Giedamos ir negiedamos giesmės

Eliza Hjuit rašė: „Šiandien saulė šviečia man širdy šlovingiau, spindulingiau nei dangaus skaisčiausias šviesulys, nes Jėzaus tai šviesa.“¹ Šios nuostabios senos krisčionių giesmės, kurios kiekviena nata kupina šviesos, beveik neįmanoma giedoti nesišypsant. Bet šiandien noriu paimti iš konteksto tik vieną šios giesmės eilutę, kuri mums gali padėti tomis dienomis, kada, regis, sunku giedoti ar šypsotis ir visai neatrodo, kad „laimės saulė visad gali šviesti mūs kely“. Jei laikinai negalite pritarti džiaugsmingoms melodijoms, kurias girdite giedamas kitų, prašau jus atkakliai laikytis šios giesmės eilutės, patikinančios, kad „Jėzus girdi, ką jaučiu šiandieną Jam“².

Kaip Dievo vaikai, gyvenantys puolusiame pasaulyje, susiduriame su faktu, kad yra sunkių dienų, kada išbandomas mūsų tikėjimas ir tvirtumas. Šie sunkumai gali kilti dėl mūsų, kitų žmonių ar tiesiog gyvenimo netobulumo. Kad ir kokios būtų priežastys, mes pastebime, kad jos gali neleisti mums giedoti mūsų taip mėgiamų giesmių ir aptemdyti „pavasarį širdy“³, kurį Eliza Hjuit mini vienoje iš eilučių.

Ką gi mums daryti tokiomis akimirkomis? Pirmiausia, priimti apaštalo Pauliaus patarimą: „Jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai.“⁴ Tokiomis akimirkomis, kai džiugesio melodija tiek prigęsta, kad jos nebegalime giedoti, galime kurį laiką patylėti ir tiesiog klausytis kitų, semdamiesi stiprybės iš didingos muzikos, skambančios aplink mus. Daugelis iš mūsų, kurie „ne itin muzikalūs“, esame įgiję pasitikėjimo ir juntamai pagerinę savo giedojimą atsistoję prie asmens, turinčio geresnį ir tvirtesnį balsą. Analogiškai, giedodami amžinybės giesmes, turėtume atsistoti kuo arčiau Gelbėtojo, pasaulio Išpirkėjo, kurio dainavimas visiškai tobulas. Galime pasisemti drąsos iš Jo gebėjimo išgirsti mūsų tylėjimą ir įgyti vilties iš Jo melodingo mesijiško užtarimo mūsų labui. Juk tikrai, „kur Kristaus spinduliai, ten taika, gerumas ir viltis pražysta kaip žiedai“⁵.

Tomis dienomis, kai jaučiamės šiek tiek nepataikantys į melodiją, giedantys šiek tiek prasčiau nei kiti, prašyčiau visus, ypač Bažnyčios jaunimą, atminti, kad Dievas taip sutvarkė, kad ne visi balsai Dievo chore yra vienodi. Sodriai muzikai išgauti reikia įvairių balsų – sopranų, altų, baritonų ir bosų. Pasiskolinsiu citatą iš dviejų nuostabių pastarųjų dienų šventų moterų džiugių laiškų: „Visiems Dievo kūriniams yra vieta chore.“⁶ Kai nevertiname savo unikalumo ar bandome prisitaikyti prie išgalvotų stereotipų – besaikio vartojimo kultūros skatinamų ir socialinės žiniasklaidos nepagrįstai idealizuojamų stereotipų – prarandame skambėjimo sodrumą ir tembrą, kurių Dievas tikėjosi kurdamas įvairovės pasaulį.

Tai nereiškia, kad kiekvienas šiame dieviškame chore gali imti šaukti savo asmeninę oratoriją. Įvairovė nėra kakofonija. Chorams reikia drausmės, o šiame kontekste, vyresnysis Heilsai, sakyčiau, mokinystės. Bet jeigu jau priėmėme Dievo apreikštus žodžius ir harmoningą aranžuotę, sukurtą dar prieš pasaulio sukūrimą, tai mūsų Dangiškasis Tėvas norėtų, kad dainuotume savo, o ne kažkieno kito balsu. Tikėkite savimi ir tikėkite Juo. Nemenkinkite savo vertės ir indėlio. Svarbiausia, neapleiskite savo vietos chore. Kodėl? Todėl, kad esate unikalūs, esate nepakeičiami. Net vieno balso praradimas – įskaitant praradimą tų, kurie jaučiasi visuomenės ar Bažnyčios nuošalyje, – menkina kiekvieną kitą šio gyvenimo choro dainininką.

Bet ragindamas visus jus turėti tikėjimą dėl giesmių, kurias gali būti sunku giedoti, taip pat pripažįstu, kad dėl įvairių priežasčių man sunku giedoti kitokias giesmes – giesmes, kurios turėtų būti giedamos, bet nėra.

Kai pasaulyje matau stulbinamą ekonominę nelygybę, jaučiuosi kaltas su ponia Hjuit giedodamas apie „palaimas, dovanotas čia ir skirtas danguje“⁷. Negalime nuoširdžiai giedoti priedainio, kol garbingai nepasirūpinome vargšais. Ekonominis nepriteklius yra prakeiksmas, kuris tęsiasi metai po metų ir karta po kartos. Jis žeidžia kūnus, žaloja sielas, kenkia šeimoms ir žlugdo svajones. Jei galėtume sumažinti skurdą, kaip Jėzus ne kartą mus ragino daryti, gal ir kai kurie mažiau palaiminti pasaulio žmonės galėtų niūniuoti „šiandien saulė šviečia man širdy“ – galbūt pirmą kartą savo gyvenime.

