vyrų; tikriausiai savo tėvų, senelių, vyresniųjų brolių ar kunigijos vadovų – visi jie turi Melchizedeko kunigystę. Jie myli jus ir iš dalies šį vakarą čia atėjo, kad pabūtų su jumis.

Šis kartų susirinkimas nuostabiai atskleidžia vienybę ir brolybę, esančią tarp dviejų Dievo kunigysčių. Nors Aarono ir Melchizedeko kunigysčių misijos ir įgaliojimai skiriasi, jos yra neatskiriami įrankiai išgelbėjimo darbe. Jos naudojamos kartu, ir joms vienai kitos reikia.

Tobulas tarp šių dviejų kunigysčių esančių artimų ryšių pavyzdys yra sąveika tarp Jėzaus ir Jono Krikštytojo. Ar įmanoma įsivaizduoti Joną Krikštytoją be Jėzaus? Kokia būtų buvusi Gelbėtojo misija be Jono atlikto paruošiamojo darbo?

Jonui Krikštytojui buvo duota viena kilniausių kada nors buvusių misijų: „kad paruoštų Viešpaties kelią“¹, pakrikštytų Jį vandeniu ir paruoštų liaudį Jį priimti. Šis teisus ir šventas vyras², kuris buvo įšventintas į žemesniąją kunigystę, tobulai žinojo tiek savo misijos ir įgaliojimo svarbą, tiek ir ribas.

Žmonės plūdo pas Joną jo paklausyti ir krikštytis. Jis buvo gerbiamas ir aukštinamas, nes buvo Dievo vyras. Bet Jėzui pasirodžius Jonas nuolankiai nusileido Didesniam už save ir pareiškė: „Aš krikštiju vandeniu, bet tarp jūsų stovi Tas, […] kuris po manęs ateina, kuris pirmesnis už mane yra. Jam aš nevertas atrišti sandalų dirželio.“³

Iš savo pusės Jėzus Kristus, Tėvo Viengimis, turintis aukštesniąją kunigystę, nuolankiai pripažino Jono įgaliojimą. Apie jį Gelbėtojas sakė: „Tarp gimusių iš moterų nepakilo didesnis už Joną Krikštytoją.”⁴

Tik pagalvokite, kas būtų mūsų kunigystės kvorumuose, jei santykiai tarp šių dviejų kunigysčių turėtojų būtų grindžiami šiuo Jėzaus ir Jono Krikštytojo parodytu pavyzdžiu. Mano jaunieji Aarono kunigystės broliukai, kaip ir Jono, jūsų vaidmuo yra „paruošti kelią“⁵ didesniam Melchizedeko kunigystės darbui. Tai darote daugybe skirtingų būdų. Atliekate krikšto ir sakramento apeigas. Žmones Viešpačiui padedate ruošti skelbdami Evangeliją, „[lankydamiesi] kiekvieno nario namuose“⁶ ir „[prižiūrėdami] bažnyčią“⁷. Aprūpinate vargšus ir beturčius rinkdami pasninko atnašas ir prisidedate rūpindamiesi Bažnyčios maldos namais bei kitais materialiaisiais ištekliais. Jūsų vaidmuo svarbus, reikalingas ir šventas.

Mano suaugusieji broliai, ar būtumėte tėvai, vyskupai, Vaikinų organizacijos konsultantai ar tiesiog Melchizedeko kunigystės turėtojai, galite sekti Gelbėtojo pavyzdžiu atsigręždami į savo brolius, turinčius žemesniąją kunigystę, ir kviesdami juos darbuotis drauge su jumis. Iš tikrųjų šis kvietimas ateina iš Paties Viešpaties. Jis sakė: „Todėl pasiimkite su savimi tuos, kurie įšventinti į žemesniąją kunigystę, ir siųskite juos prieš save susitarti dėl susitikimų ir paruošti kelio, ir dalyvauti susitikimuose, kuriuose jūs patys negalite dalyvauti.“⁸

Kviesdami savo jaunesniuosius brolius „paruošti kelią“, padedate jiems suvokti ir gerbti turimą šventą įgaliojimą. Taip darydami padedate jiems paruošti sau kelią, nes jie ruošiasi dienai, kai gaus ir ims naudoti aukštesniąją kunigystę.

Leiskite papasakoti tikrą Alekso, tylaus, dėmesingo ir protingo jauno kunigo, istoriją. Vieną sekmadienį Alekso vyskupas rado jį klasėje vieną, labai susikrimtusį. Vaikinas paaiškino, kaip skausmingai sunku jam lankytis bažnyčioje be savo tėvo, kuris nėra narys. Tada jis su ašaromis pasakė, kad jam tikriausiai būtų geriau palikti Bažnyčią.

Nuoširdžiai susirūpinęs šiuo vaikinu vyskupas tuoj pat mobilizavo apylinkės tarybą padėti Aleksui. Jo planas buvo paprastas: kad išlaikytų Aleksą aktyvų ir padėtų jam išsiugdyti stiprų Evangelijos liudijimą, jie turi „apsupti jį gerais žmonėmis ir duoti jam svarbių darbų“.

Greitai kunigystės broliai ir visi apylinkės nariai susibūrė aplink Aleksą rodydami jam meilę ir paramą. Aukštųjų kunigų grupės vadovas, stipraus tikėjimo ir meilės vyras, buvo paskirtas būti jo namų mokymo porininku. Vyskupijos nariai priglaudė jį po savo sparnu ir padarė jį artimiausiu bendražygiu.

Vyskupas pasakojo: „Stengėmės, kad Aleksas būtų užimtas. Jis patarnaudavo kaip tvarkdarys per vestuves, laidotuves, padėdavo man per kapo duobės pašventinimus, pakrikštijo kelis naujus narius, įšventino vaikinus į Aarono kunigystės pareigybes, vedė pamokas jaunimui, mokydavo su misionieriais, atrakindavo pastatą konferencijoms ir vėlai vakare užrakindavo pastatą po konferencijų. Jis vykdė tarnavimo projektus, drauge su manimi lankė senyvus narius slaugos namuose, sakė kalbas sakramento susirinkimuose, pateikdavo sakramentą ligoniams gydymo įstaigose bei jų namuose ir tapo vienu iš labai mažos grupelės žmonių, kuriais aš, kaip vyskupas, galėjau visiškai pasikliauti.“

Po truputį Aleksas keitėsi. Jo tikėjimas Viešpačiu stiprėjo. Jis įgijo pasitikėjimo savimi ir savo turimos kunigystės galia. Vyskupas baigdamas sakė: „Aleksas buvo ir visada bus viena iš mano didžiausių palaimų, kurias patyriau būdamas vyskupu. Man buvo didi privilegija darbuotis drauge su juo. Nuoširdžiai tikiu, kad dar niekada į misiją neišvyko geriau per kunigystės tarnavimą pasiruošęs vaikinas.“⁹

Mano brangūs vyskupai, jūsų įšventinimas ir paskyrimas tarnauti savo apylinkės vyskupu apima ir šventą pašaukimą tarnauti Aarono kunigystės ir kunigų kvorumo prezidentu. Žinau apie jūsų nešamas sunkias naštas, tačiau pareigai rūpintis šiais vaikinais turėtumėte skirti didžiausią prioritetą. Negalite jos apleisti ar savo vaidmens perduoti kitiems.

Kviečiu jus mąstyti apie kiekvieną jauną Aarono kunigystės turėtoją savo apylinkėje. Nė vienas jų niekada neturėtų jaustis apleistas ar niekam nereikalingas. Ar yra vaikinas, kuriam jūs ar kiti kunigystės broliai galėtų padėti? Kvieskite jį tarnauti drauge su jumis. Pernelyg dažnai mėginame vaikinus užimti pramogomis ir nužeminame juos iki žiūrovų vaidmens, nors jų tikėjimas ir meilė Evangelijai geriausiai gali vystytis jiems išaukštinant turimą kunigystę. Aktyviai dalyvaudami išgelbėjimo darbe jie palaikys ryšį su dangumi ir suvoks savo dievišką potencialą.

Aarono kunigystė yra daugiau nei tam tikro amžiaus žmonių grupė, mokymo ar veiklų programa arba terminas, reiškiantis Bažnyčios vaikinus. Tai galia ir įgaliojimas dalyvauti didžiame darbe gelbstint sielas – tiek tų kunigystę turinčių vaikinų sielas, tiek ir sielas tų, kuriems jie tarnauja. Tad pastatykime Aarono kunigystę į jai teisėtai priklausančią vietą, rinktinę vietą, visų Bažnyčios vaikinų tarnavimo, pasiruošimo ir pasiekimų vietą.

Mano brangūs Melchizedeko kunigystės broliai, kviečiu jus stiprinti tą labai svarbią jungtį, vienijančią dvi Dievo kunigystes. Suteikite galios Aarono kunigystės jaunimui paruošti jums kelią. Su pasitikėjimu pasakykite jiems: „Man reikia tavęs.“ O jūs, jaunieji Aarono kunigystės turėtojai, meldžiu, kad tarnaudami su savo vyresniais broliais išgirstumėte Viešpaties balsą, jums sakantį: „Esi palaimintas, nes darysi didelius dalykus. Štai tu buvai pasiųstas kaip Jonas, kad paruoštum kelią man.“¹⁰ Jėzaus Kristaus vardu, amen.