Taip pat pastebiu, kad sunku giedoti šviesius, entuziastingus žodžius, kai tiek daug aplink mus esančių žmonių kenčia nuo psichinių ir emocinių negalių bei kitų slegiančių sveikatos negalių. Deja, šios naštos kartais išlieka nepaisant didvyriškų įvairių globėjų, tarp jų šeimos narių, pastangų. Meldžiu, kad neleistume šiems Dievo vaikams kentėti nepastebėtiems ir kad įgytume Dievo dovaną girdėti giesmes, kurių jie dabar negali giedoti.

Tikiuosi, kad ateis diena, kai nuostabus pasaulinis choras darniai skambės, nepaisant rasinių ir etninių skirtumų, skelbdamas, kad ginklai, užgauliojimai ir pagieža yra netinkamos priemonės žmonių ginčams spręsti. Dangaus apreiškimai šaukia mums, kad vienintelis būdas kada nors patenkinamai išspręsti sudėtingus socialinius klausimus – tai mylėti Dievą ir vykdyti Jo įsakymus. Tai yra vienintelis ilgalaikis išganingas būdas mylėti vienam kitą kaip savo artimą. Pranašas Eteras mokė, kad turėtume „viltis geresnio pasaulio“. Po tūkstančio metų skaitydamas šią mintį karo ir smurto išvargintas Moronis pasakė, kad „pranašesnis kelias“ į tą pasaulį visada bus Jėzaus Kristaus Evangelija.⁸

Esame labai dėkingi, kad tarp tokių išbandymų kartais pasigirsta kitokia giesmė, kurios, pasirodo, negalime sudainuoti, bet jau dėl kitos priežasties. Tai atsitinka tuomet, kai jausmai tokie stiprūs, asmeniniai, netgi šventi, kad jų arba negalime, arba neturime išreikšti. Pavyzdžiui, Kordelijos meilė tėvui buvo tokia, kad ji  negalėjo žodžiais išreikšti  to, kas buvo jos širdyje.⁹ Šie mus aplankantys šventi jausmai yra paprasčiausiai neišreiškiami žodžiais, nenusakomi – kaip malda, kuria Jėzus meldėsi dėl nefitų vaikų. Tai mačiusieji liudijo:

„Nei akis kada nors regėjo, nei ausis kada nors girdėjo tokių didingų ir nuostabių dalykų, kokius mes išvydome ir išgirdome Jėzų kalbant Tėvui. 

[…] Ir nei liežuvis gali apsakyti, nei joks žmogus gali užrašyti, nei žmogaus širdis gali įsivaizduoti tokių didžių ir nuostabių dalykų, kokius mes tiek matėme, tiek ir girdėjome Jėzų kalbant […].“¹⁰

Tokios šventos akimirkos lieka be žodžių, nes jų nusakymas žodžiais, net jei būtų įmanomas, galėtų atrodyti kaip išniekinimas.

Broliai ir seserys, gyvename mirtingume, kur yra daug giesmių, kurių negalime sugiedoti ar nesame giedoję. Bet prašau kiekvieną iš mūsų visam laikui ir ištikimai pasilikti chore, kuriame galėsime amžinai mėgautis ta visų brangiausia giesme – išperkančios meilės giesme.¹¹ Laimei, šios ypatingos giesmės gali klausytis visi – vietų skaičius neribotas. Vietos yra tiems, kurie kalba skirtingomis kalbomis, yra įvairių kultūrų, gyvena skirtingose vietose. Vietos yra vienišiems, susituokusiems, didelėms šeimoms ir bevaikiams. Vietos yra tiems, kurie kadaise turėjo klausimų dėl tikėjimo, ir tiems, kurie jų vis dar turi. Vietos yra skirtingos seksualinės orientacijos žmonėms. Trumpai kalbant, vietos yra kiekvienam, kuris myli Dievą ir gerbia Jo įsakymus kaip nepakeičiamą elgesio standartą. Jei Dievo meilė yra mūsų bendros giesmės melodija, tai mūsų bendras siekis paklusti yra būtinas tos giesmės harmonijai. Laikantis dieviškų meilės, tikėjimo, atgailos, atjautos, sąžiningumo ir atlaidumo įsakymų, šiame chore yra vietos visiems, norintiems jame būti.¹² Mylintis Dangiškasis Tėvas kiekvienam sako: „Ateikite, kokie esate“, ir priduria: „Neketinkite likti, kokie esate.“ Mes šypsomės prisiminę, kad Dievas yra nusprendęs iš mūsų padaryti kai ką daugiau, nei mums atrodo įmanoma.

Šioje didingoje oratorijoje, kuri yra Jo išaukštinimo planas, nuolankiai sekime Jo batuta ir mokykimės giesmių, kurių negalime sugiedoti, kol galėsime jas giedoti mūsų „Viešpačiui brangiam“¹³. Tada, pasak mūsų mėgiamos giesmės, vieną dieną:

Liudiju, kad ateis metas, kai Dievas, mūsų Amžinasis Tėvas, į žemę vėl atsiųs savo Viengimį Sūnų – šį kartą amžinai valdyti ir viešpatauti kaip karalių Karalių. Liudiju, kad tai yra Jo sugrąžintoji Bažnyčia, įgaliota teikti Jo evangelijos mokymus ir išgelbėjimo apeigas visai žmonijai. Kai Jo žinia „persmelks kiekvieną žemyną, aplankys kiekvieną šalį“¹⁵, tikrai „Jėzus meiliai šypsosis mums“¹⁶. Tą dieną širdyse skaisčiai švies saulė. Kad ateitų ta pažadėta diena, karštai meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.